Тони Парсонс - Be tavęs...

— Ir kaip norėtumėte, kad paruoščiau jūsų kiaušinėlius, ponia?

— Apvaisintus.

Mums pritrūko laiko. Mums tai niekada neįvyko. Mūsų kūdikis taip ir nepasirodė. Paskui neliko ir Rožės.

Ji tikrai norėjo vaiko nuo manęs. Gal jums sunku net patikėti. Tai tiesa. Ji tikėjo, kad aš būčiau geras tėvas. Tai ne pokštas. „Tu būsi toks nuostabus tėvas, Alfi“, — sakydavo man. Rožė tikrai norėjo su manimi kūdikio, nors, aišku, visa tai vyko dar anais laikais, kai buvau iš tiesų gyvas ir, kaip suprantu, daug geresnis žmogus, nei esu šiandien.

Kitą rytą palieku Olgą miegoti ir patraukiu į artimiausią knygyną pirkti dovanos Slyvai.

— Ieškau knygos, — aiškinu jaunam vyrukui už prekystalio, — ji vadinasi...

— Pavadinimas? Autorius?

— Lyg ir... „Užuosk baimę... kažkas...“

— „Užuosk baimę, šunie“? Taip, tai naujoji imtynininko Luito, rasite prie durų.

Tiesiai prie dvigubų durų randu didžiausią knygai „Užuosk baimę, šunie“ skirtą stendą. Paimu knygą, žiūrinėju, ant viršelio — sunkiasvoris pusnuogis plika galva vyras, griežiantis dantimis. Lyg koks kultūristas, modeliuojantis vyriškus apatinius.

Perverčiu nuotraukų pritutintus puslapius. Jose daugiausia Luitas, tvatinantis galingesnius vyrus tampriai it oda prigludusiais laikros kostiumais. Ar bent jau besidedantis, kad su tvatina. Tačiau knygos gale esama vieno skyriaus, kur Luitas pozuoja su visų rasių ir spalvų vaikais. Prie nuotraukų stambiu šriftu išdėstyta Luito filosofija. Kokia svarbi labdaros veikla, kad reikia įveikti rasizmą, koks svarbus moralinis priesakas būti geram kitiems, kai sumauta dienos maišalynė pagaliau baigiasi.

Kaip svarbu pasielgti žmoniškai, sako jis.

Ir suprantu, kad ir kaip stengiausi, šiandien iš šito pasišaipyti negaliu.

Luitas liepia pasielgti žmoniškai — imtynininkų žodžiais, pakabinsiu tave, bailį, žemyn galva.

Pasielk kaip žmogus?

Turbūt, tai geriausias patarimas, kurį esu gavęs per daugelį metų.

Grįžęs išvystu, kad Olga išgaravusi. Jokio raštelio, jokio sudie, tik keli rusvi plaukai vonios kriauklėje. Nusprendžiu, kad šitaip baigti mes negalime, skambinu jai į butą. Nekantrauju pasielgti žmoniškai. Atsiliepia viena jos kambario draugių, eina pakviesti. Tada grįžta pasakyti, kad Olga nenori su manimi šnekėti.

Mat kartais pasielgti žmoniškai jau paprasčiausiai per vėlu.

Galvoju apie kinų Naujuosius metus, Pavasario šventę, apie tai, kaip man patinka, ką Čangų šeimoje laikau simetrija.

Džordžas ir Džoisė, Haroldas ir Dorisė, Diana ir Viljamas. Jų šeimoje esama tokios pusiausvyros ir harmonijos, kad man iš pavydo net skauda.

Mano paties šeima juk vien duženos ir aštrūs kampai, ir pusiau užmiršti likučiai, palyginti su Čangais.

Močiutės vyras seniai miręs, mamos vyras pasprukęs iš namų, o mudu su Olga, per kinų Naujuosius metus tarsi atrodę panašūs į normalią porą, tebuvome šio audrų nusiaubto medžio labiausiai sutrešusi šaka.

Tačiau kadaise juk turėjau šeimą, mes turėjome tikslą. Norėjome susilaukti vaikų. Ir visa kita.

Taigi štai ko mes norėjome, mudu su Rože, štai ko mes nepaprastai troškome, toks buvo mūsų tikslas. Vaikai ir visa kita.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Žinau, kad Hiroko kalbės su manim. Žinau, kad mane pamačius jos žvilgsnis sušvelnėja. Hiroko pasielgs žmoniškai. Ypač jei galės slapta prasivesti mane pro savo šeimininkę. Tada mes žmoniškai pasibūsime nuo vidurnakčio iki aušros. Na arba bent iki penkios po dvylikos.

Susitinku su ja netikroje prancūziškoje kavinėje, kur valgydavome angliškus pusryčius ir keisdavomės kapucino skonio bučiniais. Dabar galvoju, kodėl leidau, kad tai baigtųsi, ir pajuntu, kaip palengvėja išvydus ją įeinant — kaip visada plaikstosi žvilgantys plaukai, blizgančios akys už akinių stiklų vis dar drovios. Ji tokia nuostabi jauna moteris. Kodėl leidau jai išslysti? Ar todėl, kad jai patikau labiau, negu patinku sau?

Ankstyvas vakaras, ir kavinėje daugybė porelių. Mes atėjome į teisingą vietą. Aš apsikabinu ją ir bandau pabučiuoti į lūpas.

— Ne, — sako ji ir juokdamasi nusuka veidą.

Taigi aš pakšteliu iš šono, — paragauju plaukų, ausies ir akinių.

— Ne?

Ji laiko mano rankas man prie šono. Iš dalies tai atrodo kaip meilumas, iš dalies kaip savigyna.

— Tu man vis dar patinki, — sako ji.

— Tai puiku. Nes ir tu man vis dar patinki.

— Tačiau kitaip.

— Tai nelabai gerai.

— Sakei, kad aš sutiksiu ką nors kitą.

— Taip, bet nėra reikalo skubėti.

— Aš daug būnu su Genu.

— Genu? — prisimenu madingą japoniuką pirmojoje pažengusių pradinukų klasės eilėje, spoksantį į mane pro kupetą rudai dažytų plaukų. — Tačiau Genas dar vaikas.

— Jis mano amžiaus.

— Tikrai? Oho. Maniau, jis jaunesnis.

— Mes kartu keliausime. Po egzaminų. Galbūt į Ispaniją. O gal Tailandą. Į šiaurę. Tčiang Mai. Mes abu nematėme Azijos. — Ji nusijuokia ir spusteli man ranką. — Tu sakei tiesą. Pasaulyje daug šaunių žmonių. Koks ten posakis. „Jūroje daug žuvų.“

Ir jos visos tokios slidžios.

Su Vanesa visada būdavo labai paprasta. Smagu ir lengva. Kaip ir turi būti. Jokio skausmo, jokios įtampos. Niekuomet jokių „ką galvoji?“, „ko verki?“. Kiek atmenu, niekuomet nebuvo jokių ginčų, jokių kaltinimų. Tai tau tikra prancūzė. Ganėtinai rafinuota, kad mokėtų to nekomplikuoti. Staiga beprotiškai pasigendu Vanesos.

Paskambinu į jos butą, atsiliepia vyriškis. Matyt, vyliausi, kad vyriškis jau bus dingęs nuo scenos, panašiai kaip abejingai ir mikliai iš mano gyvenimo dingsta žmonės. Ko aš tikėjausi? Tikėjausi, kad bus sugrįžęs pas žmoną. Grįžęs į savo gyvenimą.

— Alio?

— Ar Vanesa yra?

Tyla linijos gale.

— Kas skambina?

Tyla mano ragelyje.

— Jos mokytojas.

— Luktelėkit.

Dedamas ragelis tarkšteli. Fone girdžiu balsus. Įtartiną vyriškio baritoną, dainingą Vanesos atsakymą, tariamą kiek gynybiniu tonu.

— Elio? — ji akimirką uždengia telefoną ranka ir kažką paaiškina savo vedusiam vyrui. Tarsi turėtų jam ką nors aiškinti.

— Ko tu nori?

— Norėjau paklausti, gal norėtum išeiti ko nors išgerti ar panašiai?

— Su tavim?

— Aišku, su manim.

— Tačiau tai neįmanoma. Aš nebegyvenu viena. Maniau, žinai.

— Tik išgerti, Vanesa, — bandau užgniaužti balse kylančią paniką. — Aš neprašysiu tavęs išrinkti užuolaidas.

— Tačiau kokia to prasmė?

— Prasmė? Kodėl turėtų būti kokia nors prasmė? Todėl man ir patiko mūsų bendravimas. Kad niekada nebuvo jokios prasmės. Kodėl visą laiką turi būti kokia nors prasmė?

— Atsiprašau, bet aš negaliu.

— Nebūtinai šią akimirką. Aš nekalbu apie dabar. Gal penktadienį? Ką veiksi savaitgalį? Pasirink vakarą. Nagi. Bet kurį. Aš laisvas visą savaitgalį.

— Aš turiu eiti, Alfi.

— Palauk. Maniau, mes sutarėme.

— Mes — kaip čia žmonės sako? — pasijuokėme. Ar ne? Bet tai ir viskas, Alfi. Tik pasijuokėme. O dabar aš noriu šiek tiek daugiau nei vien juokų.

Aš vienas išgeriu kelis „Tsingtao“ aludėje Kinų kvartale ir atlinguoju į „Eamon de Valera“ prieš pat uždarant. Čia tiršta tarptautinių Čerčilio studentų. Jumi su Imranu sėdi prie durų.

— Aš nupirksiu jums išgerti, — sakau.

— Ačiū, nereikia, — atsako Imranas.

— Kodėl neini namo, Alfi? — klausia Jumi. — Atrodai pavargęs.

— Ką tu geri, Imranai? Nupirkti tau pintą „Paddy McGinty“?