Тони Парсонс - Be tavęs...

— Ką tu turi omeny, senas niekšeli?

— Tu pakeitei savo gyvenimą, tiesa? Baigei grožio mokyklą. Pasikėlei į aukštumas ir prašmatnybes, kokių niekuomet neturėjai. Pasirodei kaip Princas Čarlzas. O ne kaip vienas iš daugelio tėčio neturinčių berniukų iš kažkokio mažo priemiesčio.

Jis pažvelgia į mane taip, kad, regis, trenks arba prapliups ašaromis. Arba primušęs pravirks.

— Klausyk, gal dink man iš akių, Alfi? Aš net nenutuokiu, kam tave čia pakviečiau. Juk Dievas mato, žinojau, kad teks už tave sumokėti.

— Tau nėra ko gėdytis, Džošai. Juk tu norėjai geriau. — Ir aš nuoširdžiai taip manau. Tai, ką aš labiausiai Džošo vertinu, jis pats labiausiai niekina. — Tu norėjai sukurti save geresnį. Pakeisti savo gyvenimą. Visai kaip Džeke.

— Tu žinai, kad aš ją dulkinau, ar ne?

Čia aš garsiai nusikvatoju.

— Netikiu, Džošai. Kada tai įvyko? Kai aš nuėjau į vonią tavo sužieduotuvių vakarą? Žinau, kad tu greitas, bet neperspausk.

Jis nekantriai mosteli galva. Dvi užkietėjusios prostitutės žiūri viena į kitą ir atrodo šiek tiek susirūpinusios.

— Ne Džekę. Rožę.

Akimirką aptemsta protas. Ir ta akimirka, regis, trunka ilgai. Aš vis dar negaliu susikaupti. Ką jis man nori pasakyti?

— Mano Rožę?

— Tavo Rožę, — suprunkščia jis. — Ji ne visada buvo tavo Rožė, suknistas kaimieti.

— Nejuokauk taip, Džošai. Tikrai.

— Aš nejuokauju, seni. Aš tau sakau, kad ją dulkinau. Ir nemažai kartų. Ji net nebuvo ypatinga. Visada per daug pasinešusi dėl širdžių ir mėnesienos, mūsų Rožė. Kaip tik prieš tai, kai pasirodei tu, pakabinęs akis, su gėlių puokštėmis ir romantiškais plaukiojimais tuo suknistu „Žvaigždžių“ keltu.

— Tu melagis.

— Aš netgi dulkinau ją tą dieną, kai tu ją sutikai. Savo bute. Midi Levelyje. Apie šeštą valandą. Tada mes pasiėmėme taksi į Centrinę išgerti „Mandarino“ viešbutyje. Tu šito nežinojai, tiesa? Ji tau niekada nepapasakojo? — Džošas užsitraukia cigaro, jo raudonas galiukas raudonai liepsnoja krušyklos prieblandoje. — Taip, mes šiek tiek kolegiškai pasiautėme prieš tau pasirodant. Neilgai. Gal mėnesį. Tiesą sakant, tu man padarei paslaugą išvaduodamas nuo jos.

Aš pakylu nuo baro kėdės ir, jam nespėjus išsiimti cigaro iš burnos, apsiveju rankomis Džošui kaklą.

Ir šaukiu jam, kad jis melagis, nors žinau, kad ne, ir jo veidas išrausta, akys žibina į mane kaip jo brangaus cigaro galiukas.

Tada stuomeningasis juododis nuo baro apkabina mane rankomis ir nuvelka šalin, patyrusiu judesiu atplėšęs nuo grindų, stumteli pro Džošo draugus apstulbusiais veidais, merginas granito šypsenomis ir verslininkus, šnekučiuojančius apie šį bei tą su moterimis, kurios matė tūkstančius tokių, kaip jie.

Mano kojos neliečia žemės, kol didysis juodasis neištrenkia manęs į tylią akmenimis grįstą gatvę — lauk iš didžiųjų miesto namų.

Aš grįžtu į viešbutį, išsiregistruoju, pasigaunu taksi į pustuštį oro uostą ir laukiu pirmo rytinio reiso namo, žinodamas, kad daugiau niekuomet nepamatysiu Džošo, ir jis visada manys apie mane neteisingai.

Man nerūpi, kad jis gulėjo su ja.

Tačiau nekenčiu už tai, kad jos nemylėjo.

Džeke pasikeitusi.

Dar labiau, negu tądien buvo pasikeitę Dzengas su Jumi. Ji ne tik užaugo. Ji tapo tuo, kuo visada siekė tapti.

Be makiažo. Tai nauja. Plaukai ilgesni, suimti į uodegėlę, dažytos sruogos atauga natūralios spalvos. Ir apsirengusi džinsais ir trumpais marškinėliais. Ji atrodo jaunesnė, laisvesnė, ne tokia susirūpinusi, kokią ją matys pasaulis. Tačiau vis tiek ta pati moteris. Atpažįstu ją tą pačią akimirką. Tai negali būti niekas kitas.

Sėdžiu ant medinio suolo priešais koledžą. Ji įsimaišo į būrį studentų, besileidžiančių akmeniniais laiptais, jie juokiasi, kalbasi, nešasi knygas, o paskui Džeke ir kažkoks jaunas liesas vaikinas ilgais plaukais atsiskiria nuo būrio.

Man širdis sudreba, kai jis apkabina ją per pečius, tarsi tai būtų daręs visada. Tada ji pamato mane. Ji prieina prie manęs, liesasis vaikinas ilgais plaukais vis dar ją apkabinęs, abejodamas pažvelgia į ją, paskui į mane. Galbūt ir jo širdis šiek tiek sudreba.

— Kaip sekasi? — klausiu.

— Sekasi puikiai, — atsako ji. Kurį laiką mes žiūrime vienas į kitą, abu nežinodami, ką sakyti, paskui ji atsigręžia į vaikiną. — J’arriverai plus tard, — sako jam.

— D’accord, j’y serai, — taria vaikinas nenorėdamas nueiti.

Tada ji jam nusišypso, ir jis atsitraukia, supratęs, kad mano buvimas — kad ir ką jis reikštų, — nekeičia jų santykių.

— Naujas draugas? — klausiu aš stengdamasis, kad balse nesigirdėtų nusivylimo.

— Tik bičiulis.

— Prancūzas?

— Na, nuo tavęs juk nieko nenuslėpsi, ar ne? Jis mano klasėje. Aš tau nesakiau, kad perėjau į kitą klasę?

— Ne, man tu nieko nesakei.

— Ketinau paskambinti. Atsiprašau, Alfi. Buvau labai, labai užsiėmusi.

— Suprantu.

— Aš studijuoju ne anglų. Perėjau į Europos studijas. Man pasirodė, kad bus įdomiau. Supranti, ką turiu omeny. Tai kita šalis. Beveik kitas amžius. Pasaulis visą laiką mažėja.

— Kaip Slyva?

— Gerai. Dabar jai smagiau mokykloje.

— Vis dar įsimylėjusi Luitą?

— Man regis, ji ima tai išaugti. Tokio amžiaus jie labai greitai keičiasi. Manau, netrukus Luitas keliaus paskui Keną ir Barbę. Kaip reikalai tavo kraštuose?

— Neblogai, krutu. Čerčilyje vis taip pat. Turiu visą būrį naujų studentų. Puikūs vaikai. Ir netgi aš dar nemiegojau nė su viena.

— O nori?

Aš palinguoju galva.

— Visa tai nukeliavo paskui Keną su Barbe. Paaiškėjo, kad netoli veda. Visą laiką baigiasi vienoje vietoje.

— Ir kur?

— Hitrou oro uoste.

— Aš džiaugiuosi.

— Na, tai ne visai tiesa. Jei atvirai, mano kraštuose gana vieniša.

— Vieniša?

— Taip. Man trūksta tavęs. Ir Slyvos. Ir to laiko, kai mes kasdien matydavomės.

— Oi, Alfi.

— Todėl aš čia. Aš nenoriu, kad tai pasikeistų. Aš žinau, kad šis tas turi keistis. Tačiau nenoriu prarasti visko. Nenoriu prarasti mūsų.

— Bet tu negali sustabdyti gyvenimo.

— Dabar tai suprantu. Tikrai. Tačiau ar neturėtume saugoti to, ką turime gero? Kuo ilgiau?

— Bet man ir tau — ar tai ne per vėlu? Juk negali prašyti manęs, kad viso to atsisakyčiau. Dabar, kai jau tiek padariau. Aš nebūčiau laiminga. Ir tu ne.

— Aš neprašau tavęs ko nors atsisakyti. Aš tik noriu paskutinio šanso, Džeke. Paskutinio šanso — ir galbūt pavyks. Ir aš noriu šeimos. Kokios nors šeimos. Tai nebūtinai turi būti tradicinė šeima, supranti? Tai gali būti naujoviška šeima. Gali būti bet kokia. Bet aš noriu pabandyti turėti savo šeimą. Aš manau, kad būtų liūdna, jeigu visi pasaulyje gyventų vieni. Per daug liūdna.

— O kaip Rožė? Tu staiga ją pamiršai?

— Aš niekada jos nepamiršiu ir niekada nepaliausiu jos mylėjęs. Aš supratau, kad mes galime gerbti praeitį ir ją prisiminti. Mes galime ją net mylėti. Bet negalime ja gyventi.

— Tai tu čia atėjai ieškoti ateities?

— Taip, tikrai.

— Tačiau taip nebūna.

— Nebūna?

— Ne. Gal tu ir pasirengęs rimtiems santykiams, bet aš ne. Jeigu žmogus tau tikrai svarbus, leisk jam siekti savo svajonės. Ir galbūt kada nors jis grįš. Jeigu tai tikra. Jeigu tai ką nors reiškia.

— Tai tu manai, kad galėtum grįžti pas mane?

— Tačiau mes niekada nebuvome kartu, tiesa?

— Kaip manai, kai gausi diplomą ir susitiksi įdomių žmonių, ir susidraugausi su karštais prancūzais vaikinais — galbūt tada manęs šiek tiek pasiilgsi?