Тони Парсонс - Be tavęs...

Todėl paskui apie kūdikį daugiau nesikalbame.

Kalbame tik apie nėštumo nutraukimą.

Vėliau nuvežu ją į butą, kuriame gyvena su kitomis trimis rusėmis, toje pietinio Londono dalyje, kurią aiškiai aplenkė buržuazėjimas, į rajoną, dvokiantį sudegusiais automobiliais, čia tolumoj aidi klyksmai, į užmiestį tolsta nesuskaičiuojami pigūs daugiabučiai.

Kai noriu pabučiuoti ją į skruostą, nusuka veidą. Nutarus, ką darysime, tai yra ko nedarysime, — kad šio kūdikio mes neauginsime, — net menkiausias švelnumo ar paramos gestas, regis, nederamas, tarsi apgailėtina pajuoka.

Ji išnyksta savo daugiabutyje. Mes neištarėme net labanakt.

Kai įvyko šis mažas stebuklas, šis kūdikis, kurį ji augina savy, pasijutome kaip niekuomet svetimi.

Pirma Rožė, dabar šis kūdikis. Pavargau galvoti apie visa tai, man per daug gėda, kad išreikščiau tai žodžiais, kaltė pykina širdį.

Jaučiuosi, tarsi ketinčiau pasprukti nužudęs.

Dvidešimt septintas skyrius

Suprantu, kodėl ji nenori nuo manęs turėti kūdikio. Nesu toks kvailas, kad to nematyčiau. Tačiau kai susitariame dėl visko, kas reikalinga nėštumui nutraukti, tie pasiruošimai atrodo tokie šalti ir bejausmiai, tarsi atiduotume automobilį planinei apžiūrai. Negaliu nusikratyti jausmo, kad mes susimokėme palaimą paversti prakeiksmu.

Tačiau juk tai joks ne kūdikis, kartoju sau. Netikras kūdikis. Dar ne. Niekuomet juo nebus. Bėda ta, kad aš tuo netikiu. Netikiu nė akimirką.

Jis būtų kūdikis, jeigu jam atsirastų vietos mūsų savanaudiškuose, kvailuose, sumautuose gyvenimuose. Būtų kūdikis, jei tik leistume jam gimti. Negi tai tiek jau daug? Tik kad leistų tau gimti. Tada jis užaugtų mažyliu berniuku ar mergaite. Jeigu mes dabar nesitartume dėl to, kaip juo nusikratysime.

Bet kaip tik tai ir darome. Nusikratome juo. Negaliu patikėti, tiesiog negaliu patikėti, kad tai, ką darome, tėra dar viena kontracepcijos priemonė. Kad tai, ką ketiname padaryti, niekuo nesiskiria nuo „Gossamer Wings“ sargių pakelio nusipirkimo. Nes tai nėra kontracepcija. Tam jau per vėlu.

Mes pradėjome gyvybę, kurios niekas nenori. Olga jos nenori. Aš stengiuosi jos panorėti, tikrai stengiuosi. Aš stengiuosi norėti mūsų kūdikio, bet kai svarstau, kaip reikėtų vienam užauginti vaiką, man tai pasirodo neįveikiama.

Matau, kaip maitinu jį iš buteliuko, veduosi pasivaikščioti į parką, sūpuoju sūpynėmis. Juk tai darome su kūdikiais? Ar visa tai būna šiek tiek vėliau? Tiesą sakant, nė nežinočiau, nuo ko pradėti. Užauginti vaiką? Juk vos įstengiu pasirūpinti savimi.

Mums paskirtas laikas klinikoje. Olgai tenka pasikalbėti su gydytoju ir paaiškinti, kodėl šio kūdikio gimimas neįmanomas. Ilgai neužtrunka. O ko aš tikėjausi? Ašarų, pykčio, graudžių maldavimų pasigailėti šio negimusio vaikelio. Man visa tai būtų suprantama. Aš būčiau mielai išgirdęs, kaip kas nors jį užstoja. Būčiau buvęs dėkingas išgirdęs, kaip kažkas sako: „Nedarykite to, nenusikratykite šio vaiko.“

Tačiau formos pasirašytos, pateikiama sąskaita, aš apmoku kreditine kortele. Taip abejingai, žiauriai, paprastai.

Nužudyti negimusį kūdikį?

Visa bus padaryta kaip reikiant, pone.

Žinau, tai vienintelė išeitis. Negi ne? Negi aš to nežinau? Bet vis viena atrodo, tarsi kažką iš kažko vogtume. Vogtume gyvenimą. Stengiuosi palaikyti Olgą šiuo sunkiu ir skaudžiu metu, tikrai stengiuosi. Tvirtinu jai, kad viskas bus gerai. Tačiau ūmai ima atrodyti, tarsi mes niekuomet nė nebūtume buvę pažįstami.

Gal ji irgi jaučia tą patį? Gal ir jai atrodo, kad mes vagiame kažką šventą? O gal ji tik nebegali manęs daugiau matyti? Gali būti ir taip. Žinau, turime tai padaryti, nes trapus mus siejąs ryšys jau tą naktį, kai pradėjome kūdikį, buvo benutrūkstąs. Suprantu tai. Aš nė akimirką nesitikiu, kad Olga norėtų praleisti su manimi gyvenimą. Tiesą sakant, nemanau, kad ji nori praleisti su manimi bent vakarą. Jis bus laiminga, jei niekuomet daugiau manęs nebematys.

Vis viena nieko mums nebūtų išėję.

Kūdikis turėtų mums tik padėkoti.

Tai jau, kurgi ne.

Džošas sykį man pasakė: „Nėra tokių santykių, kurie ištvertų abortą.“ Šią frazę ištarė su nusivylusio pasauliu tikrumu, tokiu vyrišku įsitikinimu, kad nesuabejojau jos teisingumu. Jam irgi yra tekę įstumti merginą į bėdą — pajuntu, kaip prabylu savo mamos žodžiais, — Singapūre prisigėrus per kažkokį regbio turnyrą.

Ji buvo advokatė, Didžiojoje Britanijoje gimusi kinė, išlavinta brangiose mokyklose, puikiai kalbėjo angliškai, o Džošas buvo smarkus. Bet pasakodamas man apie tai prie „Tsingtao“ alaus „Mandarino“ viešbučio viršuje, jis pareiškė, kad nutraukus nėštumą jų santykiai prarado ateitį. „Toks poelgis prieštarauja gamtai, — paminėjo jis, — viską sujaukia visiems laikams.“ Tada jis pasirodė už mane daug vyresnis ir išmintingesnis.

Bet kai paimu Olgą iš klinikos, man ji patinka labiau nei bet kada anksčiau.

Ji atrodo tokia jauna, tokia išblyškusi ir išsekusi, tarsi ką tik išgyveno kažką, kas liks su ja visam gyvenimui, kažką, kas pakeis jos požiūrį į pasaulį, ir man nesinori su ja skirtis. Man tikrai norisi pamėginti. Pasistengti.

Šis jausmas tetrunka tol, kol apkabinu ją, o ji pažvelgia į mane abejingu, negyvu žvilgsniu.

— Man viskas gerai.

— Prašau, vykim pas mane.

— Ką?

— Nevažiuok į savo butą. Eime pas mane. Galėsi apsistoti atskiram kambary. Aš pamiegosiu ant sofos. Na, nors kol tu — na, kol, kaip ten sakoma? Na, kol pasijusi geriau.

Manau, jai ši mintis nelabai prie širdies. Bet dar mažiau ji nori grįžti į drėgną pietinio Londono butą, kur gyvena kartu su trimis kitomis rusėmis. Tad pagauname taksi ir tylėdama, neprisiliesdama prie manęs, susisupusi į pigų juodą paltą, Olga atvyksta į mano butą, kur juda be galo lėtai, tarsi jai smarkiai skaudėtų ar ji bijotų ką nors sudaužyti, o prieš eidama gulti ilgiausiai užtrunka vonioje.

Po valandėlės žvilgteliu, ką ji daro, ir išvystu miegant, jos veidas kone tokio pilkšvumo kaip pagalvė, ant kurios ilsisi. Paskui pakyla ir paklausia, ar galėtų paskambinti. Pasakau, kad, žinoma, gali, nereikia manęs nė klausti. Ilgai su kažkuo kalbasi telefonu rusiškai, kaip spėju su savo vaikinu, ir sprogstamieji tos kalbos priebalsiai skamba dar aštriau nuo jos verksmo.

Neįsivaizduoju, kiek ji jam pasako. Tačiau mandagiai padėkoja man už leidimą paskambinti, tarsi mus būtų ką tik supažindinę ir aš būčiau stumtelėjęs jai druską, o tada nušlepsi į lovą ir netrukus užmiega. Žiemos diena sparčiai tirpsta, ir į mano būstą įsėlina tamsa. Šviesų neuždegu.

Ir jau dėl ko tikrai galiu tik nusijuokti — ne, ne juoktis, o tik rankomis užsidengęs veidą sėdėti svetainėje, sėdėti vienas tirštėjančioje tamsoje, kai Olga miega mano lovoje, retkarčiais sumurmėdama per miegus, kartais garsiai šūktelėdama tarytum vardą, — yra tai, kad mudu su Rože taip norėjome kūdikio.

Nieko nuostabesnio šiame pasaulyje nebūtume troškę. Mudu.

Mano žmona ir aš. Mes stengėmės. Stengėmės nuo tuoktuvių dienos. Ji turėjo net visą įrangą. Šalia jos lovos stovėjo tokia baltai rausva akinių dėklo dydžio dėžutė su termometru nubudus pasimatuoti temperatūrą. Turėjo ir tą lazdelę, kurią nešdavosi į vonią kiekvieną rytą, ši jai pasakydavo, kada artėja ovuliacija, kada galėtume pradėti kūdikį. Pieštuku pasižymėdavo datas dienoraštyje.

Šiąnakt vėl bandome.

Taip, ji turėjo visą rinkinį.

Po beveik metus trukusio nusivylimo jau buvom pasiryžę kreiptis į specialistus. Man teks mylėtis su plastmasiniu indeliu, Rožei pasitikrinti savo įrangą, na, visa, ką jau ten reikia daryti. Vis dar mėginome juokauti, kaip juokaudavome ir dėl viso kito.