Тони Парсонс - Be tavęs...

— Ne, aš taip nemanau, — sako ji traukdamasi ir dar tvirčiau susiverždama kimono. — Aš nemanau, kad tai geriausia mintis. Jėzau Kristau. Ar tu turi miegoti su visomis savo studentėmis? Ar tu negali tiesiog — aš nežinau — tiesiog — mokyti jų — ir viskas?

— Džeke, aš nenorėjau...

— Tu labai įžūlus. Tikrai. Tai visai nejuokinga. Kodėl įsikalei į galvą, kad gali čia atvažiuoti su manim pasidulkinti?

— Nežinau, — atsakau. — Gal tavo apsirengimas?

— Turėčiau skelti tau antausį. Tu šlykštus niekšelis. Tu mane taip įsiutinai.

— Nenoriu, kad ant manęs pyktum. Tik norėjau tave pamatyti. Atsiprašau. Tikrai. Aš eisiu.

— Kur? Dabar tu Islingtone. Manai, gali išeiti į gatvę ir pasigauti taksi? Čia nėra nei taksi, nei traukinių. Ne šiuo metu. Dabar tu užkampyje, drauguži. — Ji purto galvą ir jos pyktis tirpsta matant mano visišką nesuvokimą. — Negi tu visai nieko neišmanai?

Taigi ji leidžia man permiegoti ant jos sofos. Sako, kad pirmas traukinys į Londoną bus tik rytą, ir nors ji mananti, kad aš nusipelniau raitytis fotobūdelėje Banstedo stotyje, ji manęs pasigailės.

Ji užlipa aukštyn ir aš girdžiu balsus. Dviejų moterų. Ne, moters ir mergaitės. Paskui Džeke grįžta su pagalve ir vienu apklotu. Ji meta man juos vis dar kraipydama galvą, bet sykiu ir šypsodamasi, tarsi dabar, pagalvojus dar penkias minutes, aš atrodau veikiau juokingai apgailėtinas negu agresyviai apgailėtinas. Taip ji mane ir palieka, vis verždamasi kimono. Aš įsikuriu ant odinės sofos, nusimaunu kelnes ir lendu po apklotu. Vienintelis garsas, kurį girdžiu, tai Džeke, besivalanti dantis vonioje. Čia labai tylu, negirdėti nuolatinio miesto triukšmo — spiegiančių sirenų, tolimų žmonių balsų ir riaumojančios gatvės.

Netrukus imu snausti, bet krūptelėjęs pabundu, pajutęs, kad kažkas į mane žiūri. Tai Slyva su dryžuota pižama.

— Prašau jos neskriausti, — sako ji.

Ir išnyksta.

Rytą pabundu išgirdęs uždaromas laukujės duris. Dar tamsu, aš girdžiu taku ridenamą dviratį. Nustumiu apklotą ir einu prie lango. Lauke Slyva, įsivyniojusi į didelį storą megztinį, užsitraukusi vilnonę kepurę, per petį persimetusi krepšį, stumia dviratį. Ji mane pamato, išsišiepia ir pamojuoja.

— Ji išvežios laikraščius, — sako Džeke tarpduryje, jau apsirengusi. — Tikiuosi, tavęs neprižadino.

— Laikraščius? Jūs, Dei merginos, sunkiai dirbate, tiesa?

— Tenka, — sako ji, ir nuo jos šypsenos žodžiai suminkštėja. — Daugiau nėra kam dirbti, ar ne? Nori puodelio kavos?

Įsliuogiu į kelnes ir seku paskui ją į virtuvę. Burnoje sausa ir rūgštu. Dabar, praėjus nakčiai ir išsivadėjus „Tsingtao“, man gėda čia būti.

— Kaip jautiesi? — klausia ji. — Negi taip prastai, kaip atrodai? Tikriausiai ne taip blogai?

— Atsiprašau. Buvo kvaila čia atvažiuoti. Tačiau aš neatvažiavau vien tam, kad su tavim permiegočiau. Taip tikrai nepadaryčiau.

— Pasismailinai liežuvį, tiesa?

— Man tiesiog reikėjo su kuo nors pasišnekėti. Šis tas nutiko — negero.

— Nori pasikalbėti apie tai dabar? — Ji paduoda man puodelį kavos.

— Nežinau kaip.

— Tai bent duok kokią užuominą?

— Dėl merginos. Iš mano koledžo.

— Aha, viena tavo studenčių. Žinoma.

— Ji pasidarė abortą.

Dabar Džeke nebesijuokia.

— Tai turėjo būti sunku.

— Tai buvo blogiausia. Visų blogiausia.

— Kiek jai metų?

— Jauna. Per dvidešimt.

— Mano buvo septyniolika. Kai aš paslydau su Slyva. — „Paslydau su Slyva“. Kartais ji pasako kaip mano mama arba močiutė. — Bet apie abortą aš nė negalvojau.

— Tu net nepagalvojai?

— Aš katalikė. Tikiu, kad kiekviena gyvybė šventa.

— Tai geras tikėjimas. Jeigu jau kuo nors tiki.

— Tačiau vaikas pakeitė mano gyvenimą. Aš išėjau iš mokyklos. Nebaigiau universiteto. Negavau išsilavinimo. Negalėjau gauti gero darbo. Likau Banstede. Tačiau Banstedas ne tokia jau bloga vieta.

— Tu pasilikai vaiką. Ir jis — ji — viską sujaukė.

Džeke papurto galvą.

— Ne, nesujaukė. Iš tiesų ne. Tik šiek tiek viską pristabdė. Juk aš mokysiuosi koledže, ar ne? Tu man padėsi.

— Tu niekuomet nesigailėjai? Kad gimdei?

— Aš neįsivaizduoju gyvenimo be savo mergaitės.

— Ji laiminga turėdama tokią mamą.

— Ir nelaiminga turėdama tokį tėtį. Taigi, sakyčiau, galiausiai viskas išsilygina.

— O kuo blogas jos tėtis?

— Džeimis? Visai nieko, kol blaivus. Tačiau vos išmaukia kelias stiklines, užgriūva visos nelaimės. Paprastai jos nutinka man. Bet kai jis ėmė skriausti Slyvą, mudvi išėjome. Prieš dešimt metų. Įsigijome šį namelį. Tuo metu tai buvo visai kitas žmogus.

— Bet kadaise jis turėjo tau patikti?

— Gal juokauji? Krausčiausi dėl jo iš proto. Mano Džeimis. Aukštas, tamsus, sudėtas kaip mūrinis namas. Jis buvo geras futbolininkas. Vidurio puolėjas. Geras variklis, kaip jie sako. Puikios formos. Galėjo tapti profesionalu. Mėgino žaisti „West Ham“. Paskui susižalojo kelį. Kairį. Ir dabar dirba apsaugininku. Ir nuolat jaučiasi užknistas. Tada pritvatina savo partnerį. Bet ne mane. Jau ne mane. Ir ne mano dukterį.

— Tačiau kodėl tu viską taip ilgam palikai? Turiu omenyje ne vyrą, ne Džeimį, bet mokslus? Ko laukei? Jeigu tau taip svarbu, kodėl nepadarei to prieš daugelį metų?

— Džeimis nenorėjo. Man atrodo, jis pavydėjo. Nenorėjo, kad mano svajonė išsipildytų, nes jam nepavyko. Vyrai juk taip bijo konkurencijos, tiesa? O kalbant paprasčiau, mano buvęs vyras nori, jog visas pasaulis būtų sužalotu keliu.

— Na, mes pasirengsime egzaminui, — sveikindamas pakeliu kavos puodelį. — Tikiuosi, tu būsi laiminga.

Ji pakelia savąjį.

— Tu manai, kad ne. Manai, aš tikiuosi studijų rojaus, kurio nėra. Gražūs, jauni žmonės sėdi ir kalbasi apie „Širdis — tai vienišas medžiotojas“. Tačiau tu nemanai, kad viskas taip. Galvoji, jog tai laiko gaišimas. Kvalifikacijos. Išsilavinimas. Egzaminų laikymas, kaip sakytų mano senoji mama. Bet Rožei tai nebuvo laiko gaišimas, tiesa?

— Rožei?

— Juk ji buvo kilusi iš čia, ar ne?

— Netoli nuo čia.

— Jeigu ji nebūtų buvusi išsilavinusi, niekuomet nebūtumėte susitikę. Jeigu ji nebūtų studijavusi universitete, tapusi teisininke ir atkeliavusi į Honkongą, jūs niekada nebūtumėte susitikę. Jeigu ji aštuoniolikos būtų turėjusi vaiką nuo kuo nors kito — tik nežiūrėk į mane taip — koks būtų buvęs tavo gyvenimas?

— Nežinau. Negaliu net įsivaizduoti. Nenutuokiu, koks būtų buvęs mano gyvenimas be jos.

— Tu labai ją mylėjai, ar ne?

— Ir tebemyliu. Bet ką galėčiau padaryti? Mylėjau ir netekau. Mano eilė jau praėjo.

— Tavo eilė?

— Mano eilė — na, liaukis, juk supranti. Meilei. Romantikai. Bendravimui. Visam tam.

Ji linguoja galva.

— Na, man regis, mano eilė nebuvo nė atėjusi. Ne po Džeimio. Gal tu juokauji? Aš manau, po tokios laimės nusipelnau antro karto. Manau, kiekvienas nusipelno antrą kartą išbandyti laimę. Netgi tu, Alfi. Reikia tik truputį daugiau tikėjimo.

— Daugiau tikėjimo?

— Taip. Daugiau tikėjimo. Nebūk kaip mano buvęs vyras. Nesėdėk trokšdamas, kad visas pasaulis liktų luošas.

— Aš tiesiog manau, kad žmogui duodama viena galimybė — viena tikra proga. Ir viskas. Nemanau, jog gali gyventi kaskart pradėdamas vis iš naujo. Tai netikra. Kaip tai galėtų būti tikra, jeigu tai ištinka kas kelerius metus ar panašiai? Tai pasityčiojimas iš tikrųjų vertybių.