Тони Парсонс - Be tavęs...

— Non , — taria Vanesa. — Nemanau, kad buvome susitikusios.

Džeke šypsosi. Bet atrodo, nori pasiginčyti.

— Pour quoi pas?

Vanesa abejodama lūkuriuoja tarpduryje.

— Tai aš einu, Alfi.

— Iki, Vanesa.

— C’etait sympa de faire ta connaissance, — Džeke juokiasi. — Ne m’oublie pas!

— Duok jai ramybę, — prašau Vanesai išėjus. — Ji tau nieko nepadarė.

— Nori lažintis? Ji žiūrėjo į mane iš aukšto.

— Kodėl turėtų taip daryti?

— Todėl, kad aš valau jos ir visų nosį užrietusių kalių kaip ji purvą.

— Džiaugiuosi, kad nesi tulžinga.

— Man leidžiama šiek tiek pasilaistyti tulžim. Tu irgi toks būtum, jei matytum pasaulį stovėdamas keturpėsčia.

— Maniau, tu tuo didžiuojiesi. Savo paikame lapelyje.

Ji papurto galvą.

— Keista, bet purvas prilimpa prie žmonių, kurie jį valo. O ne prie tų, kurie pripurvina.

Ji pasiima lengvą, modemų siurblį ir pasuka pro duris.

— Beje, pasakysiu. Man dėl savęs negėda. Nemanau, kad turiu atsiprašinėti pragyvenanti taip, kaip galiu. Maniau, tau patiks tie lapeliai. Maniau, džiaugsiesi, jog bandau gauti papildomo darbo, kad galėčiau sumokėti už koledžą. Kokia aš naivi.

— Atsiprašau.

— Tiek to.

— Nebuvau pasirengęs pamatyti tokį lapelį. Nesuprantu. Tu greitai būsi paskutiniame kurse. Štai ką aš apie tave manau.

Tai turėtų ją nuraminti. Tačiau nepadeda.

— Nieko baisaus. Aš pasistengsiu išeiti, kol jūs visi nesusirinkę rytą. Tu ir tavo karštos studentės. Tada visi galėsite apsimesti, kad išvalyta buvo burtų jėga.

— Nepyk.

Ji atsigręžia, beveik kepštelėdama man vienu iš gauruotų siurblio antgalių.

— Kodėl ne? Tu esi bjauriausias snobas. Nesugebi išsivalyti pats, bet niekini žmones, kurie daro tai už tave.

— Aš tavęs neniekinu.

— Tačiau tu manęs gėdijiesi. Džeke, valytoja, kuri nori studijuoti, tarsi tai būtų didžiausias stebuklas pasaulyje. Iš tiesų tai nieko neverta.

— Aš tavęs nesigėdiju.

— Tau nepatinka, kai aš šalia. Tau nepatinka, kaip aš kalbu, kaip rengiuosi, kokį darbą dirbu.

— Tai netiesa.

— Aną naktį norėjai su manim permiegoti. Tik todėl, kad buvai girtas.

— Tu man patinki. Aš tave gerbiu. Tavim žaviuosi.

Aš suvokiu, jog visa tai tiesa. Ji manim netiki.

— Žinoma, labai žaviesi.

— Eime kur nors šeštadienio vakarą.

— Ką? Eime kur?

— Mano draugo Džošo sužadėtuvės. Seno draugo. Mes kurį laiką nebendravome, bet jis pakvietė mane į pobūvį. O aš kviečiu tave.

— Aš nežinau. Slyva — aš pati nežinau.

— Tačiau negali žaisti dvigubo žaidimo, Džeke. Negali nekęsti pasaulio, kai tave palieka nuošaly, bet nekęsti ir tada, kai kviečia. Liaukis jaustis kankine, gerai? Ar nori eiti su manim, ar ne?

Ji akimirką pamąsto.

— Bet ką man apsivilkti? — klausia ji.

— Apsivilk, ką visad vilki. Ką nors gražaus.

Ateina diena, kai mano močiutė nebegali gyventi kaip gyvenusi. Skausmas nepakeliamas, baisiai trūksta oro. Ji bijo užmigti viešoje vietoje, bijo, kad nukris ant kelio ir nebus Slyvos, kuri ją sugautų ir gražiai pasodintų į jos mėgstamą kėdę.

Todėl ji nebeišeina iš namų. Ir vis daugiau laiko guli lovoje. Nebebus išvykų į parduotuves, kavos, pyrago ir pašnekesių su draugais. Ne dabar. Galbūt niekada.

Sėdžiu su ja galvodamas, kad ji yra vienintelis žmogus pasaulyje, kurio meilė man buvo paprasta ir nesąlygiška. Visų kitų — sumišusi su troškimais — jie norėjo, kad aš kuo nors būčiau, vylėsi, jog kuo nors tapsiu, apie mane svajojo.

Tačiau mano močiutė tiesiog mane mylėjo.

Žinodamas, kad jos netenku, paimu jos ranką, jos kaulai ir venos išryškėję labiau, negu turėtų būti, ir aš susirūpinęs žvelgiu į jos veidą, veidą, kurį mylėjau visą gyvenimą. Jos antakiai pabraukti kreivai, netvirta ranka, ir tas vaizdas man gniaužia širdį.

— Ar viskas gerai? — klausiu kaip didžiausias pasaulyje kvailys beviltiškai trokšdamas, kad ji mane padrąsintų.

— Aš miela, — sako ji man. — Ir tu mielas.

Močiutė vis dar mano, kad aš mielas. Ir aš svarstau, ar ji mane pažįsta geriau negu visi kiti, ar visai nepažįsta.

Trisdešimt antras skyrius

Jis atrodo kaip sodininkas, kuris turėtų vesti savo televizijos laidą.

Įdegęs, puikios fizinės formos, atsainiai stilingas, saulės nubalinti plaukai surišti į uodegėlę geltona tampria juostele. Jo kūnas su Naujosios Zelandijos regbio marškinėliais užgrūdintas ir standus nuo genėjimo — ar ką jis ten daro tam sode.

Stilingajam sodininkui jo metai nė motais. Kiek jam? Penkiasdešimt? Mažų mažiausiai, nors ir vilki kosmoso amžiaus treningais ir kariško stiliaus šortais su įspūdingu skaičiumi kišenių. Tačiau jis puikiai išsilaikęs ir turi to geraširdiško atvirumo, kuris būdingas osiams ir kiviams ar bent tiems, kurie atvyksta čia ir mėgaujasi galėdami pasirodyti, kokio jie gero būdo, palyginti su visais surūgėliais britais. Mano mama su Džoise stebi, kaip jis vikriai, įgudusiais judesiais čeksi tuos rožių krūmus.

— Pavasaris jau kieme, — sako sodininkas. — Metas pašalinti šitas apmirusias senas šakas, kad galėtų stiebtis jauni mieli ūgliai — Jis atsigręžia ir švysteli joms plačią, baltą šypseną visą laiką karpydamas. „Čekšt čekšt čekšt“.

Aš tikiuosi, kad jos puls jį sodo įrankiais, kad išdrįso paliesti mamos rožes be leidimo.

— Kiek tau metai? — klausia Džoisė.

— Chacha! — atsako jis. — Chachacha!

— Geri pinigai sodininkui? — kamantinėja ji. — Susivedęs?

Pro jo įdegį prasimuša raudonis, ir aš pamanau, kad po tuo atstumiančiu žurnaliniu žavesiu tikriausiai slepiasi padorus žmogėnas. Juk niekšai nerausta, ar ne? Mano tėtukas nėra iš tų, kur, jei kas, ir pražysta.

— Matau, tu geni vos virš akelės, — sako mama mėgindama atkurti tvarką.

— Ši jauna dama turi geras akis, — pareiškia jis, dabar jau mama juokiasi ir rausta. Sodininkas surimtėja. — Mes visada genime vos virš akelės, taip formuojame krūmą, ponia Bad.

— Nebe ponia Bad, — tuoj apšviečia jį Džoisė. — Ji jau ne žmona. Buvo skyrybos. Paskutinis sprendimas. Viskas baigti.

— Džoisė!

— Ji be vyro.

— Na, ji per daug gerai atrodo, kad ilgai būtų be vyro, — sako sodininkas.

Mama užverčia galvą ir juokiasi kaip atsidūrusi devintam danguje.

— Taip, — atsako ji, — ir per daug protinga, kad vėl susituoktų.

— Niekada nesakyk „niekada“, ponia Bad.

— Sendi, — taria mano mama.

— Sendi, — pakartoja sodininkas. — Skanaudamas vardą burnoje. — Sendi.

Taip neturėjo susiklostyti, bet kaip tik mama atrodo taip, lyg ją būtų išleidę iš kalėjimo, nubraukę metų už gerą elgesį. O tėtis, kuris viską sugriovė dėl laisvės, dabar atrodo kaip tas, kurį paliko, išmetė, išstūmė.

Tad kaip čia nutiko?

Mama sulieknėjo, pakeitė šukuoseną ir pamažu sulipdė savo gyvenimą — atsidėjo sodui susidraugavusi su Džoise Čang. Tėvas tuo metu, regis, subyrėjo mano akyse.

Mama padeda Džoisei jos sklype, nevalgo bet ko ir bet kiek, triūsia savo sode. Tėvas per daug geria, kemša šlamštą, dirba per mažai. Jis atrodo liūdnai subliuškęs. Pirmą kartą, kiek jį atmenu, atrodo senesnis negu yra.

Gyvendamas vienas mažyčiame išsinuomotame bute, jis tarsi pasiklydo tarp savo dviejų gyvenimų — senojo su mama kaip šeimos žmogus ir naujojo su Lena kaip naujai gimęs ponas svaigusis meilužis. Dabar, kai jo gyvenime nebeliko nei mamos, nei Lenos, jis jau nei šeimos žmogus, nei ponas meilužis. Stumdosi miglotoje išsinešti parduodamų picų ir nuomojamų kambarių eilėje, veik šešiasdešimtmetis gyvena studentišką gyvenimą.