Тони Парсонс - Be tavęs...

Laiptų liftų kompanija, regis, yra įpratusi prie tokių desperatiškų skambučių, nes argi kas nors imtųsi montuotis liftą, jeigu nebūtų praradęs vilties? Ir netrukus jaunas darbininkas jau kloja ant laiptų panašius į geležinkelio bėgius, o ant jų pritvirtina tarytum kokią katapultavimo sėdynę, iškart prikeliančią vaikystės prisiminimus apie Džeimsą Bondą ir pilotus, parašiutais besileidžiančius priešo teritorijoje. Šis liftas atrodo labai agresyvus įtaisas, bet kai jaunasis darbininkas atsisėda į kėdę ir ją įjungia, ji ramiai burgzdama ima veikti tarsi švelniausia mašina pasaulyje.

Ir vėliau, atvykus močiutei, — ji apsitaisiusi mėgstamiausiu „Marks & Spencer“ chalatu su mažomis raudonomis rožytėmis, išbalusi per tas be gryno oro praleistas savaites ir nuo ligos, tokia trapi, kad nedrįstu jos net paliesti, bijodamas, kad sulaužysiu, — mes susijaudinę rodome jai laiptų liftą, aiškiname, koks paprastas dabar čia bus jos gyvenimas tarytum vaikui, kuriam per Kalėdas davė dovaną, bet jis dar per mažas, kad galėtų deramai ją įvertinti.

Mudu su tėčiu švelniai pasodiname ją į lifto kėdę, ir staiga močiutė, per savaites išsekusi nuo auglio, maisto stygiaus ir nejudėjimo, ima svirti priekin, o mes abu puolame jos gaudyti. Mums nė į galvą nešovė, kad ji per sunkiai serga, kad pajėgtų naudotis liftu.

Tada mama paaiškina, kaip liftas veikia, kaip tam, kad jis važiuotų, reikia paspausti nedidelę svirtelę, ir vos tik tą svirtelę paleidi, jis sustoja, tad susižeisti neįmanoma arba bent jau teoriškai taip turėtų būti, o laiptų viršuje įrengta nauja medinė aikštelė, todėl nereikia lipti nė laiptelio — nė to vieno vienintelio. Nežinau, kiek močiutė iš viso to suvokia. Ji neatrodo kaip anos laimingos senos moterys, kurias matome laiptų liftų reklamose, spindinčiomis akimis, praktiškais megztiniais, blizgančiais dirbtiniais dantimis. Mano močiutė atrodo taip, tarsi negalėtų patikėti, kad jos gyvenime bus tiek skausmo, nepatogumo, viso to, ką ji pavadintų kuituliu — „palaver“.

Tačiau ji šypsosi dėl mūsų, net dabar stengiasi būti mums maloni, stengiasi būti gera viešnia, nekelti jokio sambrūzdžio.

— Kaip miela, — sako ji. Tai jos didžiausias komplimentas.

Miela.

Ji atsargiai paspaudžia laiptų lifto svirtelę, ir mes visi balsu sušunkame, taip pat ir močiutė, prajunkame iš nuostabos ir džiaugsmo, kai švelni mašina sudūzgusi lėtai kelia ją laiptais. Štai ji keliauja, kaip mažas senas angelėlis, kyla į dangų savo baltu M & S apdaru ir šypsosi mums, stovintiems apačioje, nes tai smagu, išties smagu, o visų labiausiai todėl, kad nenori kelti mums rūpesčių, tikrai nenori nieko be reikalo varginti.

Trisdešimt šeštas skyrius

„Tai ne aš,“ kartoja man močiutė, kartoja ir kartoja. Nors aš puikiausiai suprantu, ką ji turi omenyje, vis tiek jaučiu, kad močiutė šiomis paskutinėmis valandomis liko savimi.

Drąsi. Pasiaukojanti. Linksma. Rūpinasi visais, tik ne savimi. Sena dama, kurią myliu visa širdimi.

— Kas nutiko tai merginai?

— Kuriai merginai, močiut?

— Tai gražiai merginai.

Aš nusišypsau. „Ak, tai gražiai merginai/’ Manau, ji kalba apie Rožę.

— Rožei? Ji mirė, prisimeni?

Ji nekantriai purto galvą.

— Ne Rožė. Aš žinau apie Rožę. Ir ne japonė. Žinau, kad toji tave pavarė. Aš kalbu apie tą, su dukrele. Dukrele gražiomis akimis.

— Džeke?

— Džeke. Tu jos laikykis. Ji gera moteris.

— Tu teisi, močiut. Gera.

— Norėčiau, kad susitvarkytum gyvenimą, Alfi. Norėčiau, kad susitvarkytum.

Drebi, kad išvysi žmogų mirštant surakintą siaubo, o paskui matai, kaip jis išeina vien su meile. Nes siaubas praeina, nuslūgsta visi juodi jausmai dėl tūkstančių neapsakomų vėžio sukeltų pažeminimų arba tu išmoksti su jais gyventi. Bet meilė lieka, ji didesnė už baimę, liūdesį, netektį, tą šiurpų netekties jausmą, sunkiausią už viską.

Dabar nebeliko skirtumo tarp dienos ir nakties, tad mes budime pamainomis. Tikriausiai panašiai ir auginant kūdikį — naktį markstaisi kovodamas su miegu, stengiesi atlikti įvairias pareigas. Panašiai būtų buvę ir mums su Rože, jeigu būtų tekusi laimė turėti kūdikį, berniuką arba mergaitę. Skirtumas toks, kad tai istorijos pabaiga. Netikiu, kad mano močiutė mirs šiąnakt. Per greitai. Tai tikrai dar truks kurį laiką. Regis, jai dar ne taip smarkiai skauda. Tas šono skausmas, baisus skausmas nuo auglio tarsi atlėgo. Ji nebegeria vaistų. Jos protas skaidrus. Ji atrodo rami. Plaukai išsidraikę ant pagalvės — sidabras su aukso gijomis, tai mama greitai padažė, kad močiutei būtų smagiau. Jos antakiai lygesni, nes mama juos irgi padažė. Ji iškvepia, užsimerkia. Aš sėdžiu kėdėje prie jos lovos vis užsnūsdamas, nors ir stengiuosi nemiegoti, nuvargęs tai nugrimztu, tai pašoku iš miego. Tada mane prižadina jos balsas.

— Mama ir tėtis, — sako ji.

— Norėtum — ar man juos atvesti?

— Mano mama ir tėtis.

— Močiute?

— Jie čia.

— Ar viskas gerai? Gal norėtum...

— Alfi?

— Aš čia.

Palaikyk mano ranką, Alfi.

— Laikau.

— Tu geras berniukas.

Jos krūtinė pakyla, ir ji lėtai iškvepia, tarsi išsivaduodama iš baimės, skausmo, troškimo likti.

— Tu labai stengiesi, ar ne? Aš matau.

— Močiute, ar ko nors atnešti?

— Man nieko nereikia. Bet ačiū, mielasis.

Nesuprantu, ar ji miega, ar ne. Į kambarį ima sunktis šviesa. Jau nebe naktis. Tiršta tamsa sklaidosi. Tačiau kaip ji galėjo taip greitai praeiti?

— Aš myliu, tave, močiut, — sakau springstančiu balsu, mano akis staiga užplūsta ašaros. — Labai tave myliu.

Kodėl nepasakiau to jai anksčiau? Kam laikiau taip ilgai? Kodėl nekartojau jai šito visą gyvenimą?

Ir tos dienos, kai būdavau kitkuo užsiėmęs. Kai turėdavau eiti kur kitur. O būčiau galėjęs pabūti su ja.

Dėkodamas, kad mane myli.

— Dabar jau nebeskauda, — sako ji, jos balsas švelnus ir ramus.

— Tai gerai.

— Tik pabūk su manim.

— Aš čia, močiut.

— Pabūk su manim, mielasis.

Ši mokykla nelabai skiriasi nuo tos, kurioje aš dėsčiau, pro vartus virsta tuntai berniūkščių, kuriuos išsyk išskiri kaip kietuolius arba jų aukas, dauguma jų apsimeta stipresni, negu yra, juokiasi ir talžo vienas kitą nutrintomis kuprinėmis, puikuojasi ir pučiasi, vildamiesi, kad tai bus įvertinta kaip pasitikėjimas.

Nuo Princesės Dianos mokyklos ši skiriasi tuo, kad čia yra merginų. Jų buvimas pakeičia, įelektrina atmosferą. Kai kurios mergaitės dar tikri vaikai, bet kitos jau panašesnės į suaugusias, jaunas moteris, kurios sklaistosi ilgais plaukais, segi trumpus sijonus ir suvokia savo galią stūgaujantiems aplink jas susispietusiems uniformuotiems vaikinams. Jos praeina pro mane, stovintį prie vartų, tos merginos, kai kurios kilsteli antakį ir kvailai išsišiepia, vienu žvilgsniu įvertindamos ir atmesdamos. Tada aš pamatau ją. Ji nepriklauso nė vienai gaujai.

— Slyva?

Ji išrausta.

— Ką čia darai?

— Aš su automobiliu. Parvešiu tave namo.

Ji eina su manim iki automobilio, nekreipdama dėmesio į šūksnius: „Kas tavo draugas, Pampuška?“, „Man nepatinka tavo išrinktasis, Pampuška.“ Kai įlipame, sėdžiu nejudėdamas, neužvedu variklio.

— Kodėl čia atvažiavai?

— Norėjau tau asmeniškai pasakyti.

— Pasakyti — ką?

— Mano močiutė mirė.

— Ji mirė?

— Šįryt anksti. Nenorėjau sakyti tau telefonu. Žinau, ji tau buvo svarbi. Ir tu jai buvai svarbi.

Slyva spokso tiesiai priešais save ir tyli. Griebiuosi įprastinių paguodos žodžių.