Тони Парсонс - Be tavęs...

Matau jį kas dieną močiutės bute. Žiūriu, kaip jie su mama tariasi, ką reikėtų daryti. Posakiai, kurie seniau nieko nereiškė, — neišeinanti iš namų, prikaustyta prie lovos — dabar įgyja siaubingą prasmę ir tikrumą. Ar močiutė gali gyventi čia? Gal ją reikia perkelti kitur? Ką mano daktaras? Kada vėl ateis apžiūrėti?

Tarpusavyje mano tėvai elgiasi itin mandagiai. Tėvas su mama apsieina kone skausmingai pagarbiai, tarsi puikiai suvokdamas, kad siaubinga žaizda, kurią jis paliko, gis dar daugybę metų. Ji bendrauja daug natūraliau, graužiasi ir kremtasi, kad jie negali nuspręsti, ar dar per anksti skambinti į senelių ar globos namus, — o paskui raunasi plaukus, — mielai, santūriai, — nes jaučiasi kalta vien pagalvojusi, ar neatidavus močiutės į globos namus.

Tėtušis niekada taip neatsipalaiduoja. Tik su manim jis leidžia sau būti irzlus.

Mamai išėjus kišu „The Point of No Return“ į muzikinį centrą, žinodamas, kad močiutė mėgsta užmigti klausydamasi muzikos. Tai vienas puikių neįvertintų Sinatros albumų, paskutinis, kurį Frenkas įrašė „Capitol“ studijai 1961-ųjų rugsėjį. Daugelis Sinatros gerbėjų mano, kad „The Point of No Return“ buvo šiek tiek atmestinai padarytas, vien kontraktui išpildyti, bet jame yra amžinai puikių gabalų. „TU Be Seeing You“, „AS Time Goes By“, „There Will Never Be Another You“. Visos tos dainos, kurias Sinatrai atliekant jautiesi ne toks vienišas.

— Ar būtinai visą laiką tai turi būti Frenkas prakeiktasis Sinatra? — klausia tėvas. — Kristau. Augdamas klausiausi jo aštuoniolika metų.

— Jai jis patinka, — atsakau. — Žinau, kad jis jai patinka.

— Aš tik sakau, gal kada nors galėtume uždėti ką nors kito. Kokios nors soul muzikos ar ko nors.

— Jai aštuoniasdešimt septyneri, — sakau jam, susigėdęs, kad pešamės dėl muzikos, kai moterį, kuri yra mano močiutė, o jo motina, gretimame kambaryje ėda vėžys. — Ji neturi jokių „Bee Gees“ plokštelių. Atsiprašau.

— „Bee Gees“ nėra soul muzika.

— Tai kas jie?

— Besitampantys atkištadančiai klounai.

— Matau, kad tu tikrai rašytojas. Žodžio kišenėje neieškai, ar ne?

— Aš ne darbe.

— Tu visada ne darbe.

Ateina Slyva, ir jis mane parveža namo savo „SLK“; jaučiu, kad norėčiau nekęsti jo labiau negu dabar. Jo gyvenimas nelaimingas, ir nors tikiu, kad jis to nusipelnė sutrypdamas mamą, kartais man šauna mintis, ar šis jo liūdnas studentiškas gyvenimas nėra per didelė bausmė. Ar jis tikrai to nusipelnė? Vienišų naktų nuomojamame kambaryje, picų išsinešti, glembančio kūno, nedylančios mano paniekos?

Tik už tai, kad norėjo dar kartą pabandyti — gal pavyks?

— Ar jie pažinojo Rožę? — klausia Džeke, kai einame iš mano buto.

Atsigręžęs žiūriu į ją. Ji vilki vakariečio dizainerio perkurtą čeongsaną. Jis gilios mėlynos spalvos su raudonais apvadėliais, labai apspaustas, sukirptas trumpas su skeltuku šone, bet ji toli gražu neatrodo taip vulgariai išsipuošusi kaip paprastai. Tiesą sakant, ji atrodo puikiai.

— Ar kas pažinojo Rožę?

— Tie žmonės, kuriuos šį vakarą susitiksime?

— Džošas ją pažinojo. Jis dirbo su ja Honkonge. Jis irgi teisininkas. Daugiau niekas. O kodėl klausi?

— Aš tik noriu žinoti, ar mane lygins su ja. Su Rože. Aš tik noriu žinoti, ar jie žiūrės į mane ir sakys — oi, ji ne Rožė, ar ne. Ji visai ne kaip mūsų Rožė.

— Niekas tavęs nelygins su Rože.

— Tikrai, nemeluoji?

— Nemeluoju. Ji niekada nebuvo jų Rožė. Jie jos niekada nepažinojo. Tik Džošas. Ir jis ne — jis ne — o Dieve. Džeke, gal mes jau einam?

— Kaip aš atrodau?

Ji brūkšteli suknelės šonus rankomis, ir tas nesaugus judesys sugnybia man širdį.

— Tu atrodai neįtikėtinai.

— Tikrai?

— Tikrai. Neįtikėtinai — kaip tik tas žodis. Patikėk manim. Aš viską žinau apie žodžius. Aš anglų kalbos mokytojas. Neįtikėtinai, prieveiksmis. Kai sunku patikėti, žavinga. Tikrai.

Jos šypsena spindi.

— Ačiū.

— Nėra už ką.

— Aš tik jaučiu, kad Rožė yra ta tobula moteris, su kuria niekas negali susilyginti, ir niekas niekada nebus toks geras kaip ji.

— Džeke...

— Ta tobula moteris, kuri niekada nepasakė nieko neteisingai, kuri visada puikiai žinojo, ką vilkėti ir visada atrodė gražiai.

— Iš kur tu žinai, kaip ji atrodė? Iš kur tu žinai, kaip ji rengėsi?

— Mačiau jos nuotraukas. Tavo altoriuje. Atsiprašau, tavo bute.

— Klausyk, tau nereikia varžytis su Rože. Ir niekas tavęs su ja nelygins.

— Tikrai?

— Tikrai.

Išskyrus mane, pagalvoju.

Tačiau ne todėl, kad tai tu.

Taip dariau su kiekviena moterimi, kurias sutikau, kai mirė Rožė. Tiesiog negaliu liautis. Aš žiūriu į jas visas: Jumi, Hiroko, Vanesą, Olgą, Džekę, — visas, protingas, gražias, neįtikėtinas, — ir visada galvoju vis tą patį.

Tai ne ji.

Trisdešimt trečias skyrius

Mus užlakdina liftu į namo Noting Hile ketvirtą aukštą. Pro uždaras laukujės duris girdėti garsus vakarėlio šurmulys. Juokas, taurių skimbčiojimas, visų šnekos vienu metu. Žengiu pabelsti, bet Džeke mane sustabdo.

— Palauk palauk.

— Kas blogai?

— Aš nežinau, Alfi, ne, aš tikrai nežinau. Ką aš čia veikiu? Ko aš čia atėjau? Kam to reikia? Ne, tikrai?

— Susitikti su mano draugais, — sakau, — gerai praleisti laiką, OK?

Neįtikinta purto galvą, bet nebelaukdamas pasibeldžiu. Niekas neatsiliepia, pabeldžiu garsiau, ilgiau, ir duris atidaro Tamzina, daili ir draugiška, šviesiaplaukė ir basakojė, šypsodamasi man, tarsi niekuomet nebūčiau šiame bute apsigėdinęs, tarsi nebūčiau elgęsis kaip paskutinis pašlemėkas, priplempęs per daug „Tsingtao“, tarsi būčiau geriausias jos draugas visame šiame plačiame pasaulyje. Man ji patinka. Jos dvasios kilnumas nuginkluoja. Pasibučiuojame į skruostus, ji atsisuka į Džekę su nuostaba.

— Tavo suknelė žavi , — sako Tamzina, — kur pirkai? „Tian Art“ ar „Shanghai Tang“?

— Ne, — paaiškina Džeke, — Basildone.

Akimirka tylos. Tamzina atmeta galvą ir juokiasi, manydama, kad Džeke juokauja.

— Pasakysiu adresą, jei norite, — abejodama šypsosi Džeke. — Netoli turgaus. Parduotuvė vadinasi „Suzie Wong“. Sako, kad į ją buvo užsukusi dainininkė Poš Spais, bet aš tuo netikiu.

— Įeikite ir susipažinkite su visais, — kviečia Tamzina ir veda mus į vidų.

Bute prigužėję žmonių. Regis, visi vieni kitus pažįsta. Mums į rankas įduoda aukštas šampano taures, viena moteris aikteli išvydusi Tamzinos sužadėtuvių žiedą, ir ji nuskraidinama tolyn juo puikuotis. Visi šie žmonės kažkokie egzaltuoti. Kiekvienas pasisukimas, kiekvienas pokalbio vingis — apie nuosavybės kainas, privačias mokyklas ir, visų pirma, darbą — priimami vos ne su baiminga pagarba.

Džošas kambario viduryje tauzija niekus apie tai či.

— Mokė tas nuostabus mažaūgis kinas. Tikrai išmano, ką daro. Velniškai nuima stresą. Skatina plačiau galvoti. Na, tas tai či, sakau.

Džošas ima makaluoti rankomis aplink save, šampanas šliūkšteli iš taurės.

— O, aš žinau tai či, — priduria moteris, kurią mažumėlę prisimenu. Indija, iš tos vakarienės.

— Tai juosta su pratimais, na, to didžiulio juodaodžio.

— Tai tae bo, mieloji, — kažkas pareiškia, ir visi gerokai pakikena iš jos žavingos klaidos.

— Tai či, tae bo, „tai-daid“, man tas pat, — suprunkščia Indija, ir jos liesas mažas veidelis susiraukšlėja iš juoko.