Тони Парсонс - Be tavęs...

Nes mano tėtis suvokė, kad norėdamas judėti pirmyn, jis turi grįžti pačion pradžion.

Vos priėjęs parko pakraštį, matau Džordžą.

Jis vienut vienutėlis. Nėra apsimetėlių iš didžiųjų finansinių korporacijų Sityje, tarškančių apie streso sumažinimą, išlaisvintą mąstymą. Nėra hipių su tofu smegenims, plokštelėmis dviračio pedalams ir sandalais, kurie mano, kad gali išmokti tao per kelias lengvas pamokas. Nėra nei manęs. Mes visi jį palikome. Dideli rausvi parsėliai, kupini gerų norų. Jis visiškai vienas, kaip ir tą dieną, kai išvydau jį pirmą kartą.

Rankoje laiko dviašmenį kardą, nuo jo rankenos driekiasi raudoni ir balti kaspinai. Stoviu ir žiūriu, kaip Čangas daro figūras su ginklu.

Staiga jis atsistoja ant vienos kojos, už nugaros perima kardą iš vienos rankos į kitą, apsuka ratu neįmanomai greitai ir grakščiai, švysteli lanku aplink galvą — akimirką raudoni ir balti kaspinai apsiveja jam kaklą — parkrinta ant kelių, vėl pakyla, prikišęs kardą prie nematomo priešo gerklės — ir atrodo, visi jo judesiai susilieja į vieną sklandų judesį, o kardas virsta rankose besisukančiu sidabru.

Kaip norėčiau, kad Slyva tai pamatytų. Jaučiu, nors net pats nesuprantu kodėl, kad Džordžas Čangas yra tai, ko ji ieško visą gyvenimą.

Luitas, gavęs garbingą kraują ir kūną.

Kai jis baigia, prieinu prie jo. Jaučiuosi kaltas. Galbūt kiti gali ramia sąžine numuilinti savo tai či pamokas, bet aš jaučiuosi blogai.

— Atsiprašau, jau senokai nebuvau, Džordžai. Buvau toks užsiėmęs. Egzaminai ir visa kita.

Jis atžariai linkteli, bet šiame judesyje nėra nei kaltinimo, nei pasipiktinimo. Tarsi mano dingimas iš parko ir yra tai, ko galėtumei laukti iš didelio rausvo paršelio.

Žiūrėdamas, kaip jis kiša kardą į ilgą odinį dėklą — nes negali eiti šiaurinio Londono gatvėmis nešinas dviašmeniu kardu, aš staiga suvokiu, kodėl norėjau iš šio žmogaus išmokti tai či. Tai menkai susiję su streso slopinimu, svorio metimu arba taisyklingu kvėpavimu, tai net nebuvo susiję su mokymusi priimti pokyčius.

Aš norėjau būti kaip jis.

Visiškai paprastai.

Ramus nebūdamas savininkiškas. Stiprus nebūdamas agresyvus. Šeimos žmogus, bet ne sudribėlis, spoksantis į televizorių. Padorios širdies ir sveiko kūno. Tokių pamokų norėjau gauti iš Džordžo Čango, nes žinojau, kad niekada neišmoksiu jų iš savo tėčio.

— Man irgi dabar karštos dienos, — sako jis, lyg skaitytų mano mintis. — Mano sūnus su žmona išsikelia. Reikia daug ką sutvarkyti.

Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Jeigu buvo kas nors, kuo dėl Čangų neabejojau, tai kad jų nedidelė šeima nedaloma. Ir visų labiausiai aš norėjau tokios šeimos. Nedalomos.

— Haroldas ir Dorisė palieka „Šanchajaus drakoną“?

Džordžas linkteli.

— Mano sūnaus žmona mano, kad čia aplink labai neaptašyti žmonės. Daug girtų. Tarpduriuose daro sisi ir mušasi. Daug gražių namų, daug pinigų, bet yra ir netikusių žmonių. Netinkama vieta vaikams auginti, mano sūnaus žmona. — Jis linkteli miglota kryptimi į užmiesčius. — Nori išsikelti į Musvel Hilą arba Kriklvudą. Atidaryti savo restoraną. Ten bus nauja gera mokykla Dianai ir Viljamui. Niekas nedarys sisi tarpduriuose, niekas negrasins užvažiuoti tau į srėbtuvę.

Aš suakmenėju.

— Ir Haroldas sutinka su visu tuo? Musvel Hilu ir naujomis mokyklomis vaikams? Sutinka palikti „Šanchajaus drakoną“? Jis tiesiog susitaiko su tokia dalia, ar ne?

— Ką jis gali padaryti? Ji jo žmona. Turi jos klausyti. Jau nebe Kinijoje.

— Tačiau tai labai sunku tau, Džordžai. Judviem su Džoise. Ne tik dėl papildomo darbo. Ne tik todėl, kad jums trūks vaikų. Jūsų šeima skyla.

— Šeimos keičiasi. Mudu su žmona turime tai suprasti. Mano sūnus, žmona, vaikai — tai nauja šeima. Šeima išsiskirsto, o paskui vėl susieina kaip kažkas kito. Musvel Hilas — aš nežinau. Niekuomet ten nebuvau. Girdėjau, kad tai graži vieta. Man visai patinka čia. O jie gal ir gerai sumanė.

Džordžas Čangas žvelgia pro medžius, tarsi galvodamas apie švarias Musvel Hilo gatves ir kinų restoranus, kur joks įkaušėlis tau nepasiūlys užvožti į marmūzę. Ateitis, kurios jis dar negali įsivaizduoti. Paskui jis atsigręžia į mane ir nusišypso.

— Tai ir keisčiausia dėl šeimos, — sako jis. — Net geriausia šeima nėra sumūryta amžiams.

Čerčilio karaokė vyksta mažame išnuomotame galiniame japoniško restorano Soho kambaryje. Visi mano studentai susispaudžia į tą mažą belangę dėžutę, o restorano šeimininkas, kuris visai ne japonas, o kantonietis, įjungia karaokės mašiną. Kinai ir japonai studentai ryte ryja dainų meniu — Jumi ir Hiroko, Genas ir Dzengas — visi renkasi dainas, kurias norės dainuoti, o kiti — Vitoldas ir Vanesa, Astruda ir Imranas, Hamišas, Lenis ar aš užsisakome gėrimų svarstydami, kaip galėtume visa tai prastumti be skausmo. Pažvelgiame į dainų meniu. Mes esame pasaulyje, kur „Take That“ priskirta senajam aukso fondui.

Jumi, Hiroko ir Genas apsvaigę nuo tokio meniu, nes tai mėgstamiausi japonų gabalai, bet Dzengas karčiai nusivylęs, nes nėra kiniškų etalonų, nors savininkas kantonietis. Jis tai priima kaip nacionalinį pažeminimą, prilygstantį Opiumo karui, bet paskui pralinksmėja ir sudainuoja gyvą „Do It To Me One More Time“ versiją, kurią mes vieningai pripažįstame geresne nei Britnės originalas.

Japonai, ta rafinuotai drovi gentis, dainuoti nėmaž nesidrovi, ir aš matau, kad Hamišas teisus: karaokė yra emocijų raiškos būdas visuomenėje, kur nepriimta kitaip taškytis jausmais, visuomenėje kitoje gaublio pusėje, kurios piliečiams vis dar dera laikytis pasitempus ir rimtai. Jumi balsas stiprus ir gražus, bet Hiroko, nors ir nedainuoja taip gerai, labai emocinga ir niekaip nenori paleisti mikrofono. Galiausiai jį tenka iš jos pačiupti. Jumi su Hiroko abi sudainuoja mielą Narni Amūro dainą „Can You Celebrate?“

— Japonų Madona, — paaiškina man Jumi.

— Ypač dažnai dainuoja vestuvėse, — priduria Hiroko.

Visi kiti, kurie nesame iš Japonijos ar Kinijos, nepajėgiame taip nesidrovėdami čiupti mikrofono kaip Rytų Azija, bet po „Abba“ ansamblio „Knowing Me, Knowing You“ ir mes šiek tiek atsipalaiduojame. Lenis atlieka liepsningą ir gal kiek groteskišką Rodo Stiuarto „Do Ya Think Tm Sexy?“ versiją, o Hamišas taip jaudinamai sudainuoja Bronski Bito „Small-town Boy“, kad net Lenis klauso pagarbiai nutilęs. Dabar mano eilė.

Karaokėje aš paprastai laikausi Elvio. Su Elviu gali pasislėpti tame tyčia virpinamame baritone ir nušlubuoti visą „Can’t Help Falling in Love With You“ arba „Always on My Mind“ arba „Love Me Tender“, nesijausdamas visiškas netikėlis. Elvį dainuoti nesunku. Tačiau šiandien noriu Sinatros — to gabalo, kur baras beveik užsidaro, o jam mirtinai prisireikia papasakoti savo istoriją. „One For My Baby“.

Nė nenumanytum, brolau,

bet esu šioks toks poetas.

Šios eilutės primena mano svajonę, tą svajonę, kurią turėjau aname gyvenime — pabandyti palikti nedidelį savo pėdsaką šiame gyvenime. Padaryti tai, ką prieš mane padarė tėtis. Būti rašytoju. Senais laikais, tolimam krašte tai būta mano svajonės.

Ne, manau sau, žvelgdamas į šviečiančius studentų veidus. Tai nebuvo svajonė.

Tai buvo planas.

Džekės egzaminas ėjosi lyg per sviestą. Aukščiausias balas. Ji gauna vietą universitete. Aš ja didžiuojuosi, bet sykiu ir liūdžiu. Manęs jai nebereikia. Ji nori pakviesti mane pietų ir atšvęsti, bet aš sakau, jog pakviesiu ją į „Šanchajaus drakoną“. Ji užsispiria, kad kviečia ji, ir nori švęsti kur nors centre, kokiame nors mažyčiame restoranėlyje Kovent Gardene, kur, ji girdėjusi, būna gyva muzika. Tiesa, mums ten nuėjus, gyva muzika ir pasirodo esanti bėda. Groja tik akordeonu, dviem gitaromis, dainuoja vienas pagyvenęs dainininkas, bet jų pasirodymas vyksta garsą atsukus iki vienuoliktos padalos.