Тони Парсонс - Be tavęs...

— Aš tavęs jau pasiilgau.

— Tai kur bėda?

— Aš nežinau. Netikęs metas.

— Tik tiek? Netikęs metas?

— Man reikia eiti, Alfi.

Ir ji nueina. Aš žiūriu, kaip ji dingsta studentų minioje, tarp visų tų šviečiančių veidų, žvelgiančių į ateitį taip, tarsi ši būtų jų asmeninė nuosavybė.

Ji netgi neatsigręžia.

Bet aš nesijaučiu blogai. Keista. Mano širdies niekas neslegia. Jaučiuosi kaip senasis aš.

Nes žinau, kad net jeigu daugiau niekuomet jos nepamatysiu, Džeke sugrąžino man, ką maniausi praradęs visiems laikams.

Ji sugrąžino man tikėjimą savimi.

O žmogui juk reikia šiek tiek tikėjimo, tiesa?

Keturiasdešimtas skyrius

Praėjus maždaug metams, aš įkišu porą Honkongo dolerių į apsitrynusį plyšelį metalinėje dėžutėje ir einu pro užtvarą, įsilieju į minią, laukiančią „Žvaigždžių“ kelto. Susirinkusi visa senoji sudėtis, gal kiek pasikeitusi, tik negalėčiau apibūdinti kaip. Jauni kinai verslininkai iš Centrinės baltais marškiniais ir juodais kaklaraiščiais kalba Kantono tarme mažyčiais mobiliaisiais. Biurų merginos žvilgančiais juodais plaukais, mini sijonėliais ir „Prada“ rankinėmis. Seniai su lenktynių lentelėmis tikrina rezultatus iš Ša Tin ir Laimingojo Slėnio. Ir aš.

Honkongas irgi pasikeitė. Ne vaizdas, nes Honkongas visada keičiasi, vis daugiau atkovojama žemės, vieni pastatai nugriaunami, statomi nauji dangoraižiai. Bet kažkas justi atogrąžų ore. Ši vieta jau nebe britų. Honkongas dabar kinų miestas. Drąsus, pasitikintis, be praeities ilgesio. Jau nebe mano paveldas. Tarsi kada nors būtų buvęs.

Vis tiek jį myliu. Nors jis ir neskirtas mano meilei, myliu jį. Kitaip negaliu.

Einu į viršų, tamsią laukimo salę, ir žiūriu į senuką žalia ir balta spalvomis dažytą „Žvaigždžių“ keltą, kuriuo plauksiu, pukšintį į uostą ties Tsim Ša Tsui, o tolumoje — kylantį į dangų plieno ir stiklo Centrinės gatvės horizontą, už jo — žalias kalvas ir virš dangoraižių dunksančią Viktorijos viršūnę. Įeinu į „Žvaigždžių“ keltą, ir grįžta senasis jausmas — jaudulys sumišęs su liūdesiu. Tas senas jausmas, kad tu čia saviškis, ir žinojimas, kad niekad čia savas nebebūsi.

Jau tuoj pakels tiltelį, ir mane apima švelni panika. Žinau, kad tai kvaila, bet laukiu, ar Rožė suspės į keltą, ar ji atbėgs tilteliu vos prieš jį pakeliant, ir žinau, kad ji gaudys kvapą ir bus graži, neš dėžę teisinių dokumentų į įstaigą kažkuriame „Aleksandros“ pastato aukšte.

Bet, žinoma, Rožė paskutinę akimirką nepasirodo. To neįvyks. Pakelia tiltelį Rožei nepasirodžius, ir aš žinau — pirmą kartą visiškai aiškiai žinau, jog man teks likusį galą keliauti vienam.

Tada aš ją pamatau. Jauną moterį dviejų dalių kostiumėliu. Ji vos nulaiko didelę kartotinę dėžę — beviltiškai įrėmus ją į klubą, stengiasi neišmesti viduryje sausakimšo „Žvaigždžių“ kelto. Kovodama su dėže, ji palinksta į priekį, juodi plaukai užkrinta ant veido. Atsistoju ir jaučiuosi taip, lyg kreipčiausi į vaiduoklį.

— Atsiprašau. Panele?

Kai ji atsigręžia, suprantu, kad mergina kinė. Ir labai tikra. Jauna, apie dvidešimt penkerių, nors dabar aš jau pažįstu tiek azijiečių moterų, kad žinau, jog jų amžiaus kartais neįmanoma nuspėti. — Gal norėtumėt atsisėsti?

Kelias akimirkas ji žvelgia į mane pro akinius auksiniais rėmeliais, paskui staiga nusišypso, nusprendusi, kad aš nepavojingas.

— Ačiū, — atsako ji Amerikos vakarinės pakrantės tartimi.

Mokėsi Valstijose? Galbūt. Nors šią tartį galėjo įgyti nekeliaudama vakariau negu Kaulunas. Ji prisėda šalia. Mes telpame, kai aš šiek tiek pasislenku, o ji pritupia ant kraštelio prie praėjimo, jos didžiulė dėžė dabar padėta mums ant kelių. Prikimšta dokumentų, bylų, sąskaitų.

— Ar jūs teisininkė?

— Ne, — atsako ji vis šypsodamasi. — Aš buhalterė. Kitaip tariant, mokausi. O jūs? Turistas?

— Ne. Aš rašytojas.

— Tikrai?

— Na, bandau.

— Bandote?

— Noriu parašyti apsakymą apie šią vietą. Parduoti jį — nežinau kur — kur nors. Bet žinau, kad tai vieta, apie kurią noriu rašyti.

Ji nusišypso labiau didžiuodamasi kaip miestietė nei iš mandagumo.

— Tai jums patinka Honkongas?

— Nėra pasaulyje kitos tokios vietos. Niekada nebuvo. Niekada nebus. Juk čia susitinka visi pasauliai. Čia viskas susimaišo.

— Jūs čia pirmą kartą?

— Ne, esu buvęs čia anksčiau. Bet dabar atrodo, kad jau seniai.

Du pagyvenę jūreiviai kantoniečiai, išdžiūvę kaip skiedros ir abejingi, nesikeičiantys šimtmečiais, atriša virves, laikančias mus Kaulune, Kinijos žemės galiuke, ir „Žvaigždžių“ keltas išsistumia į uostą.

Septynios minutės. Tiek trunka nuplaukti iš Kauluno į Honkongo salą „Žvaigždžių“ keltu. Septynias minutes. Man visada šiek tiek neramu, toks nuostabus pasiplaukiojimas, bet trunka taip trumpai. Tik septynias minutes. Beveik nespėji visko aprėpti.

Matyt, reikia stengtis pagauti, kiek gali. Džiaugtis tomis minutėmis.

— Kam jūs paprastai rašote?

— Aš? Niekam. Manyčiau, sau. Dar nieko nepardaviau. Ir niekas manęs neprašė parašyti apie Honkongą. Tiesiog jaučiu, kad turiu tai padaryti. Ar kartais taip jaučiatės?

Ji juokiasi.

— Nuolat.

— Bet reikia šiek tiek tikėjimo, ar ne?

— O taip. Reikia šiek tiek tikėjimo.

Mes nutylame, ir aš pažvelgiu pro atdarą langą, — kepinantį atogrąžų karštį numaldė vėjas, kylantis nuo atviro vandens, ir aš stebiu eismą Honkongo uoste. Senąsias kinų džonkas ir jų basus jūreivius. Kruizinį laivą sulig mažu miesteliu. Vilkikus, dragas, motorinius policijos laivelius, naujesnius keltus, nudažytus ryškesnėmis spalvomis negu prislopintos baltos ir žalios spalvos „Žvaigždžių“ keltų livrėjos.

„Žvaigždžių“ keltai atrodo lyg dalis senojo Honkongo, kaip karalienės Viktorijos statulos, ekspatriantai, geriantys kokteilius ant „Kinijos“ klubo stogo, ir tos sekmadienio popietės, praleistos plaukiojant kompanijos džonka. Tai prarastoji vieta, mano senasis Honkongas, kuriam „Žvaigždžių“ keltas, regis, ir priklauso.

Bet gal ir ne taip, nes juk juos vis matai plaukant tarp Kauluno ir Honkongo, skubančius tarp poilsio ir darbo, tarp praeities ir ateities; juk jie tebėra, visi žaliai balti šio broliai, „Dienos žvaigždė“ ir „Ryto žvaigždė“, ir „Šviečianti žvaigždė“, ir visi kiti, visos šokančios Honkongo žvaigždės. Tebeplaukioja.

Ir aš galvoju apie močiutę, apie jos brangintus suvenyrus, kuriuos parvežė žmonės iš savo kelionių, apie Džordžą Čangą, vieną sau judantį kitoje pasaulio pusėje pagal tylią vidinę muziką, savo tėtį, gyvenantį vieną išsinuomotame bute, grįžtantį į pačią pradžią. Galvoju ir apie mamą, naują vyriškį jos gyvenime, tą imperatorių be imperijos, apie Džekę ir jos prancūziuką, kuris norėjo ją vesti, ir apie Slyvą, kuri dabar taikiau sugyvena su savo kūnu, — ko ir mes visi mokomės visą gyvenimą.

Žiūriu į tą jaudinantį Honkongo horizontą iš stiklo, sidabro ir aukso ir galvoju apie prarastą savo žmoną ir tą laiką, kuris nebegrįš, ir tada man tenka nusisukti nuo šalia sėdinčios merginos, kad ji nematytų, kas atsispindi mano veide.

Keista. Tu ką nors myli, ir staiga vieną dieną to nebelieka, pasikeičia, amžiams pradingsta. Bet, žiūrėk, tavo meilė tuo nesibaigia. Galbūt taip ir sužinai, kad ji — tikra. Kai nėra jokių išlygų ir nuolaidų, kai nėra galutinės suvartojimo datos. Kai duodi savo meilę ir negali sustoti, ir žinai, kad niekuomet negalėsi. Tada ji tikra. Ir tada jos niekas negali paliesti, pakeisti ar atimti.