Тони Парсонс - Be tavęs...

— Aš negeriu alkoholio.

— Negeri? Negeri? Aš nežinojau. — Žiūriu į Jumi. Tas gražus veidas, apsuptas dirbtinių geltonų plaukų kupetos. — Ar tai dėl religijos?

— Taip, dėl religijos. — Net nežiūri į mane, dailus niekšelis. Aš jį apkabinu, prisispaudžiu arti, matau, kaip jis atšlyja nuo „Tsingtao“ garų. — Tačiau tavo religija netrukdo pavogti kito merginą, ar ne, veidmaini?

Jie atsistoja ir išeina.

— Niekas manęs nepavogė, — sako Jumi. — Moters negali pavogti. Gali ją tik išvaryti.

Ir jie išeina. Už baro išvystu Olgą ir braunuosi prie jos per minią. Juokas, dūmai, dūžtantis stiklas. Dzengas su Vitoldu prie baro.

— Ar viskas gerai? — klausia Dzengas.

— Atrodai keistai, — sako Vitoldas.

Aš nekreipiu į juos dėmesio.

— Olga, — sakau. — Olga, noriu su tavim pasikalbėti. Tai svarbu.

Ji pereina į kitą baro galą. Jaunuolis australų akcentu bando mane aptarnauti. Aš jam sakau, kad noriu, jog mane aptarnautų Olga. Jis gūžteli pečiais ir nueina. Dzengas tempia mane už rankos. Aš jį nusipurtau.

— Nelabai gerai, — sako Vitoldas.

Olga vis dar kitame baro gale. Ji su kažkuo juokauja.

— Olga!

Kažkas pliaukšteli man per petį. Atsigręžiu ir tespėju išvysti kumštį, žiebiantį man, bet nebespėju išsisukti. Kumštis — kaulėti krumpliai ir aštri žiedo briauna — skelia man į lūpų kampą, ir liežuvio galiuku pajuntu praskeltos lūpos šilumą. Kojas pakirto, ir stoviu aš tik todėl, kad esu alkūne įsirėmęs į barą. Į mane spokso išblyškęs, liesas vaikinas pigiais drabužiais, ant jo kumščio — kraujas, o veide tarsi pyktis. Dzengas su Vitoldu jį laiko, bet šis aiškiai nori muštis toliau. Aplinkui nutyla kalbos, ir „Eamon de Valera“ nuolatinė publika laukia spektaklio. Kodėl žmonės tokie šlykštūs? Kodėl jie niekada negali pasielgti žmoniškai? Kodėl jie neklauso Luito?

— Kas tu toks? — klausiu.

— Aš — Olgos draugas.

— Tikrai? Tai neįtikėtina. Aš irgi.

— Ne, — atrėžia jis. — Tu niekas.

Ir jie išmeta mane lauk. Du apsaugininkai. Juodaodis, sudėtas kaip šaldytuvas, ir baltasis, indaplovės apimčių. Jie užlaužia man rankas ir nuvesdinę prie durų švysteli gatvėn su aiškiai nereikalinga jėga. Ant šaligatvio sėdi valkata su šunimi, aš neužkliūvu už jų ir, praradęs pusiausvyrą, makteliu stačia galva į nutekamąjį griovį.

Kurį laiką guliu, žiūriu į blankiai pro tirštą gatvės lempų geltonį žybčiojančias žvaigždes. Kaukolę skauda. Burną skauda. Marškinių krūtinės priekis išterliotas krauju. Prie manęs prieina šuo ir ima laižyti veidą, bet vargeta pašaukia jį vardu: „Misteri“, — sakyčiau tai labai gražus vardas šuniui — ir galiausiai net valkatos šuo nusprendžia neturėti su manim nieko bendra.

Ir staiga aš suvokiu, ką turiu daryti.

Aš turiu permiegoti su Džeke Dei.

Dvidešimt devintas skyrius

Spėju į paskutinį Esekso traukinį.

Vagone tiršta jaunų kostiumuotų vyrų, o moterys apsitaisiusios kaip Džeke Dei. Tarsi pernelyg pasipuošusių gėrovų piko valanda. Visi kalba garsiai, visi laimingi. Jokių kivirčų. Vagonas kvepia kebabais, šviesiuoju alumi ir „Calvin Klein“. Apie vidunaktį traukinys lėtai išrieda iš didžiulės Liverpulio gatvės stoties metalinės daržinės. Sunku suvokti, kur baigiasi miestas, kur prasideda priemiestis, kur Londonas, o kur Eseksas.

Riedėdamas pro šalį tamsoje regiu nykstančius septintojo dešimtmečio daugiaaukščių kiautus, nesibaigiančias geležinkelio dirbtuves, kiemus su pavažinėtais automobiliais, paskui šunų lenktynių treką, aludes, mėsainių barus automobilininkams, kinų ir indų restoranėlius, daugybę nutriušusių parduotuvių, nesibaigiančius namais apstatytus sklypus. Automobilių, komunalinių namų ir mažų malonumų pasaulis. Eseksas toks pat Londonas, tik ne toks pinigingas. Prošal lekia stotelės — Stratfordas, Ilfordas, Seven Kingsas, Čadvel Hitas, Romfordas, Harold Vudas, Bilerkėjus. Priemiesčiai driekiasi tolyn į naktį, miestas be ribų. O paskui, beveik po valandos, kai visi išsipustę gėrovai arba išlipa, arba užmiega, jis staiga baigiasi. Išsiplėtusį miestą pakeičia lygūs žalumos laukai, tamsūs ir tylūs, kur nesiekia geležinkelio ir kelio šviesos, kita stotelė — Banstedas. Čia miestas jau ima apsimesti kaimu.

Banstedas. Jų gimtasis miestelis.

Mini taksi lėtai važiuoja siaura, pristatyta namų, apkrėstų cementu su žvirgždu, gatve. Prie kai kurių namų yra mažyčiai mieli sodeliai su terakotos puodynėmis ir gėlių lysvėmis. Kitų priekinės pievelės negailestingai išklotos plytomis, vietoj žolės stovi automobilis arba furgonėlis. Atrodo, tenka rinktis — gėlės arba automobilis. Galbūt ir taip.

Džekės namų priekyje — žolė, bet tik tiek. Nei gyvatvorės, nei gėlių, nei vietos augalams. Tik paprasta pievelė. Aš sumoku taksistui ir einu privažiavimu, kuriuo ji naudojasi kartu su kaimynu. Name tamsu. Paskambinu varpeliu.

Ji atidaro duris apsivilkusi — kaip jis vadinasi? — šilkinis japonų chalatas — kimono. Nusišypsau pats sau, nes tai taip būdinga Džekei. Ji negalėtų vilkėti paprasto chalato kaip visi. Tai turi būti kimono.

— Kas tau nutiko? — klausia ji.

— Tu apdairiai niekad nebūni nepasipuošusi, ar ne?

— Ar tave primušė?

Mano veidas. Ji žiūri man į veidą. Paliečiu jį ir jaučiu sukrešėjusį aplink sutinusią burną kraują. Aš drąsiai gūžteliu, ir ji mane įsileidžia į namus, uždega kelias šviesas, siūlo arbatos arba kavos. Namelis nedidelis ir švarus, bet jokios prabangos, tapetai su smulkiomis raudonomis gėlytėmis.

Prie durų — mažos Slyvos nuotrauka saulėtą dieną, turbūt Anglijos pajūryje. Mielas, žavus vaikas. Jokio antsvorio, jokio slapstymosi už kirpčių, jokio liūdesio. Kas nutiko?

Pažvelgiu į Džekę. Pirmą kartą matau ją nepasidažiusią. Be įprastinių karo spalvų jos veidas stulbinamai gražus. Mes einame į svetainę. Čia esama didžiulio televizoriaus, baisus oranžinis kilimas, daugiau Slyvos nuotraukų, kai kur su Džeke, jauna ir besijuokiančia, — ir daugybė suvenyrų, kokius mėgsta mano močiutė: keltiškų kryžių, ispaniškų bulių, Peliukų Mikių, mosuojančių balta pirštinėta ranka, atkeliavusių iš Disneilando.

— Ką tu čia veiki?

— Aš tik norėjau pasakyti, kad tai puiku.

— Ar tu girtas? Tu girtas, ar ne? Aš užuodžiu.

Slyvos balsas pasigirsta iš viršaus:

— Mama, kas ten?

— Eik gult, — paliepia jai Džeke.

— Manau, tai puiku, jog tu nori grįžti į koledžą, — sakau jai. — Tikrai. Gauti išsilavinimą. Pakeisti savo pasaulį. Žaviuosi tavo ryžtu. Tikrai. Norėčiau ir aš pakeisti savo pasaulį. Mano pasaulis pasiruošęs keistis.

— Tai šitai?

— Ką?

— Tai šitai norėjai man pasakyti?

— Ir kad tu man patinki.

Ji juokiasi, purto galvą, glaudžiau susisupa kimono.

— Aš tau patinku, ar ne?

Sudrimbu ant sofos. Oda protestuodama gurgžda. Staiga pasijuntu labai pavargęs.

— Taip.

Aš suvokiu, kad tai tiesa. Ji man labai patinka. Kaip ji viena augina dukterį ir kaip sunkiai dirba savo bjauriame darbe, kuopdama viską apsimetėliams Korko gatvėje ir Čerčilio mokykloje, ko jie negali padaryti patys, svajoja sugrįžti į koledžą. Ne, ji nesvajoja. Ji tai įgyvendina. Plauna grindis ir tualetus Korko gatvėje, paskui laisvalaikiu rašo rašinėlius apie knygą „Širdis — tai vienišas medžiotojas“. Tai įspūdinga. Aš nepažįstu kito tokio atkaklaus žmogaus. Žaviuosi ja. Kaip nesu dar niekuo žavėjęsis, kai netekau Rožės.

Taigi aš ištiesiu rankas apkabinti jos, jausdamas kylantį didelį nesuvirškintą meilumo tumulą, susimaišiusį su visu išgertu „Tsingtao“. Tačiau Džeke nustumia mane šalin.