Тони Парсонс - Be tavęs...

— Jie taip pasitiki savimi, — sušnibžda Džeke, — net ir tada, kai pasako ką nors tikrai kvailo.

Atpažįstu Daną, Indijos vyrą, ir Džeinę, storą malonią merginą iš anos vakarienės, kuri atrodo numetusi svorio ir įsigijusi draugą. Ji gana šaltai man linkteli. Negaliu jos kaltinti. Danas žiūri kiaurai pro mane, bet vargu ar tai priešiškumas, man atrodo, kad jo atminties bankas panašus į tropinės žuvies.

— Senukas Džošas tuokiasi, — sako Danas. — Kaip moteris sužinos, kad vyras miręs?

— Seksas toks pats, tik jai teks nuotolinio valdymo pultelis, — atsako Džeke.

— Koks skirtumas tarp žmonos ir draugužės?

— Keturiasdešimt penki svarai, — taria Džeke.

— Koks skirtumas tarp vyro ir meilužio?

— Keturiasdešimt penkios minutės, — meta Džeke.

— Velniškai juokinga, — sutinka Danas.

Mes gerai leidžiame laiką, maukiame šampaną stengdamiesi laikytis vienas kito. Vakarėlis sukasi aplink mus. Vidurinioji britų klasė šiuo atžvilgiu man šiek tiek primena kantoniečius. Na, tuo žaviu abejingumu. Jiems tu kuo nuoširdžiausiai nerūpi. Ir tai ne priešiškumas. Jiems tiesiog nė mažiausiai nerūpi. Ir jeigu tavęs tai neerzina, tai būdamas su jais gali gerai atsipalaiduoti.

Tada kažkas užduoda Džekei standartinį didmiesčio viduriniosios klasės atstovo klausimą, ir vakarėlis pagauna ne tą gaidą.

— O ką tu dirbi?

Tai Džeinė. Ta storoji mergina, kuri ėmė mankštintis, dabar atrodo visai neblogai ir tikriausiai jaučiasi pasakiškai su savo tyliuoju akiniuotu vaikinu už nugaros, rankomis apglėbusiu jos naujai išryškėjusį liekną liemenį, tarsi bijotų, kad ji paspruks. Ir nors žinau, kad Londone tokį vakarą kaip šis, tas klausimas standartinis, vis viena atrodo, lyg jis skirtas Džekei įgelti, lyg Džeinė ketintų man atkeršyti, kad nesusižavėjau ja anąsyk prie tų šiltų įmantrių salotų.

— Ką aš dirbu? — pakartoja Džeke, ir man smukteli į kulnus širdis, nes mes taip nuostabiai sykiu leidome laiką, ir man buvo taip malonu matyti, kaip ji svaidosi kvailais juokeliais su Džošu ir Danu, klausyti, kaip šnibžda trumpus komentarus apie tai, kas vyksta, apie žmones arba tiesiog tyliai viskuo mėgaujasi. Dabar Džeinei prireikė viską sugadinti. O kadaise maniau, kad ji visai nieko.

— Taip, ką tu veiki, atsiprašau, užmiršau tavo vardą?

— Džeke.

— Džeke, — ištaria Džeinė, tarsi Džeke būtų nepaprastai egzotiškas vardas, kurio ji niekuomet iki šiol nėra girdėjusi. Kas, manau sau, labai gali būti.

— Turiu savo kompaniją, — pareiškia Džeke.

Jie apakę. Visi mat nori pateisinti kapitalizmo vardą. Nauju žvilgsniu pažvelgia į Džekę. Visi svarsto — gal „dot.com, kaip pradėti verslą?“ O gal agresyvi visuomenės informavimo kompanija, veikianti kur nors viename Soho kambaryje? O gal kas nors, sunku net patikėti, susiję su mada? Ta suknelė tikrai iš koto verčianti.

— „Svajonių mašina“, — sako Džeke, — toks mano kompanijos pavadinimas.

— „Svajonių mašina“, — pavydžiai taria Džeinė. — Ir kuo tu užsiimi?

Noriu sustabdyti ją, kol nenuėjo per toli, noriu pastūmėti prisikrauti bulvių traškučių ir pasitraukti nuo stalo.

Tačiau šampanas ir mandagaus susidomėjimo išraiškos įkaitusiuose, įmitusiuose veiduose paskatina ją aiškinti toliau.

— „Svajonių mašina“ valo biurus visame Londono Vest Ende. Mes turim tokį moto: „Valome senoviškai, rankom ir ant kelių.“

— Geri pinigai, — sako Džošas, — neabejoju, kad pinigai kaip reikiant, bičiuli. Nieko geresnio tikrai nesugalvosi. Raktas į viršininkų šikaną ir visa kita.

— Nuostabu, — gėrisi Indija, lyg niekam iki šiol pasaulio istorijoje nebūtų dingtelėję šveisti biurus.

Džeke šypsosi laiminga, spinduliuojančia šypsena, labai savimi patenkinta, ir man jau dingojasi, kad ji išsisuko.

Deja, Džeinė toliau stebi ją.

— Tai turi — na, ponių Šluosčių armiją, kurios zuja po Londoną šveisdamos?

„Ir džiaugiuosi, kad tave atstačiau, beširde kale“, — galvoju. Tu niekada nebuvai maloni. Tik per stora ir vieniša, bet tai dar nereiškia, kad jau ir maloni.

— Ne, — paaiškina Džeke, — tik aš, kartais pasikviečiu draugę, jeigu darbo daugiau, bet paprastai aš viena.

— Ak, — supranta Džeinė, — tai tu ir esi ta ponia Šluostė.

Ir jie visi juokiasi iš Džekės, o ji negali padaryti to, ką daro visi, negali juoktis iš savęs ir apsimesti, jog jai tai visai nesvarbu, negali išsklaidyti tos akimirkos, kai atsidūrusi priešais juos viena, nepajėgia ištraukti geluonies iš šių žodžių tuo magišku triuku, kai tau nerūpi; nes jos gyvenimas per sunkus, kad ji galėtų žvelgti į jį nerimtai, kad į viską galėtų žvelgti nerimtai, tad jai tenka stovėti ten raudonuojant, kai Džeinė ir Indija, ir Džošas, ir Danas, ir keturakis Džeinės vaikinas visi piktdžiugiškai kudakuoja.

Tačiau jų kudakavimas liaujasi, ir aš žinau, kad šie žmonės iš tiesų nepiktybiški, nebent išskyrus Džeinę; netrukus jie jau kalbasi apie buities darbų politiką, karus dėl darbų namie, feminizmo požiūrį į tą faktą, jog kažkas turi valyti tualetus, mėtydamiesi tomis pusiau apkramtytomis nuotrupomis, kurių prisirinko iš kokio nors sekmadieninio bulvarinio laikraštėlio, pavartyto kankinantis nuo pagirių per gausiai prisivaišinus raudonuoju vynu. Paskui pokalbis be pastangų nuvinguriuoja virsdamas dejonėmis, kaip sunku pasisamdyti patikimą žmogų valyti namus, tačiau dabar jau Džeke timpčioja mane už rankovės, jos dailus veidas tebeliepsnoja.

— Aš noriu eiti.

— Tu negali išeiti.

— Kodėl ne?

— Nes tada jie laimės.

— Jie vis viena laimės. Jie visuomet laimi.

Pasiliekam, bet vakaras mums abiem jau sugadintas.

Ji truputį nerūpestingai pačiauška tik su tais žmonėmis, kurie patys prie jos prisiartina. Pasitraukiu su ja į kampą ir plepu niekus apie ant sienos kabančius grafikos darbus, Tamzinos žiedą, viską, kas užplaukia. Prieš atsisveikinant, Džekei nuėjus į tualetą, mane į šalį pasivėdėja Džošas.

— Man ji patinka, miela, — sako.

— Man ji irgi patinka.

— Tačiau, mano mielas senukai Alfi, kada tu susirasi padorią moterį?

— Ką tai reiškia, padorią moterį?

— Na, jos paprastai kažkokios, na, kokios nors nepadorios. Tas tavo užsieniečių merginų haremas. Labai miela, visa kita. Kiekvieną savaitės dieną vis kitas prieskonis. Aš neneigiu viso šito, drauguži. Kaip žinai, savo duoklę svečioms šalims atidaviau. Bet juk neimsi tvirtinti, kad visa šita rimtai, žmogau. Tikrai neimsi, nebent manai, kad tau pavyks šiuos aštrius ir egzotiškus prieskonius ir toliau išsaugoti gyvenime. Tačiau tai tiesiog nepadoru. O dabar štai panelė Mazgotė su kutenančia šluotele.

— Nevadink jos taip.

— Atleisk, na, bet rimtai, Alfi. Kada tapsi realistas? Juk ji nėra Rožė, tiesa?

— Manau, Rožei ji būtų patikusi. Rožei ji būtų pasirodžiusi linksma ir protinga.

— Na, taip, ganėtinai išbadėjusi, sakyčiau, tai aišku kaip ant delno. Ji, neabejoju, tikusi tiek, kad sukeltų audrą tavo džinsuose.

— Neteko patikrinti.

— Kas jau čia tokio žavaus valyti grindis, kad užsidirbtum pragyvenimui? Na, sutik, vien tai, kad esi neturtingas, nepadaro tavęs geru žmogumi.

— Ji viena augina vaiką. Mergaitę. Dvylikos metų. Man atrodo, kiekvienas, kas tai įstengia, tikrai drąsus.

— Ji turi vaiką? Tada man atrodo, tu drąsus, Alfi. Aš tikrai nesusitikinėčiau su kuo nors, kas velka iš paskos priminimą apie vyrą, su kuriuo ji buvo prieš tave. Atleisk man už formuluotę, — kilsteli šampano taurę pašaipiai mane sveikindamas. — Tu geresnis žmogus už mane.