Тони Парсонс - Be tavęs...

Ansamblis vaikštinėja tarp staltiesėmis raudonais ir baltais langeliais dengtų stalų baubdamas „Volare“, „In Napoli“ ir „That’s Amore“, tad negirdi nė savo minčių.

Tačiau šis vakaras iš tų, kurio nesugadins nė tokios įkyrios smulkmenos.

Džeke išlaikė egzaminą. Jos svajonė nesudužo.

— Ir kas bus dabar? — klausiu. Tiksliau, šaukiu.

— Aš išjungiu savo Svajonių mašiną! — šaukia ji. — Man atrodo, praleidau užtektinai laiko ant kelių. Kai prasidės semestras, susirasiu darbą, kuris netrukdytų studijoms. Tada gausiu diplomą. — Ji pakelia taurę raudonojo vyno. — Ir ilgai ir laimingai gyvensiu.

— Kada aš vėl tave pamatysiu?

Ji purto galvą, ir iš pradžių pamanau, kad manęs neišgirdo.

Tačiau ji puikiausiai girdėjo.

Ansamblis prieina prie mūsų, nusilenkia ir išsyk ima bumbinti seną Dino Martino numerį „Return to Me“, nors dainininkas dainuoja „Ritorna me“. Mudu su Džeke tik žiūrime vienas į kitą. Kalbėtis nebeįmanoma. Tada ji prajunka, atmetusi gražią galvą juokiasi, kaip moka juoktis tik ji, netrukus imu kvatotis ir aš, bet vis tiek noriu, kad muzikantai liautųsi.

— Būkit geri, vaikinai, — sakau aš. — Ji mano studentė. Aš jos mokytojas. Prašom gerbti mokytojo ir mokinės santykių šventumą. Gana jau. Vaikinai?

Muzikantams nė motais. Jie toliau trenkia „Retum to Me“, tarsi mes būtume įsimylėjėliai. Ne, ne įsimylėjėliai. Tarsi mes būtume pora.

— KADA AŠ VĖL TAVE PAMATYSIU? — suriaumoju.

Tačiau muzikantai staiga liaujasi groję.

Ir aš šaukiu visomis išgalėmis, drebindamas restoraną, kuriame visiškai tylu.

Trisdešimt devintas skyrius

— Vynelis, mergelės ir žolelė, — atsidūsta Džošas laukiant, kada pradės sodinti skrydžiui į Amsterdamą. — Rudos kavinės. Raudonos lempelės. Žydrieji filmai. Paskutinis nuotykis, prieš man ramiai įsitaisant su savo nauja gražia žmona.

Prieš Džošo bernvakarį Amsterdame susitinkame prie „British Airways“ registravimo stalo penktadienio popietę, Džošas, aš ir koks tuzinas jo draugų iš darbo; šie visi dar kostiumuoti po darbo dienos kontoroje, susijaudinę nervingai vapa apie naktį, kurią praleis senajame Amsterdame.

Nuo Londono iki Amsterdamo Šipholo tėra keturiasdešimt minučių, ir netrukus mes, jau įsiregistravę viešbutyje, klajojame medžiais apsodintais kanalais su aukštais vandenyje atsispindinčiais miesto namais, siauromis gatvėmis, dūzgiančiomis dviračiais, skendinčiomis šlykščiai salsvuose hašišo ir marihuanos kvapuose, sklindančiuose iš kavinių.

Iš pradžių viskas gana ramu. Džošas užsakė stalą gerame indoneziečių restorane, mes vakarieniaujame. Jo draugai balsingi, bet draugiški, nėra besiseilėjantys agresyvūs silpnapročiai, kokių bijojau, ir nuotaika, kuria pradedame naktį, beveik, kaip sakytų olandai — gezelling. Jauki.

Tačiau po vakarienės viskas ima bjurti ir tampa visai nebejauku.

— Tu tik palauk, kol išvysi tą vietą, Alfi, — praneša man Džošas, kai mes susistabdom kelis taksi. — Šiąnakt mus iškruš per akis, vyruti.

— Tai gerai, ar ne? O kurgi mes vykstame? — imu nujausti kažką negero.

— Pamatysi, — juokiasi jis.

Mes atvykstame prie namo su šlaitiniu stogu tylioje tuopomis apaugusioje gatvelėje. Kanale prišvartuoti dideli namai laivai. Vieninteliai garsai — tolumoje talandžiuojantys dviračių varpeliai. Mes toli nuo žmonių gaudesio, merginų languose ir girtų raudonųjų lempelių rajono minių. Bet du stotingi vyrai juodais kaklaraiščiais prie šio namo durų liudija, kad nesame taip jau toli.

— Džentelmenai, — taria jie, regis, vienu žvilgsniu įvertindami mūsų drabužius, apsvaigimo lygį ir kreditinių kortelių galimybes. — Sveiki atvykę.

Sumokame 150 guldenų vien už įėjimą. Apie penkiasdešimt svarų. Namas didžiulis. Kadaise tai buvo šeimos namai. Dabar čia kažkas kito. Visai ne šeimos namai.

Meilus vidutinio amžiaus vyriškis, irgi juodu kaklaraiščiu, su įkvėpimu papasakoja, kiek mums kainuos pasikviesti vieną iš merginų į viršų.

— Džošai, — timpteliu jo rankovę. — Čia ne baras. Čia krušykla.

— Ak, nebūk toks puritonas, — atrėžia jis man. — Nesijaudink, Alfi. Aš sumokėsiu už tave.

— Bet aš nenoriu...

— Tik užsičiaupk ir smaginkis, dėl manęs, jei ne dėl savęs. Liaukis mane užknisinėti, Alfi. Aš kitą savaitę tuokiuosi. Būk smagus dėl manęs, gerai? Tai svarbiausia diena kiekvieno jauno vyro gyvenime. Mano bernvakaris.

Mes einame į patalpą, kuri atrodo kaip Viktorijos laikų svetainė. Daugybė činco. Sunkiom užuolaidom drapiruoti langai uždengti langinėmis. Daugybė didelių, minkštų sofų, kur verslininkai kalbasi su jaunomis moterimis itin trumpomis suknelėmis, ryškiu makiažu ir veidais, kurie, regis, iškalti iš granito.

Šis kambarys mažiau primena Viktorijos laikų saloną dėl tos priežasties, kad viename jo gale įrengtas baras, už jo mus abejingai stebi stambus juodaodis skustagalvis. Per įvadinę kalbą prie durų mums paaiškino, kad mums priklauso keli nemokami gėrimai. Dabar šie gėrimai išrikiuoti priešais mus, o merginos akmeniniais veidais šypsosi mūsų apgirtusiai kompanijai mesdamos meškeres. Mes irgi joms vyptelim, susidrovėję ir pamaloninti, tarsi su šiomis moterimis suvedė mūsų asmeninis žavesys, ir akimirksniu jos apninka mus kaip odos alergija, dauguma peroksidinės blondinės, bet su indišku ar Rytų Azijos akcentu, arba maišytos juodosios. Jos visos užsisako šampano. Šis nepagrįstai brangus ir šaltas. Kaip ir moterys.

Meniu parašyta, kad butelis šampano ir valanda viršuje su viena iš merginų kainuoja tiek pat. Penki šimtai penkiasdešimt guldenų. Daugiau negu 200 svarų. Džošo draugai ima traukti kreditines korteles. Šalia manęs sėdi jauna juodaodė, jos ilgos kojos sukryžiuotos, ji pučia cigaretės dūmus man į veidą ir vargsta stengdamasi palaikyti pokalbį.

— Kokiame viešbutyje jūs apsistojote? — sako ji, kekšių kalba tai reiškia: „Kelių žvaigždučių jūsų viešbutis?“

Aš mandagiai nusišypsau, atsigręžiu į Džošą.

— Aš nenoriu sugadinti vakaro, — sakau Džošui.

— Tai negadink.

— Bet tai tikrai ne man.

— Užmiršk savo apgailėtiną mokytojėlio atlygį, Alfi, — Džošas atsidūsta užsidegdamas cigarą, o ant jo rankos pakibusi blondinė akmeniniu veidu spokso į mane bereikšmiu žvilgsniu. — Aš sumokėsiu. — Jis pasilenkia pro mane ir kreipiasi į mano kompanionę. — Tu pasmaginsi mano bičiulį šįvakar, ar ne, širdute?

Juodaodė nusišypso be humoro ir be šilumos, tarsi galėtų suvalgyti Džošą pusryčiams, sukapotą ir pabarstytą ant sausų dribsnių. Jis to nepastebi. Arba jam nė motais. Įsikanda cigarą ir viena ranka apkabina mane, o kita savo kekšę antkapio veidu.

— Iš kur gali žinoti, jeigu tavo žmona mirusi, Alfi?

— Nežinau.

— Seksas toks pat, tik indų rietuvė neišplauta. Kaip tavo panelė Mazgotė?

— Žinai ką? Tu tikras pokštininkas.

— Ar ji — kaip čia pasakius — vis dar praleidžia daug laiko keturpėsčia? Purvinais pirštais? Eina, kur jokia normali moteris nedrįstų kojos kelti?

— Nesuprantu, kodėl tu jos taip nekenti.

— Aš jos ne nekenčiu, šaunuoli. Aš jos net nepažįstu. — Jis giliai patraukia cigaro. — Ir nuoširdžiai prisipažįstu, kad ir nenoriu pažinti. Tu juk neatsivesi jos į vestuves?

— Tačiau ji visai kaip tu, Džošai.

— Aš taip nemanau.

— Ji tenori pakeisti savo gyvenimą. Nori pasiekti ko nors geresnio. — Aš pakeliu savo alų sveikindamas.

— Kaip ir tu, seni.

Net prislopintoje Viktorijos laikų svetainės šviesoje jo veidas tarsi patamsėja.