Тони Парсонс - Be tavęs...

— Prieš mirtį jai labai skaudėjo. Taigi turim džiaugtis, kad ji nebesikankina. Dabar ji rami.

Slyva nieko nesako.

— Ji nugyveno ilgą gyvenimą, Slyva. Kada nors mes mokėsime būti dėkingi už jos gyvenimą. Neliūdėti dėl jos mirties.

— Ji buvo vienintelis žmogus...

— Slyva? Ar tu...

— Vienintelis žmogus, su kuriuo galėjau būti savimi. Žinau, kad mama nori, jog būčiau gražesnė. Numesčiau svorio. Susitvarkyčiau plaukus. Viso šito. Tėtis nori, kad būčiau stipresnė. Kietesnė. Tvirtesnė. Kad manęs nestumdytų. Viso to. — Ji papurto galvą. — O vaikai mokykloje trokšta, kad aš šliaužčiau šalin ir dingčiau. Tiesiog šliaužk šalin ir dink, Pampuška. Ji buvo vienintelis žmogus, kuris priėmė mane. Kuriai buvo nesvarbu, — ji juokiasi. — Kuris, regis, mane tikrai mėgo.

— Tavo mama tave myli. Nagi, Slyva. Juk žinai, kad myli.

— Bet mylėti ką nors nėra tas pat, kas mėgti . Tai ne tas pat, kas priimti juos tokius, kokie yra. Meilė gerai. Aš apie tai nelabai išmanau. Man pakaktų, jei kas nors mane mėgtų.

Daugybė visokių rūpesčių.

Ir gerai, kad yra daugybė rūpesčių.

Močiutė mirė namie, todėl į namus turėjo ateiti policija. Jie atvyko po greitosios pagalbos, kurios nebereikėjo, nes buvo per vėlu, ir daktaro, kuris oficialiai patvirtino mirtį, bet jie atvyko prieš laidotoją ir jo padėjėją, o šie maloniai pakvietė mus palaukti svetainėje, kol suvyniojo močiutės kūną ir išsivežė jį. Buvo taip keista, kad dėl mano močiutės, kuri tiek metų gyveno viena savo mažyčiame baltame bute, staiga sugužėjo tiek žmonių.

Mudu su tėčiu jau daugybę metų nesame taip ilgai buvę kartu. Mes sykiu užregistruojame mirtį, tyliai sėdime laukiamajame, kuriame laimingos poros atėjo užregistruoti savo kūdikių gimimo. Tada einame pas laidotojus, arba laidotuvių vadovus, kaip jie dabar save vadina, ir parenkame karstą, nusprendžiame, kiek bus mašinų, susitariame dėl laidojimo.

Tačiau tai dar ne viskas. Einame pas floristą ir užsakome vainiką — pasirenkame vieną didelį nuo tėvų ir manęs, o ne tris mažesnius — su raudonomis rožėmis, kurias močiutė mėgo labiausiai. Paskui reikia susitarti su vikaru, kuris vadovaus laidotuvių maldoms, o jis elgiasi šaltai, pasipūtęs, nes mano močiutė į bažnyčią eidavo tik per vestuves, nes mūsų senutė neįžvelgė ypatingos bažnyčios vertės — nebent tikėdavosi išvysti ir pasigrožėti jauna nuotaka su balta suknele.

Pagaliau mes einame į jos mažytį baltą butą. Ir nors mus švelniai vedė mirties biurokratijos pakopomis, ir visi, išskyrus vikarą, buvo malonūs ir užjaučiantys, ėmė mūsų kreditines korteles su aiškia užuojauta veiduose, nurodydami, kur turime eiti toliau, nukreipdami į kitą šio maršruto stotelę, jau niekas nepaaiškina, ką turėtume daryti močiutės namuose.

Tarp šių sienų — viso gyvenimo liudytojai. Drabužiai, nuotraukos, plokštelės, suvenyrai, parvežti jai iš Ispanijos, Graikijos, Airijos, Honkongo. Mudu su tėčiu bejėgiai žvelgiame į visa tai, negalėdami nuspręsti, ar tai yra turtas, kurį reikia branginti, ar šiukšlės, paliktinos tvarkytojams.

Jos daiktai. Aš noriu pasilikti juos visus, bet žinau, kad tai absurdiška, neįmanoma. Drabužiai gali keliauti į „Oxfam“. Galbūt ir dalis baldų. Nusprendžiame, kad aš paimsiu plokšteles, o tėčiui liks nuotraukos, bet netgi tai nėra paprasta.

Tėtis atsiverčia senoviškų nespalvotų nuotraukų albumą — iš tų laikų, kai dar nebuvo gimęs, ir nors jis mato tėčio ir mamos, tetų ir dėdžių veidus — jų užaugusių veidus, šviečiančius pro vaikystės šypsenas, daugelis žmonių albume jam visiškai nepažįstami, žmonės, kurių jis niekuomet nebuvo susitikęs, jų vardų jis niekuomet nesužinos. Dabar jau ne.

Mano močiutės atsiminimai. Niekieno kito. Dar per anksti galvoti apie „Oxfam“. Per anksti ką nors išmesti. Galbūt kurią nors kitą dieną.

O dabar aš pasirenku vieną daiktą, kuris man primins močiutę. Man jis ją puikiai įkūnija. Tai buteliukas nagų lako, pavadinimu „Temptation“. Ant buteliuko užrašytas paraginimas, patarimas, filosofija. „Imk jį į nagą“, parašyta ant jo. Aš pagalvoju apie savo močiutę, kuri dažėsi nagus „Temptation“ artėdama prie devyniasdešimties, ir nusišypsau pirmą kartą per visą šią dieną.

Miela. Ji buvo miela.

Nors jis ir nepažįsta veidų, tos nuotraukos neduoda tėčiui ramybės. O jų tiek daug. Albumai su aštuntojo dešimtmečio pupyčių karikatūromis ant viršelio. Batų dėžutės, prikimštos blunkančių spalvotų nuotraukų. Aplankai su mieguistais Anglijos žvejų kaimeliais ant viršelio, o viduje — penktojo ir šeštojo dešimtmečio nespalvotos nuotraukos. Senovinės, pageltusios nuo laiko po sunkiais stiklais, o iš kitos pusės lyg su šarviniais marškiniais pakabinimui ant sienos. Nesuskaičiuojama daugybė nuotraukų dar vokuose, parsineštuose išryškinus.

Visos vestuvės, šventės, Kalėdos, gimtadieniai, sekmadienio popietės. Visi tie gyvenimai.

Mano tėvas atranda iškarpų albumą. Tai albumas apie jį ir jo karjerą, jo sėkmę. Jis prasideda nuo straipsnių, kai dar buvo jaunas sporto korespondentas ir tęsiasi iki pat „Apelsinų Kalėdoms“ — kai straipsnius rašė jau apie jį. Mano tėtis sujaudintas, susikuklinęs. Ne, jis sumišęs. Aišku, kad nežinojo, jog egzistuoja toks iškarpų apie jį albumas, niekada nežinojo, kad jo mama taip juo didžiuojasi. Jis atrodo — aš nežinau, kaip pasakyti. Turbūt susigėdęs. Arba vienišas. Taip, tikrai. Mano tėtis atrodo vienišas.

Ir aš suprantu, kad niekada nesi tikrai vienišas šiame pasaulyje, kol nemiršta abu tavo tėvai.

Trisdešimt septintas skyrius

Grįžęs iš močiutės kremavimo, randu mobiliajame Džekės žinutę, prašančią kuo skubiau jai paskambinti. Šiandien egzamino diena. Mano studentams Čerčilio mokykloje, taip pat ir Džekei. Jos balsas susijaudinęs, ir aš spėju, kad todėl, jog ji jaučiasi artėjanti prie visų savo svajonių išsipildymo.

Tačiau aš klystu.

— Alfi?

— Ar viskas gerai? Pasirengusi egzaminui?

— Aš nelaikysiu egzamino.

— Ką? Kodėl?

— Dėl Slyvos.

— Kas jai nutiko?

— Ji pabėgo iš namų.

A lygio anglų kalbos egzaminas vyksta koledže netoli Kings Kroso.

Egzaminų salė knibžda studentų — nervingų, pasitikinčių, studentų, visai netekusių vilties. O štai ir Džeke, vyresnė už kitus, išsigandusi dėl kitokių priežasčių, dėl suaugusiųjų bėdų, kurios visai nesusijusios su kvalifikacijos įgijimu, su žengimu į priekį, apsirengusi per daug oficialiai, kaip žmogus, kuris laikys A lygio egzaminą, laukia manęs prie egzaminų salės.

Jos rašto darbas prasideda trečią. Ji turi mažiau negu penkias minutes. Tačiau ji apie tai net negalvoja.

— Man paskambino iš mokyklos. Klausė, kur ji. Tada radau jos žinutę savo mobiliajame. Ji parašė, kad turėjo išeiti. Ji išėjo, Alfi.

— O kaip tėtis? Draugai?

— Ji ne pas tėtį. Ir nėra jokių draugų. Dabar, kai tavo močiutė mirė.

— Aš surasiu, ją, gerai? — žiūriu į laikrodį. Beveik trys. — Dabar tau reikia eiti į salę. Tikrai. Jeigu neisi, praleisi progą.

— Kaip aš galiu? Kaip galiu galvoti apie visas tas nesąmones, kai dingo mano dukra?

— Ji grįš. Negali visko mesti.

— Man tai visai nerūpi. Laipsnis, Karson Makalers, senų liūdnų vyrų, kurie nepažintų meilės, jeigu ji išplėštų gabalą iš jų kelnių kilpinės, eilėraščiai. Tai mano kaltė. Aš nežinau, kas man aptemdė protą. Nežinau, ką su tavim veikiau. Studijavau jausmus dramų ištraukose ir visus tuos senus... koks apgailėtinas laiko švaistymas. Reikėjo galvoti apie savo mergaitę.