Тони Парсонс - Be tavęs...

Pernelyg greitai mes pasiekiame kitą pusę. Kaip greitai atplaukėme. Miela trumpa kelionė, ji visada baigiasi per anksti. Mergina pakyla lipti. Mes nusišypsome vienas kitam, man smalsu, ką ji veiks šįvakar. Žinau, kad kur nors mieste jos lauks jaunas dailus vyras, ir aš dėl jos džiaugiuosi.

— Sėkmės rašant, — palinki ji. — Laikysiu pirštus sukryžiavusi už jus.

— Būčiau dėkingas.

Mergina liesomis rankomis pakelia didžiulę kartono dėžę, atsisveikindama šypteli ir netrukus išnyksta nekantrioje tirštumoje.

Aš vėl atsigręžiu į atvirą langą. Ir staiga matau jas abi žingsniuojančias priešpiečių minioje Centrine gatve. Džekę ir Slyvą.

Jos apsikarsčiusios pirkinių krepšeliais, fotoaparatai ant kaklo, abi juokiasi.

Šypsausi pats sau. Kai matai jas tokiomis akimirkomis, kai jos nesijaučia stebimos, visad atrodo labiau seserys negu mama su dukra. Arba geriausios draugės. Štai dabar jos, Džeke ir Slyva, ateina sutikti manęs, kur „Žvaigždžių“ keltas prisišvartuoja jų pusėje. Jos manęs dar nepastebėjo. Tačiau greitai pamatys. Ir kai žiūriu į jų veidus, plaukiančius toje didelėje vienišoje minioje žmonių, kurių niekuomet nepažinosiu, kai žiūriu į Džekę ir Slyvą, kol jos dingsta kelto prieplaukoje, kur sutarėme susitikti, negaliu patikėti, jog kadaise maniau, kad žmogaus gyvenime gali būti per daug meilės.

„Žvaigždžių“ keltas siūbuoja man po kojomis, jis jau prikabintas prie Honkongo salos, aš su minia laukiu, kada nuleis tiltelį, ir visi nekantraujame eiti savo keliais, ore tvyro tylus nuojautos jausmas — taip būna, kai pasuki namų kryptimi arba kai kūdikis nekantrauja išvysti pasaulį.