Тони Парсонс - Be tavęs...

— Gerumu toli nenueisi. Gerumas sutrypiamas. Už gerumą tik į dantis gali pelnyti.

— Nežinau. Žiūrėk, mūsų močiutė. Mes juk ne dėl to ją mylėjome, kad ji primušdavo kitus pensininkus, ar ne? Ne dėl to, kad alkūnėmis išsiirdavo į autobuso stotelės priekį? Juk nė dėl to ją mylėjome?

— Manau, kad ne. Tai kaip praėjo — kaip ten vadinasi — laidotuvės?

— Kremavimas. Gerai. Jeigu tai gali būti gerai. Daugybė žmonių. Veidai, kurių nemačiau daugybę metų. Tikrai, visai kaip sapnas, visi tie veidai, kuriuos prisimenu, susirinkę vienoj vietoje. Ir kiti žmonės, kurių nepažįstu. Kaimynai, draugai. Ji turėjo tiek daug bičiulių, Slyva. Tiek daug nuoširdaus prielankumo. Ir netgi meilės. Ji įkvėpė tiek meilės. Ir daugybė gėlių. Ir „Abide With Me“. Jos mylima giesmė. Ir „One For My Baby“. Sinatros.

— Ji taip slegia, ta sena muzika.

— O ko tu tikiesi per laidotuves? „Aš šįvakar toks karštas toks karštas?“ Ta muzika tiko. Tau reikėjo dalyvauti. Būtum pamačiusi.

— Man nepatinka laidotuvės.

— Tai atsisveikinimas.

— Man nepatinka atsisveikinimai.

— O kam patinka. Bet toks gyvenimas. Tai „sveiki“ ir „sudie“ ratas.

Aš galvoju, kaip su Džordžu Čangu stūmėme rankas parke, kaip mokėmės judėti su pokyčiais, kurie ateina, patinka tai mums ar nepatinka, apie tai, kaip rasti drąsos tapti tuo, kuo turi tapti.

— Klausyk, Slyva, tu manai, kad esi vienintelė, kuri jautėsi taip, kaip tu dabar jautiesi. Tačiau taip yra nutikę daugybei žmonių. Baimė, vienatvė, liūdesys kur kas būdingesni žmonėms negu buvimas tokiems, kaip Mikas su Seidi. Arba Luitas. Tu nesi jokia keistuolė. Tai jie nenormalūs. Aš suprantu, kad tau atrodo, jog tokios dienos niekuomet nesibaigs. Bet jos baigsis. — Nubraukiu plaukus jai nuo veido ir išvystu ašaras. — Kas nutiko, Slyva. Kas yra?

— Man jos trūksta. Man trūksta tavo močiutės.

— Ir man. O tu buvai tokia šauni jai. Su tavim jos gyvenimas tapo smagesnis. Kaip tu ja rūpinaisi — nedaug tavo amžiaus vaikų sugebėtų. Nedaugelis ir mano amžiaus. Gali tuo didžiuotis.

— Aš tai dariau todėl, kad mėgau ją. Ji buvo linksma. — Slyva man pirmą kartą nusišypso. — Maža sena dama, kuri mėgo pramogines imtynes. Ji buvo kieta.

— Ir ji tave mėgo. Ji matė tave tokią, kokios Mikas su Seidi ir jų palaižūnai niekuomet nepamatys. Ji matė, kokia tu esi išties.

— Tu tikrai taip manai? Ar tik bandai iškrapštyti mane iš šitos fotobūdelės?

— Aš taip manau. Klausyk, gal važiuojam namo pas tavo mamą?

— O ar negalėtume čia dar truputį pasėdėti? Tiesiog ramiai pasėdėti?

— Kiek tik nori, Slyva.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Regis, šiam sodininkui iš Naujosios Zelandijos mama krito į akį. Jei atvirai, man įdomu, ką šis Julijonas — iš kur tas imperatorius, jei nėra tokios imperijos? — mano, kai kalbasi su ja apie paukščių kontrolę arba lysvės pakraščių suvarpymą.

„Paukščių kontrolė ir pakraščių suvarpymas“, galvoju aš stebėdamas juos sode už namo.

Aš tave kiaurai matau, drauguži.

Jau vėlyvas pavasaris, vis labiau vasarop, o Julijonas tik giria mamos žinias apie sodą, jos patirtį mulčiuojant, jos sezoninių darbų išmanymą.

Tiesa, ji labai daug žino apie augalus, gėles ir visa tai. O Julijonas labai pagarbus. Tenka tai pripažinti. Jei mama virtuvėje su manimi arba Džoise geria arbatą, Julijonas niekada neįeis pirma nepabeldęs. Štai mes sėdime virtuvėje, ir pasigirsta tylus kuklus barbenimas į jau atvertas duris. Ir Julijonas stovi tarpduryje, jo įdegęs kūnas aptemptas juodais regbio marškinėliais, kvailokas veidas stebeilija į mano mamą.

— Ar šis vyrukas prie tavęs taiko? — paklausiu griežtai vieną dieną, kai liekam su mama. — Šis vyrukas Julijonas?

Mama nusikvatoja kaip paauglė.

— Julijonas? Prie manęs? Ką tai reiškia? Ar tą patį, ką žybsėti akimis?

— Tu puikiai supranti, ką tai reiškia, mama. Žinai daugiau paauglių žargono, nei aš kada nors suprasiu. Iš Nelsono Mandelos. Ir iš savo vaikų.

— Žinoma, kad jis prie nieko netaiko. Aš kalbuosi su juo ištisas valandas.

— Jis žiūri į tave.

— Ką? — Jai šis pokalbis patinka.

— Tarsi jis būtų tave įsižiūrėjęs ar ką.

Jaučiuosi ir išsigandęs, ir pradžiugęs. Džiaugiuosi, kad mama neužsisklendė nuo pasaulio. Tačiau negaliu apsimesti, kad tirpstu iš laimės nuo minties, jog ji vaikščios į pasimatymus arba kad koks šiurkštus zelandietis kiš savo pirštus į jos dirvą.

— Ar jis jau kvietė tave kur nors?

— Kvietė mane kur nors? Turi omeny, papietauti arba į kiną?

— Taip.

— Dar ne.

— Dar ne? Bet manai, kad gali pakviesti? Manai, jis gali iki to prieiti?

— Na gerai, aš nežinau.

— Tačiau, jei tu sakai dar ne, tai rodo, jog taip gali nutikti?

— Tikiuosi, mielasis.

— Aš mačiau, kaip jis stebeilija į tave, mama. Jėzau Kristau. — Ar tai kaplys to vyruko kelnėse, ar jis tiesiog džiaugiasi ją matydamas? — Aš neabejoju, kad jis tikrai rėžia sparną.

Mama ištiesia ranką per stalą, pasiekia manąją. Ji jau nebesijuokia. Tik labai švelniai šypsosi.

— Nesijaudink, mielasis, — sako ji. — Man visa tai jau praeitis.

Ji nenori pasakyti, kad praeitis — vakarienė restorane arba filmas kino teatre. Praeitis — seksas, romantika, santykiai. Bet aš nesu toks tikras. Metams bėgant vis dažniau apie tai galvodamas suvokiu, kad mums tai niekuomet nebūna praeitis.

Mažyčiame tėčio nuomojamame bute justi, kad tai vieta, kur gyvena vienas vyriškis. Nebeliko jokio dviejų bendrų gyvenimų jausmo. Lenos nebėra nė pėdsako.

Dabar lankau jį kartą per savaitę. Butas per mažas pasibūti, tad paprastai einame už kampo į nedidelį kinų restoraną, kur tikrai puikiai kepa Pekino antį, o padavėjai kalba ryškia Londono tartimi.

Žiūriu į tuos vaikus — veidus iš Kinijos, balsus iš Finelio, ir jaučiu, kad dabar pasaulis tikrai vienas.

Dabar mano tėčio butas nebėra toks liūdnas. Sykį jo paklausiau, kas galiausiai nepasisekė jiems su Lena. Jis atsakė, kad ji norėjo eiti į šokius, o jis norėjo žiūrėjo golfą per „Sky“. Dabar niekas nebegali sukliudyti jam pažiūrėti golfo per „Sky“. Tai ne kažin kas, ta galimybė žiūrėti golfą, galbūt ne tai, ko jis vylėsi, bet jau šis tas.

Dar gali klausytis mėgstamos muzikos taip garsiai, kaip tik įsigeis. Marviną Gei, Tami Terel, Smokį Robinsoną ir „Miracles“, Dajaną Ros ir „The Supremes“. Nebeliko nieko, kas jam pasakytų, jog jo laikas baigėsi. Miela mano, kurgi mūsų meilė dingo? Jam vis dar patinka visa tai.

Dabar jis praleidžia ištisas valandas rūšiuodamas nuotraukas iš dėžių, kurias radome močiutės bute.

Visos tos batų dėžutės, tie suskilinėję, apiplyšę nuotraukų albumai su penktojo ir šeštojo dešimtmečio Anglijos žvejų kaimeliais, septintojo ir aštuntojo pupyčių piešiniais ant viršelių.

Kai kuriuos veidus tose nuotraukose tebegaubia paslaptis. Kiti pažįstami puikiai, kaip savas veidas. Bet net ir anie, pažįstami, sklidini ypatingos paslapties. Ir jis ilgai į juos žiūri, svarstydamas apie tuos žmones, galvodamas, kaip jam pavyko iš tų tirštai apgyventų Ist Endo gatvių persikelti į šią tylią, žalią vietą šiauriniame Londone. Tylią, jei neskaitysime Smokio Robinsono ir „The Supremes“.

Jis nerašo. Jis dar neprisirengė to daryti. Tačiau kai žiūriu į jį, apsuptą visų savo tėvų prisiminimų ir namų, kuriuose jis užaugo, į seniai prabėgusio gyvenimo šukeles, kurios kažkaip jam limpa, gyvenimo, kuris niekada jo nepaliks, manau, kad tikriausiai jis vėl labai greitai imsis rašyti.