Тони Парсонс - Be tavęs...

— Niekuomet tuo neabejojau, Džošai.

Mes nusijuokiame, tačiau mūsų juokas šaltas ir nelinksmas. Pagalvoju, kažin ką aš veikiu čia, šioje vietoje, su šiais žmonėmis? Ar aš čia todėl, kad neturiu kur kitur nueiti? Ar slapta trokštu prie jų prisidėti, juoktis taip nerūpestingai kaip jie ir čiauškėti viską užmiršus, ir šiame pasaulyje taip mažai kuo rūpintis. Tačiau gal ir nereikia taip bijoti kuo nors pasirūpinti. Gal tai ir yra mano bėda.

— Kaip vadinasi tai, kai moteris suparalyžiuota nuo juosmens žemyn? — klausia Danas.

— Santuoka, — atsako Džošas, ir kambarys griaudi iš juoko mums su Džeke einant iš buto.

Pakeliui į Liverpulio gatvę ji sėdi tyli juodo taksi gale.

— Man atrodo, ten tu buvai geriausiai atrodanti moteris, — sakau. — Ir gudriausia.

— Ir man taip atrodo. Tai kodėl aš taip siaubingai jaučiuosi?

Negaliu atsakyti.

Žvelgiu jai į nugarą, kai nueina platforma ir įlipa į traukinį, kuriuo ilgai kratysis į Eseksą. Nė neatsisuka. Bet kai jau grįžteliu nueiti, iškiša galvą pro langą ir šypsodamasi pamojuoja, tarsi sakydama: nesijaudink, ilgam jie manęs negali įskaudinti. Galų gale viskas bus gerai.

Ji drąsi. Tikrai. Šis žodis geriausiai apibūdina ją. Džeke drąsi moteris.

Ak, pamanau.

Tai galėtų būti ji.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Kartais galvoju, kad mirusieji gyvena sapnuose. Dangus, pomirtinis gyvenimas, kitas pasaulis — vadink kaip nori, bet jis visas mūsų sapnuose.

Kai Rožė mirė, sapnuodavau ją. Nedažnai. Tik kelis kartus. Tačiau tie sapnai buvo tokie tikri, kad niekuomet jų nepamiršiu. Jie buvo tikri, kaip mūsų vestuvių diena, tikri kaip toji diena, kai susitikome, tikri kaip ir toji diena, kai ji mirė.

Ligi šiol nežinau, kaip turėčiau tuos sapnus suprasti — ar jie buvo tik netekties, vaizduotės ir sielvarto produktas? Ar tai buvo tikrai ji? Man neatrodė, kad tai būtų mano prasimanymas. Sapnai buvo realesni negu dauguma budrių mano gyvenimo dienų.

Sapne, kuris vis man rūpi, ji ėjo pakraščiu aikštelės, vadinamos Pietų Žaluma, kur augo vaikystėje. Sapne viskas buvo tiksliai taip, kaip prisimenu — Rožė, Pietų Žaluma, tylios parduotuvėlės, išsirikiavusios palei nuožulniai besileidžiantį šlaitą. Kitaip buvo tik stiklo siena tarp mūsų. Ji siekė dangų. Rožė dėl jos nesijaudino — nesijaudinau ir aš — ji nepaliovė šypsojusis ta pačia šilta, paika šypsena. Tačiau ji mus skyrė, ta stiklo siena, ir kai aš paklausiau Rožės, ar galėtų pasilikti, jos veidas persimainė, ir purtydama galvą ji pravirko.

Ji esanti laiminga. Bet pasilikti negali. Dėl to jai liūdna.

Tada aš patikėjau, kad mirusieji gyvena mūsų sapnuose.

Kad ir Frenkas Sinatra. Norint aplankyti Sinatros kapą, reikia keliauti į Palm Springsą Kalifornijoje, eiti į Dezert Memorial parko kapines, ten rastume Frenką, palaidotą B-8 dalyje, 151 sklype.

Tačiau aš ten niekad nebuvau. Nuo laidotuvių nebuvau net prie Rožės kapo. Nemanau, kad aplankęs jos kapą labiau nuliūsčiau, priešingai, tikiu, jog kelionė į tą mažą bažnytėlę ant kalvos, iškilusios virš priemiesčio, mane nuramintų. Kapo nelankau ne todėl, kad tai mane labai liūdintų arba labai save tausočiau, — tiesiog netikiu, kad ji tikrai ten, kaip netikiu, jog Sinatra — jo esmė, jo kibirkštis — visa, kas padarė jį tuo, kuo tas žmogus buvo, būtų Dezert Memorial parko kapinėse Palm Springse. Sinatra yra kažkur kitur. Taip pat ir Rožė.

Jeigu nori prisiminti mirusiuosius — arba veikiau, jeigu nori pamatyti mirusiuosius, susitikti juos, pamatyti juos besišypsančius, įsitikinti, kad dabar jie ilsisi ramybėje — reikia žvelgti į save. Ten juos ir rasi. Ten mirusieji gyvena.

Mano močiutė ėmė regėti mirusiuosius sapnuose. Šiek tiek baugu, kad kartais tokie sapnai ją lanko tuo metu, kai ji nemiega. Jai nereikia užmigti, kad išvystų savo atmenamus mirusiuosius. Jie vis tiek pas ją ateina.

Kad jai būtų lengviau naudotis telefonu, nuperku nešiojamąjį ir įrašau visus jos svarbiausius numerius. Mamos. Tėčio. Slyvos. Savo. Kelių jos senųjų draugių. Daktaro kabineto. Ir kitą dieną ji man pasakoja, kad jos vyras suprogramavo naują telefoną — ar jis ne malonus? Mano senelis, miręs jau dvylika metų.

Nežinau, ką daryti. Ar turėčiau tiesiog sutikti? Ar švelniai priminti, kad jos vyras jau senokai iškeliavęs? Negaliu to praleisti pro ausis. Bijau, kad ji nuslys į beprotybę, jeigu nebegalės atskirti manęs nuo senelio.

— Močiute, — sakau. — Ar pamiršai? Tai aš suvedžiau numerius į tavo naująjį telefoną. Ne senelis, tiesa?

Ji ilgai žiūri į mane. Paskui giliai smegenyse ima ryškėti menka švieselė, ir ji piktai purto galvą. Tačiau nesu tikras, ar močiutė mano, kad tai ji apsiriko. Ar aš.

Slyvai vis sunkiau būti su močiute. Močiutė pasakoja apie seniai mirusius brolius, apie ją lankantį vyrą, ji grįžta į dar senesnius laikus — prisimena savo motiną ir tėvą, dukterį, mirusią mažą, mano tėčio seserį, plaučių uždegimą, kuriuo tuo metu visi sirgdavo — tai šios mergaitės mirtis suteikė emocinį krūvį pirmajam „Apelsinų Kalėdoms“ skyriui. Močiutė kalba apie mirusiuosius taip, tarsi šie būtų dar gyvi, čia pat, o Slyvai dar nėra net trylikos, jos gyvenimas tik prasideda, ji dar nesusidūrė su mirtimi, tad nežino, nei ką galvoti, nei ką daryti. Aš ir pats jaučiuosi panašiai kaip Slyva.

— Tai išmuša mane iš vėžių, Alfi. Ji kalba apie juos, lyg jie būtų tikri.

— Gal ir yra, Slyva. Jai. Aš nežinau.

Taigi Slyva skuba į paskutinį priemiesčio traukinį, atgal į Banstedą, o aš sėdžiu su močiute, laikau jos ranką, kol užmiega, nors dabar miegas ateina ir vidurdienį arba visai neateina, diena ir naktis reiškia vis mažiau. Iš muzikinio centro sklinda senos dainos, Sinatra ir Dino, mažasis Semis garso ir šlovės laikais, ir tuose šeštojo dešimtmečio himnuose tiek gyvenimo ir meilės, vilties ir džiaugsmo, kad vaiduokliai švelniai susirenka prie mano senelės lovos — jos mirę broliai, iškeliavęs vyras, miręs vaikas, seniai palikę bičiuliai, jos motina su tėvu, ir pamažėle jie visi tampa tikresni už gyvuosius.

Didelei savo nuostabai, suvokiu, jog bijau dienos, kai Džeke laikys egzaminą. Iš pradžių manau, kad ji pabudino mano ilgai apsnūdusią mokymo aistrą. Tačiau tai daugiau nei vien ši aistra. Ji pažadino tą ramų džiaugsmą, kurį jauti būdamas su pažįstamu ir mėgstamu žmogumi, su kuriuo tau patinka būti. Mes sėdime prie knygų, kartais kalbamės, kartais tylime, kartais ginčijamės, tarsi rašymas ir rašytojai būtų svarbiausia gyvenime, ir aš suvokiu, kad ėmiau branginti kiekvieną jos buvimo minutę. Atmenu, kaip aš tai mėgau. Būti kartu. Džeke geriausia mano studentė. Jos protas aštrus, smalsus, kritiškas. Ji rimtai mokosi, ir klasėje, ir pati, ir nors dėl darbo jos dienos dažnai prasideda anksti ir baigiasi vėlai, namų ir kurso darbus ji visada pateikia laiku. Bet ji pirma mano studentė — nuo tų laikų, kai dirbau Princesės Dianos berniukų bendrojo lavinimo mokykloje, — kuri ateina į pamoką su mėlyne.

— Kas tau atsitiko?

— Pasipainiojo šis tas kietas ir tvirtas.

— Durys?

— Mano buvęs vyras.

— Dieve mano, Džeke, tau reikia eiti į policiją.

— Dėl smurto šeimoje? Juokauji? Policijai tai visai nerūpi.

— Tai ne smurtas šeimoje. Kokioje šeimoje? Jūs juk nebesate susituokę.

— Džeimis to dar nesuvokė. Jis nuolat trinasi aplink. Aplink namus. Seka mane.

— Ar jis matosi su Slyva?

— Priešokiais. Jam labiau rūpi, kas su manim miega, o ne mano duktė. Aš jam sakiau, kad niekas su manim nemiega. Bet jis netiki.