Тони Парсонс - Be tavęs...

— Galbūt. Bet paklausyk. Ką ketini daryti visą likusį gyvenimą? Tau nereikėtų vaikytis savo studenčių vien todėl, kad žinai, jog vieną dieną jos grįš namo. Nereikėtų vaikytis tų jaunų moterų, kurios išties negali tavęs įskaudinti.

— Manai, kad aš jas skaudinu?

— O tu nemanai?

— Aš nežinau.

— Tu nežinai? Tad kaip mokytojas nesi labai gudrus?

— Aš iš tų kvailų mokytojų.

— Taip, matyti.

Aš žiūriu, kaip Džeke plauna kriauklėje mūsų puodelius ir galvoju: galbūt ji teisi. Nebenoriu būti kaip kažkieno tulžingas buvęs vyras. Reikėtų daugiau tikėjimo.

Trisdešimtas skyrius

Į mane žiūri kūdikis.

Kūdikis plikas ir apvalus kaip biliardo kamuolys, pusės žirnio didumo Vinstonas Čerčilis rausvais šliaužtinukais, jam iš papūstalūpės burnos nusidriekusi seilė. Atrodo naujagimis. Viskas jos — iš kur žinau? Tik iš šliaužtinukų spalvos? — nauja.

Kaip gyvas nemačiau nieko gražesnio už šį kūdikį. Ir jis žiūri į mane. Nes žino. Kūdikiai supratingi.

Tos didelės mėlynos akys seka mane, lėtai einantį į ligoninės registratūrą. Sustoju ir atsigręžęs spoksau į gražųjį kūdikį priblokštas jo įžvalgumo.

Kūdikis mato mano sielą. Kūdikis skaito mano mintis. Kūdikis žino, kaip siaubingai pasielgiau, kokį neįvardijamą veiksmą įtraukiau į savo kreditinę kortelę.

Kūdikis negali tuo patikėti.

Aš pats negaliu tuo patikėti.

Kūdikį supa laimingi besijuokiantys suaugusieji, iš pažiūros tėvai, vaikai, seneliai, žmonės, kurie džiaugiasi, pamatę kūdikį, sutikę jį pirmą kartą, bet kūdikis nepaiso jų visų ir spardosi it mėgindamas, ar kojytės klauso; kūdikis nedaro nieko, tik guli, mataruoja rankutėmis ir kojytėmis ir žiūri į mane kaltindamas dėl šio siaubingo pasielgimo.

— Tau negera, mielasis?

Netvirtai papurtau galvą, atplėšdamas žvilgsnį nuo kūdikio, ir paimu močiutę už rankos.

— Nujaučiu, kad šiandien nieko gero nebus, — sako ji.

Aš tikinu, kad tai tik apsilankymas pas gydytoją, kad baisiausia jau praėjo, kad skystis iš plaučių išsiurbtas, patikrinimas netrukus bus baigtas, o ji — laisva. Ir nuoširdžiai tuo tikiu. Tačiau nutinka kitaip.

Iš pradžių mes nusiunčiami į mažutį sausakimšą laukiamąjį, kur tenka stovėti. Dauguma žmonių seni ir silpni, bet ne visi; yra ir jaunuolių, kuriems nepasisekė, ir jie atsidūrė čia penkiasdešimčia metų per anksti, ir kaip tik vienas tų nelaimingų jaunuolių, grėsmingai nutukusi moteris, atsistoja ir pasiūlo močiutei sėstis.

Visiems čia laukiantiems būdingas savotiškas atsargus cinizmas. Su šios vietos užgaulumu ir nerimu jie kovoja sąmojais, supratingomis šypsenomis ir begaline kantrybe. Mūsų visų bėda viena, rodos, sako jie, ir mane užplūsta meilė šiems žmonėms. Nieko nuostabaus, kad močiutė elgiasi taip, lyg juos pažinotų. Jie man primena vaikystės draugus.

Galų gale patenkame pas specialistą, gydytoją, kurio pavardę močiutei sunku ištarti, todėl ji visada vadina jį „tuo maloniu ponu indu“, nors nežinau, ar jis tikrai indas; tokia pavardė pasitaiko ir kitose šalyse, bet jis geras žmogus, man irgi labai patinka, todėl mes nesiskundžiame ir nevartome akių, kai jis iškart liepia senelei pasidaryti rentgeno nuotrauką, kraujo tyrimą ir vėl grįžti pas jį.

Vėl laukiame. Vėl nėra sėdimų vietų. Dar viena kortelė, kurią laikai, kol po begalinio laukimo pasirodo tavo numeris.

Kraujo tyrimas nesunkus. Einu su močiute į mažą kambariuką, žiūriu, kaip ji atsiraito mėlyno „Marks and Spencer“ džemperio rankovę ir vaikiškai smalsiai stebeilija į adatą, kurią seselė smeigia į jos blyškią ploną odą. Seselė užklijuoja pleistrą ant dūrio vietoje besisunkiančio kraujo, ir mes išeiname.

Į rentgeno kabinetą močiutės lydėti negaliu. Ten reikia nusirengti, mano močiutė turi nusirengti, taigi aš lieku laukiamajame, o ji eina į kabinetą. Baisiausia, kad ji šiek tiek sutrinka nusirengusi rentgenogramai, aš matau ją stovint rentgeno skyriaus koridoriuje ligoninės palaidiniu ir man suspaudžia širdį pamačius, kad ji nesusirišo palaidinio raištelių ant nugaros, paliko nepridengtą, ir visas pasaulis gali žiūrėti į jos vargšę seną nugarą ir kojas, tokius trapius kaulus, kad visada prisimenu mažą paukščiuką ir noriu ją apsaugoti, noriu surišti palaidinio raištelius ir išsiaiškinti, kur jai reikia eiti, bet negaliu, man draudžiama ten eiti, ir ji nenorėtų, kad ateičiau, nenorėtų, kad pamatyčiau, jog nebesusitvarko nusivilkusi beveik visus drabužius, todėl tik stovi pusnuogė rentgeno skyriuje ir dairosi, raukosi iš sumišimo, nes tenori būti namie su Frenku Sinatra, valstybine loterija ir puodeliu skanios arbatos, nedaug jai reikia, kol maloni seselė garsiu ir linksmu balsu pamato ją ir parodo, kur eiti.

Paskui mes einame pas malonųjį indą gydytoją, kuris taip patinka mano močiutei, ir jis pasako jai — taip abejingai, kad aš niekada neužmiršiu, — jog ji miršta.

— Pažiūrėjome į jūsų biopsijos rezultatus, ponia Bad, ir turiu jums pasakyti, kad plaučio plėvėje radome naviką. Ir, kaip tikėtina sulaukus jūsų amžiaus, navikas piktybinis.

Kiek laiko jis tai žinojo? Kelias valandas? Kelias dienas? Kelias savaites? Aišku, žinojo, kai mes čia šiandien atvykome, kai nuoširdžiai sveikinomės, kai močiutė klaidžiojo rentgeno skyriuje atsirišusiu ligoninės palaidiniu.

Tačiau mums tai naujiena.

Navikas. Piktybinis. Niekas neištaria nė žodžio. Ir man gėda, kad niekam iš mano šeimos — nei man, nei motinai, nei tėvui — neužteko drąsos ištarti šį žodį, kai viskas prasidėjo. Mes manėme — buvome įsitikinę, — kad tas žodis dings, jei jo neištarsime. Ir štai jis, dar neįvardytas, bet augantis mano senelės plaučio plėvėje.

Daktaras sako, kad nieko nežinojo, teisindamas mano šeimą, iš bailumo neištarusią to žodžio. Niekas nežinojo, kol iš plaučių buvo išsiurbtas skystis ir atlikta biopsija. Ir jis tikrai geras žmogus, bet neapsipila ašaromis, o jo balsas nevirpa iš susijaudinimo sakant mano močiutei, kad nieko negalima padaryti, — nei chemoterapija, nei operacija, nei stebuklas, — kad navikas plaučio plėvėje antrinis, vadinasi, šio darinio, šio siaubingo darinio pradžia kažkur kitur, gali būti bet kur šiame sename varganame kūne, kur, jis nežino.

Daktaras ne pirmą kartą taria šiuos žodžius. Turbūt ne pirmą kartą net šiandien.

Ji vėl nusirengia, vėl apžiūrima. Kai mudu su daktaru liekame vieni, o močiutė linksmai čiauška su jauna sesele už pertvaros, užduodu jam tiesų klausimą:

— Kiek jai liko?

Jūsų močiutės amžiaus ligonei — turbūt keli mėnesiai. Turbūt net iki vasaros.

Jis kalba apie močiutės ligą medicinos terminais, įvardija pleuros naviką — jis vadinamas mezotelioma, — ir aš paprašau užrašyti, mezotelioma, mąstydamas, kad reikia žinoti, kaip vadinasi daiktas, kuris tave nužudys.

Po apžiūros močiutė apsirengia ir padėkoja daktarui. Jis tikrai jai patinka. Ji drąsi ir mandagi moteris, ir aš vėl susigėstu svarstydamas, kaip elgčiausi, jei ši diena ateitų man.

Kai išeiname iš ligoninės, jos lūpos kietai sučiauptos. Pastebiu, kaip šiandien nelygiai nubrėžti jos antakiai. Man plyšta širdis suvokus skirtumą tarp jos noro ir nebesugebėjimo gražiai atrodyti.

Ji patrina šoną, tą, pro kurį iš plaučių buvo siurbiamas skystis, ir aš prisimenu, kaip manėme, kad skauda tą vietą, kur į šoną buvo įbestas vamzdelis, žaizdą, kuri negijo, bet dabar aišku, kad tai buvo daug daugiau, tas skausmas, užplūstantis bangomis, neleidžiantis užmigti ir vidurnaktį verčiantis ją iš lovos.