Тони Парсонс - Be tavęs...

— Aš jį įveiksiu, — paskelbia močiutė, ir aš nežinau, ką sakyti, nes suprantu, kad jis neįveikiamas — ar įveikiamas? — todėl viskas, ką pasakyčiau, būtų pasidavimas arba melas.

Mes grįžtame į jos mažą baltą butelį, ir ji elgiasi kaip visada. Virdulys ant ugnies, skamba muzika, Sinatra dainuoja „I’ve Got the World on a String“, „Mirror“ ant kavos staliuko, atverstos televizijų programos, mėlynu rašikliu apvestos laidos, kurias ji nori žiūrėti, kai mes būsime išėję tvarkyti savo reikalų, nors turėtume būti su ja, išnaudoti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, ir šie ratukai, drebančia ranka apibraukti apie mėgstamas televizijos laidas, manęs vos nepravirkdo.

Ji dainuoja. Aš virpu, išgąsdintas to, ką turiu padaryti. Turiu paskambinti tėvui, turiu paskambinti motinai. Tačiau neverta skubėti. Dabar mes sėdime ant sofos, geriame karštą saldžią arbatą, klausomės Sinatros dainos „Someone to Watch Over Me“, ir močiutė laiko mano ranką taip, lyg niekada neketintų jos paleisti.

Kai pirmą kartą po ilgo nebuvimo nueinu į parką, rytas šaltas ir šerkšnotas, o šiurkščią žolę gaubia rūkas, kurio blausi žiemos saulė nepajėgia išsklaidyti. Be abejo, jis ten, žinojau, kad bus, ir valandėlę stebiu jo judesius po plikais medžiais, — neskubius, raiškius, ir tai, ką jis daro, tampa viskuo — meditacija, kovos menu, mankšta, kvėpavimo pamoka ir lėtu, vienišu šokiu. Kiekvienas judesys tampa ypatingas, kiekviena akimirka šventa.

Tačiau šiandien Džordžas Čangas ne vienas.

Jį mandagiai stebi pulkelis jaunų verslininkų chemiškai valoma bėgikų apranga. Jų apie dešimt, dauguma jauni, glebūs kontorų kūnai, raumeningi nuo sunkumų kilnojimo ir kontaktinio sporto, bet yra ir pora liesų moterų šviesiai dažytais plaukais, dailių, bet kietų kaip titnagas. Šiuolaikiniai vaikinai ir merginos. Visi atrodo taip, lyg būtų susiruošę deginti kalorijų į sporto salę.

— Alfi?

Džošas. Šiek tiek sunkesnis, nei prisimenu. Be to, esu pratęs matyti jį „Hugo Boss“, „Giorgio Armani“ ar „Paul Smith“ kostiumu, o ne „Nike“ treningais. Bet čia tikrai mano bičiulis Džošas.

— Ką čia veiki? — klausiu.

Jis rodo į Džordžą.

— Kompanija atsiuntė mus pas jį.

— Ko?

— Tai či — naujosios korporacijos strategijos stresui kontroliuoti dalis. Mūsų firma praranda per daug darbo valandų dėl streso.

— Darbo valandų?

— Taip, per daug darbo valandų. Sakoma, tai či sumažina stresą. Be to, padeda išlaisvinti mintis.

— Išlaisvinti? Ką tai reiškia?

— Moko neįprastai naudoti vaizduotę. Padeda mąstyti kūrybingai. Neleidžia taikyti senų nuvalkiotų verslo metodų. Mąstyti išradingai, Alfi. Iš pradžių maniau, kad tai tik Naujojo amžiaus verslo paistalai, pusžalė įmonių filosofija. Tačiau pakeičiau nuomonę, pažiūrėjęs į meistrą Čangą.

Meistras Čangas? Džordžas niekada nevadina savęs meistru Čangu. Kas šie pamaivos ir ką jie veikia mūsų parke?

Džordžas parodo pradinius figūros judesius. Paskui liepia juos daryti. Ar pamėginti. Jie labai lengvi. Jis net neverčia derinti kvėpavimo prie judesių. Kol Džošas su draugais mataruoja rankomis, pasivedėju Džordžą į šalį.

— Juk jūs iš tikrųjų netreniruojate šių mulkių?

Jis gūžteli pečiais.

— Nauji mokiniai.

— Nesuprantu, kaip jie čia atsirado. Nesuprantu, kodėl mūsų parkas staiga pilnas kostiumų, kalbančių apie išradingą mąstymą ir darbo valandas. Kostiumai šneka, kad tai či sutaupys kažkokiai turtingai kompanijai pinigų, kurių ši tikriausiai ir šiaip per daug turi. Tai mūsų parkas.

— Jų viršininkas užeina į „Šanchajaus drakoną“. Geras mano klientas. Gyvena netoli. Didelis šulas, advokatas. Sako: „Džordžai, noriu, kad pamokytum kai kuriuos mano žmones tai či. Girdėjau, kad gydo stresą. Ar pamokysi, Džordžai?“ Aš ir sakau, žinoma, kodėl gi ne.

— Kodėl gi ne? Nes jie ilgai neištvers, štai kodėl. Kokias penkias minutes. Kitą savaitę prasimanys ką nors naujo. Jogą. Muai thai. Liaudies šokius. Ką nors.

— Kiek laiko tu ištvėrei?

— Tai nesąžininga. Turėjau rūpesčių iki ausų.

Jis atsigręžia į mane.

— Visi visada turi rūpesčių iki ausų. Visi. Visada. Iki ausų. Tu kalbi, kalbi, kalbi. Kalbi, lyg tai būtų žūtbūtinės pjautynės. Dar vienas darbas, kurį reikia padaryti darbais užverstame gyvenime. Taip nėra. Tai či moko nebegalvoti apie žūtbūtines pjautynes. Supratai?

— Bet man patikdavo, kai būdavome tik dviese, Džordžai.

— Viskas keičiasi.

— Bet man nepatinka permainos.

— Permainos — gyvenimo dalis.

— Bet man tai nepakenčiama. Man patinka, kai viskas lieka po senovei.

Jis nekantriai purto galvą.

— Tai či — vienos permainos. Kaip apsiprasti su permainomis. Negi tu to dar nesupratai?

Kai Džošas ir kiti nedirbantys kostiumai baigia mojuoti rankomis, Džordžas paskelbia, kad parodys, kaip stumti rankas. Niekada to nesu daręs, niekada nesu net girdėjęs, bet stengiuosi nutaisyti supratingą miną, kai Džordžas prašo padėti jam parodyti.

— Rankų stūmimas, — sako jis. — Kinijoje vadinamas toi sau. Ne jėga. Jausmas. Dviejų žmonių. Gali būti improvizacija. Gali būti tam tikri judesiai. Numatoma.

Tokia įžanga. Džordžas nemoka šnekėti. Jis geriau parodys, negu nupasakos.

Aš mėgdžioju Džordžą. Stovime vienas priešais kitą lanko ir strėlės stovėsena iš kairės — kairė koja priekyje, sulenkta, tai lankas, dešinė koja užpakalyje, tai strėlė — ir aš, sekdamas jo pavyzdžiu, lengvai priglaudžiu kairio riešo viršutinę pusę prie jo kairio riešo viršutinės pusės. Vos liečiamės.

Džordžas užsimerkia ir lėtai ima stumti savo ranką mano pusėn. Kažkodėl žinau, ką daryti. Neatitraukdamas riešo, lenkiu liemenį sukdamas viršutinę plaštakos pusę virš jo plaštakos, paskui lėtai atstumiu jį. Džordžas atlaiko mano jėgą, pasitinka ją, lėtai atstumia. Mes visą laiką liečiamės plaštakomis.

Tai trunka ilgai. Mes stumiame, traukiamės, išlyginame jėgą, stumiame, traukiamės, išlyginame jėgą ir netrukus aš taip pasitikiu savimi, kad užsimerkiu, užmirštu viską aplinkui, kostiumus, Džošą, darbo valandas ir nesukaustytą mąstymą, užmirštu, kad mes nesikalbėjome nuo tada, kai užsitraukiau gėdą per jo kviestinius pietus, užmirštu ligoninių laukiamuosius, kur išgirsti, kad nieko negalima padaryti, užmirštu miglą plikuose medžiuose, savo ištinusias lūpas, nuskeltą dantį ir jaučiu tik lengvą odos prisilietimą prie odos, ėmimą ir gavimą, atsidavimą atoslūgiui ir tėkmei, suvokimą, ką reikia daryti, tapsmą tuo, kuo reikia tapti.

TREČIA DALIS Apelsinai Kalėdoms

Trisdešimt pirmas skyrius

Staiga močiutei pasidaro per sunku gyventi mažajame baltame butelyje. Staiga jame atsiranda visokių spąstų, kurie primena, kad žmogų nužudo ne senatvė. Jį nužudo liga.

Laipteliai į jos butelį antrame aukšte jai jau per aukšti. Pusiaukelėje močiutei tenka sustoti, kol atgaus kvapą, ir ji stovi aikštelėje gaudydama orą lyg skęstų veidą užvertus į lubas. Vonia staiga tampa per aukšta, ir ji nebegali į ją įlipti niekieno neprilaikoma, ir viena kuri — mama arba Slyva, arba kas nors iš moterų kaimynių — o mano senelės visos kaimynės moterys, — turi padėti jai įlipti ir išlipti iš vandens. Ir visi gero linkintys nepagydomos ligos biurokratai staiga ima belstis į jos duris.

Smagi rajono medinos sesuo suorganizuoja socialinį darbuotoją, atvežamą kartą per dieną maistą ir aptrintą metalinį oro balioną, kuris eina sargybą prie močiutės mėgstamos kėdės.