Тони Парсонс - Be tavęs...

— Jis tau įstatė mėlynę, nes mano, kad su kuo nors miegi?

Ji karčiai nusijuokia.

— Jis iš pavyduolių, mano buvusysis. Paskui visada gailisi. Sako, kad taip daro tik todėl, kad mane myli. Nes jis kuoktelėjęs iš pavydo. Jis mano, kad tai man turi būti malonu, tikrai. Malonu būti talžomai.

— Ir su kuo, jo nuomone, tu miegi?

— Na...

Kažkas paskambina apačioje, prie laukujų durų.

— Neatidaryk, — prašo Džeke.

— Nejaugi tai jis? Jis atsekė tave? Jis ne pavydus. Jis psichas.

— Tikrai, Alfi. — Ji atrodo išsigandusi.

Aš nesu matęs jos išsigandusios. Tai mane siutina. Įnirštu ant to žmogaus.

— Neleisk jo čia.

— Aš jo čia neleisiu.

— Ačiū Dievui. Tiesiog nekreipk dėmesio.

— Aš nulipsiu su juo susitikti.

— Alfi!

Bet aš jau išėjau iš savo buto, nusileidau laiptais ir kitoje apšerkšnijusio stiklo pusėje matau plačiapetę, tamsią figūrą. Atlapoju laukujės duris ir išvystu jį — jau tunkantį atletą, vis dar raumeningą, nors aptekusį riebalais nuo šlamštmaisčio ir alaus. Kadaise buvo išvaizdus — aukštas, tamsus, šiek tiek pavojingas. Dailus, jei ne gražuolis — tais laikais, kai buvo nuostabus vaikinas, spardantis kamuolį. Tačiau dabar gyvenimas padarė jį tulžingą ir piktą. Jis atrodo kaip tie prasti apsaugininkai, kurie tik ir laukia, kad padarytum ką neleistina.

Džekės Džeimis.

Nespėju nė burnos praverti, kai jis kimba apžėlusiais pirštais man į gerklę ir sviedžia mane pro duris, — nustumia aukštielninką tarp šiukšliadėžių, aš trinkteliu tiesiai ant užpakalio ir įstringu šioje juokingoje sėdimoje padėtyje, o Džeimis pagauna tvatinti man per galvą šiukšliadėžės dangčiu.

Luitas, galvoju sau. Juk kažkur mačiau, kaip Luitą tvatino šiukšliadėžės dangčiu? Ar ne Bekaklis Toledo puolė Luitą su dangčiu „SuperSlam’98“? Ką darytų Luitas tokiomis aplinkybėmis? Nieku gyvu negaliu prisiminti. Taigi tiesiog sėdžiu, prisidengęs galvą rankomis, o mano sėdynė pulsuoja iš skausmo.

— Nelįsk prie mano žmonos, prakeiktas šunsnuki! — Džeimis šaukia, jo tartis, kokios šiais laikais Londone jau neišgirsi. — Nekimšk jai minčių apie mokslus koledže. Tu su savo knygomis ir niekais! Tai iš tavęs ji prisigaudę šitų minčių, gaidy! Ir nekišk prie jos nagų!

Šiukšliadėžės dangtis talžo man rankas ir pečius, kaskart dusliai dunksteli metalas, kaimynai persisvėrė pro langus, bet jų šis vaizdas per daug nejaudina, todėl jie tiesiog spokso. Džeke įsikimba Džeimiui į šoną, tvatina jam per galvą kumščiais, ir aš pamanau, kad jam turbūt skauda labiau negu man. Bet viešai apgėdintas esu aš.

— Tu toks kvailas! — šaukia jam Džeke. — Mokytojai nemiega su savo mokiniais!

Tai nėra tikra tiesa, bet jos pastangos mane jaudina. Nežinau, ar jis būtų kada nors liovęsis, jeigu ne Džeke.

— Nelįsk prie jos, — grasina jis gaudydamas kvapą. — Ir nekimšk jai minčių, kad ji yra kažkas, kas nėra.

Tada jis nupėdina, o Džeke padeda man atsistoti, nubraukia picos gabalėlius, ryžius, keptus su kiaušiniais, troškinį, pirktus išsinešti, — visa tai prilipo prie mano drabužių.

— Tu klausei manęs, kokia buvo mano santuoka, — sako ji rodydama į Džeimį, švytruojanti gatve savo ko-po-velnių-čia-spoksai eisena. Štai tokia ji ir buvo.

Kalbama, kad pasitaiko žmonių, drąsiai besikaunančių su vėžiu, bet galiausiai liga griebia su beribiu žiaurumu. Kad ir koks būtum drąsus. Vėžys atima iš tavęs tavo savastį.

— Tai ne aš, — sako mano močiutė, kai vedu ją į vonią. — Tai ne aš.

Jai skauda, labai skauda, ir nors ji taip ilgai kovėsi su šia liga humoru ir drąsa, dabar jos gyvenimas susiaurėjo iki nepakeliamos kančios ašmenų.

Ji niekuomet nebuvo linkusi savęs gailėtis, pulti į neviltį, baimę, tas bailias, tamsias mintis, nuo kurių imi šokinėti pamatęs šešėlį. Tačiau dabar ji jaučia, kad visa tai per sunku, kad ji kaunasi mūšyje, kurį gali tik pralaimėti, kad jos juokai, drąsa, stoicizmas — niekas nebeturi prasmės, nes visa tai turi tik vieną pabaigą.

Vėžys išgraužė visą jos tvirtumą. Jis atėmė jos tapatybę.

Aš stoviu už vonios durų, laukiu jos išeinant. Mudu su tėčiu dar labai daug remiamės moterų pagalba — mamos, Slyvos, Džoisės, senųjų močiutės draugių. Net tokią vėlyvą valandą mes niekuomet neiname su ja į vonią, mes niekuomet jos neprausiame. Net mirtinos ligos spaudžiami, net vėžiui spoksant mums į akis, laikomės tam tikro kuklumo. Dėl jos ir dėl savęs.

Bet šiąnakt viskas kitaip. Nors ji ištisas dienas beveik nieko nebevalgo ir geria tik kaip žvirblelis atskiesto apelsinų gėrimo, šiąnakt išgirstu ją dejuojant vos spėjęs padėti atsigulti, užgesinęs šviesas ir palikęs ją vieną. Girdžiu, kaip ji dejuoja, tarsi būtų atsitikę kažkas neapsakomai baisaus.

Ji vaitoja, kai aš įeinu į kambarį, išties vaitoja, tarsi nebūtų numaniusi, kad gali būti taip blogai, tačiau, tik įėjus į jos mažą miegamąjį, paaiškėja, kad ne auglys jos šone kelia tiek sielvarto. Kvapas kambaryje sklinda iš jos lovos. To anksčiau nebuvo nutikę. Kaip galėjau to nepastebėti? Ir kaip man dabar su tuo tvarkytis?

Neturiu pasirinkimo. Aš užtikrinu močiutę, kad tai smulkmena, jog tai niekai, bet kai atkloju antklodes, matau, kad ji susipurvinusi visa — purvini jos marškiniai, lova ir rankos — ir gerokai išsigąstu, — nesu tikras, ar man pavyks, ar padarysiu, ką turiu dabar padaryti, nes padėti nėra kam.

Tai jos susikrimtimas padeda man padaryti visa, ką dera, jos pažeminimas pačiumpa mane ir suteikia švelnumo.

— Oi, Alfi, man tiesiog išslydo, oi, kokia gėda, oi, pažiūrėk į mane, Alfi, — ir mane užlieja tokia meilė jai, kad susitvarkyti su jos bėda tampa visai natūralu.

Ne lengva. Tai niekad nebus lengva. Bet natūralu.

Aš atsargiai padedu jai išlipti iš lovos sakydamas, kad visa tai mums dviese vieni niekai, kad mes dviese puikiausiai susitvarkysime, ir nusivedu ją į vonios kambarį, ten nuvelku marškinius ir į vonią paleidžiu šiltą vandenį, o ji vis aiksi iš gėdos ir drovulio, ir aš pirmą kartą matau savo močiutę nuogą, ir išmuilinęs flanelinę plaušinę, ramindamas ją visokiausiais žodžiais, prausiu ją švelniai kaip motina vaiką, kaip kadaise ji prausdavo mane.

Trisdešimt penktas skyrius

Dzengas su Jumi prie įėjimo į Čerčilio kalbų mokyklą dalija lapelius. Šiandien jie abu atrodo kiek kitaip. Sakyčiau, jie ima suaugti. Dzengas vilki kostiumą, jo paprastai susivėlę plaukai — kaip iš šuns gerklės, kaip sako kiti studentai — šiandien tvarkingi ir švarūs, sutvarkyti prieš šio ryto interviu gretimame koledže. Jumi nebebalina plaukų — prieš grįždama į Japoniją, pamažėle atgauna natūralią spalvą, ir jos šviesioje plaukų kupetoje ryškėja gražūs blizgantys juodi dryžiai.

— Kaip sekėsi interviu, Dzengai?

— Nuo spalio studijuosiu verslo administravimą magistrantūroje. Kinijoje tai labai naudinga. Tačiau magistrui reikia gerai mokėti anglų kalbą.

— Tu gausi gerą pažymį, — aš atsigręžiu į Jumi. — O tu irgi pasikeitei.

— Ruošiuosi dirbti biure, — sako ji, — didelėje kompanijoje Tokijuje. Negali turėti geltonų plaukų. Ne Tokijo biure. Daugiau niekada negalėsiu. Blondinė jau nebūsiu niekuomet.

Ji paduoda man lapelį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip mūsų koledžo skrajutė. Apvadėlis iš pasaulio valstybių vėliavų, viduryje tebestovi nerangus Vinstono Čerčilio siluetas. Bet šiame Vinis vietoj įprastinio cigaro laiko korneto dydžio marihuanos suktinę.

Ateikite į Čerčilio karaokę daina atsisveikinti su metų pabaiga atsilabinti su visais draugais