Тони Парсонс - Be tavęs...

Mokytojų kambaryje Hamišas ir Lenis žiūri į tokią pat skrajutę.

— Prakeikta karaokė. Tai šokių pamokos pabaiga. Buvo laikai, kai mokslo metai baigdavosi diskoteka.

— Niekas jaunesnis negu penkiasdešimties ir vyresnis negu dešimties nebesako „diskoteka“, Lėni, — tariu jam.

— Nešvankūs šokiai stroboskopo šviesoje, — prisimena jis nekreipdamas į mane dėmesio. — Prisiglaudus intymiai arti per lėtus šokius. Ar tai butelis „Evian“ tavo kišenėje, ar aš tau patinku? Miela, žmogau. Dabar jau karaokė. Stovėk kaip kvailys kvarkdamas pagal „Abba“ numerius. Sek šokinėjantį rutuliuką „Autocue“. Filme paplūdimyje blaškysis kokia nors pakvaišusi porelė. Ir koks ten smagumas, drauguži?

— Įdomu, jog karaokė populiari šalyse, kur emocijų raiška nepageidaujama, — samprotauja Hamišas. — Kinijoje. Japonijoje. Tiesą sakant, visoje Rytų Azijoje. Pagal visuomenės papročius kasdieniame gyvenime negali reikšti savęs atvirai. Bet jie tai gali padaryti dainuodami karaokę.

— Na, o mes šioje šalyje panorę atviros saviraiškos, — postringauja Lenis, — galime nueiti į viešąjį tualetą ir nusimauti kelnes.

— Ar tu eisi, Alfi? — klausia Hamišas.

— Abejoju.

— Gal juokauji? — sako Lenis. — Šis žmogus — legendinis studentų herojus. Visi žavisi jo technika su mikrofonu rankoje.

Manau, šios Čerčilio karaokės aš atsisakysiu, bet ne dėl tų priežasčių, dėl kurių jos išvengti norėtų Lenis Gašlūnas. Ilgokai buvau Honkonge, kad atsikratyčiau to drovulio, dėl kurio mano tautiečiai nejaukiai muistosi karaokės bare.

Bet įtariu, kad vakaras bus vienas ilgas sudie, nedarnių melodijų, jaunystės ir laisvės šermenys ir kad mes visi netrukus „blondinais nebebūsime jau niekuomet“.

Stebiu savo klasę, kaip jie kartojasi visus laikus, vartojamus kalbant apie ateitį. Paprastas esamasis, būsimasis atliktinis, esamasis eigos, būsimasis atliktinis eigos. Jumi ir Dzengas. „Tu eini, tu susitinki.“ Hiroko ir Genas. „Tu būsi nukeliavęs, būsi susitikęs.“ Vanesa ir Vitoldas. „Aš pradedu. Ji vyksta.“ Bet ne Olga, jos nebėra, ji iškrito, dingo mieste su savo draugu. „Kur tu ketini eiti? Ką tu ketini daryti?“

Aš suvokiu, kaip man trūks mano studentų. Kaip trūks jų visų.

Jie vis dar ateina į mano pamokas, dar vis matau juos kasdien, tiesą sakant, dabar, artėjant egzaminui, jie lanko pamokas reguliariau negu kada nors anksčiau, ir jeigu jie ko nors atsisako, tai ilgų vakarų skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškuose patiekaluose arba „Eamon de Valera“, arba „Pampas“ kepsninėje, bet jų kalbos jau sukasi apie naujus jų gyvenimus. Jų laikas Tarptautinėje Čerčilio kalbų mokykloje beveik baigėsi. Netrukus jie visi išvyks, o aš liksiu. Aš jau jų ilgiuosi.

Ir svarstau, ar visada taip bus — dar vieni metai, dar vieni veidai, suksis ir suksis nuolatos, begaliniai „sveiki“ ir „sudie“.

„Tu keliausi, tu sutiksi.“

Mano studentai laimingi. Jie kalba apie grįžimą namo, apie studijas čia, Londone, apie keliones į tolimas šalis. Jie jauni, ir viskas jiems prieš akis, viskas juos jaudina: studijos, kelionės, darbas, — viskas atrodo toks nuotykis. Tačiau mane kažkas slegia, kai girdžiu juos kalbant apie savo naujus gyvenimus.

Vos prie ko nors pripranti, ir jau reikia atsisveikinti.

— Kaip visa tai atrodys? — klausiu Džekės. — Tavo studentiškas gyvenimas. Kai studijuosi bakalaurui Grinvičo universitete — visa tai. Kaip tu tai įsivaizduoji?

Ji sėdi prie lango mano bute, dedasi knygas ir ruošiasi eiti. Pamoka baigėsi. Egzaminas nebetoli. Jos knygos nebe naujos. Dienos ilgėja.

— Na, aš juk dar nežinau, ar būsiu studentė, tiesa? Mano vieta Grinviče priklauso nuo anglų kalbos egzamino rezultato.

— Gal juokauji? Nesu matęs kito žmogaus, kuris taip rimtai dirbtų. Tu išlaikysi egzaminą. Nagi, papasakok man apie savo studentišką gyvenimą. Juk tikriausiai esi apie tai galvojusi.

Ji juokiasi.

— Tik kokius paskutinius dvylika metų. Nežinau, kaip visa tai atrodys. Aš būsiu vyriausia iš visų studentų. Būsiu turėjusi šeimą, turiu vaiką. O jų daugumai mamos tikriausiai iki šiol skalbia. Ir kai jie siaus vakarėliuose, aš dirbsiu. Aš vis tiek turėsiu dirbti, juk žinai.

— Bet manai, kad būsi laimingesnė?

— Žinau, kad būsiu laimingesnė. Aš darysiu tai, ką noriu daryti. Sieksiu šio to savo gyvenime. Sau ir savo dukrai. Ir tai bus įdomu. Garsūs rašytojai, geri kūriniai, pokalbiai apie idėjas, buvimas su žmonėmis, kurie domisi knygomis, kuriems nerūpi pasirodyti pranašesniais. Negaliu sulaukti.

Aš įsivaizduoju ją universitete. Matau ją virstant žmogumi, kuriuo ji visada norėjo būti. Matau, kad ji suvokia, jog jai ne per vėlu, kad ji dar jauna ir užtektinai protinga, kad galėtų dar kartą pabandyti, dar vieną sykį siekti, ko nori. Ir jai pavyks. Tiesa, ji bus dešimčia metų vyresnė už kitus studentus, bet ji daugiau nei sumani, kad išsiskirtų bet kurioje kompanijoje; ten nebebus kvailų pašaipų apie ponią Mazgotę ar grindų valymą, nes ir visi kiti žinos, ką reiškia dirbti mažai apmokamus, atsitiktinius darbus. Įsivaizduoju, kaip ji ten sublizgės, išties sublizgės, pateiks gerus klausimus, nebijos pakelti rankos, pabudins pavargusius mokytojus ir įkvėps gerus, klasėje perskaitys rašinį apie Karson Makalers, o visi vaikinai žiūrės į jos kūną, judantį po aptemptais drabužiais, ir tirps. O gal ir jos drabužiai pasikeis.

— Aš nenoriu, kad mes visai išsiskirtume, — sakau liepsnojančiu veidu.

— Ką?

— Nenoriu, kad tu išnyktum iš mano gyvenimo.

— Išnykčiau iš tavo gyvenimo?

— Noriu ir toliau žinoti apie tave. Ir viskas. Tą ir sakau. Kodėl mes negalėtume ir toliau bendrauti?

Ji uždeda ranką ant manosios, tai beveik gailesčio gestas.

— Mes visada būsime draugai, — sako ji man, ir aš suprantu, kad praradau ją dar mums nepradėjus.

Mano močiutė per daug pasiligojusi, ji nebegali pasilikti savo mažajame baltame bute. Jos namai jai nebetinka. Ne jai. Laiptai, vonia, atsiskyrimas nuo mūsų visų. Tai namai, tinkami senam žmogui, bet ne mirštančiam.

Jeigu mano šeima būtų Čangai, viskas būtų lengviau. Be jokių kalbų perkeltume ją į miegamąjį virš „Šanchajaus drakono“ ir ten ja rūpintumės. Tačiau mano maža šeima išsisklaidžiusi po visą miestą, išties visai ir ne šeima, tėtis, mama ir aš — visi gyvename po vieną ir nėra tos aiškios vietos, kur močiutė galėtų prisiglausti. Mamos namuose per daug laiptų, o mūsų su tėčiu nuomojamuose butuose per mažai vietos. Mes norime būti šeima. Tikrai. Bet per ilgai leidome viskam irti, mus išblaškė kiti dalykai. Dabar jau niekuomet nebūsime Čangai.

— Kinijoje dideli vaikai rūpinasi senais tėvais, — sako Džoisė mano mamai. — Čia viskas atvirkščiai. Seni tėvai vis dar rūpinasi vaikais. Viskas priekiu į nugarą šioje šalyje.

Mes aptariame kitas galimybes. Senelių namai — bet mūsų močiutė per smarkiai serga. Slaugos namai — bet vežti ją į svetimą vietą mirti būtų nepakeliama. Dar ne. Ne, jei tik yra kokia nors kita išeitis.

Visada yra ligoninė, tačiau močiutė ligoninės bijo labiau negu mirties, ar bent jau jos atstoja viena kitą, tad kol turime nors kokią kitą išeitį, apsaugosime ją nuo ligoninės lovos. Nors ji beveik nieko nevalgo ir negeria, ir jai reikalinga globa visą parą, jos daktaras labai džiaugiasi, kad ji ne ligoninėje, net dabar, kai liga taip ją pakirto. Nežinau, ar tai rodo mirštančios moters norų supratimą ar ligoninės lovų stygių. Galbūt abu po truputį.

Galiausiai mama imasi iniciatyvos, paskambina liftų montavimo tarnybai ir pasako jiems, kad gaus užsakymą, jeigu gali jo imtis tuoj pat.