Тони Парсонс - Be tavęs...

Šauna į mane akimis.

— Niekas.

— Niekas?

Žiūri pro langą į pro šalį plaukiantį pilką šiaurinį Londoną. Nuomos agentūros, nušiurusios aludės, kebabų kepyklėlės, šlamšto parduotuvės.

— Tu jų nepažįsti.

— Tikriausiai pažįstu jų tipą. Ar nori pasikalbėti?

— Kokia iš to nauda?

— Berniukai ar mergaitės?

Akimirka tylos.

— Ir vieni, ir kiti.

— Kokie jų vardai?

Šypsosi man. Bet nedraugiškai.

— Gal atvyksi į mokyklą ir paliksi juos po pamokų?

— Kartais padeda, kai išsipasakoji. Tik tiek.

Įkvepia.

— Mergaitės vardas Seidė. Vaikino Mikas. Tokie didžiuliai, na, būna tokių didelių vaikų, pats žinai.

— Žinau.

— Jis skutasi. Ji turi papus. Nors yra mano amžiaus. Ir nedidelė jų gauja. Joje visi šaunuoliai. Visi kieti. Jie užsiima seksu nuo pat pirmų metų. O manęs jie nekenčia.

Jie, po perkūnais, klaikiai manęs nekenčia. Negaliu praeiti koridoriumi, kad kas nors nemestelėtų: „Storoji Dei“. „Storoji kekšė“. „Kas surijo visus pyragus?“ Kiekvieną dieną štai jau dveji metai. Jiems tai atrodo juokinga.

Privažiuojame prie močiutės daugiabučio. Nedidelė balta dalis, kurioje gyvena visos tos mažytės senosios damos, visos po vieną. Su vargu bandau įsivaizduoti Slyvą tokio amžiaus. Atrodo, jos paauglystė truks amžinai.

— Kiek jie paėmė?

— Sakiau tau, aš pamečiau.

— Kiek?

— Šešiasdešimt svarų.

— Jėzau. Tu turbūt valgai be galo daug mokyklos priešpiečių, — tučtuojau pasigailiu tai pasakęs.

— Tiesa. Dėl to aš tokia stora. Negi nežinojai?

— Liaukis, visai ne tą turėjau galvoje.

— Kažkas negerai mano tonzilėms, aišku?

— Aišku. Kam nešiojaisi tiek daug pinigų?

— Priešpiečių pinigai savaitei. Autobuso pinigai mėnesiui. Ir mano santaupos.

— Tavo santaupos?

— Ketinau pirkti knygą.

— Knygą?

— Knygą, kurios pavadinimas „Užuosk baimę, šunie.“ Kietu viršeliu. Tokios nepigios, žmogau.

— „Užuosk baimę, šunie“? Ar čia nauja Salmano Rušdžio knyga?

— Kas tas Salmanas Rušdis?

— Ak, niekas, nekreipk dėmesio.

— „Užuosk baimę, šunie“ yra nauja imtynininko Luito knyga.

— Taip, prisimenu. Pramoginis sportas. Tai tu praradai visus tuos pinigus? Kaip sugebėjai?

— Maniau, gal jie ims ir pamėgs mane, — stabteli, nusijuokia, purto galvą. — Taip ir privertei mane išsiduoti, tiesa? Tipiškas mokytojas.

— Tavo mamai tenka gerokai paplušėti, kad uždirbtų šešiasdešimt svarų.

— Gerai, tik nepradėk. — Nudelbia žvilgsnį į rankas. Jos nagai nukramtyti iki geluonies, ir mane vėl užlieja gailestis šitam liūdnam vienišam vaikui. — Labai gerai suprantu, kad ne taip greitai ji uždirba tokius pinigus. Aš tai žinau. Nesu visiška kvaiša.

Išsiimu piniginę ir ištraukiu tris banknotus po dvidešimt.

— Tiesą sakant, kiekvienam nelengva uždirbti tokius pinigus. — Paduodu banknotus. — Kitą sykį būk atsargesnė, gerai?

Žiūri į pinigus, neima.

— Kam juos duodi?

— Tu buvau tokia gera mano močiutei, noriu atsidėkoti. Tik paimk, gerai.

— Man nereikia už tai užmokėti. Aš mėgstu tavo močiutę.

— Žinau, kad mėgsti. Ir ji mėgsta tave. Aš tik nenoriu, kad judvi su mama ginčytumėtės dėl tokių bjaurybių kaip Mikas ir Seidė.

— Iš kur žinai, kad jie bjaurybės?

— Teko susidurti.

— Meluoji. Su jais nebuvai susidūręs.

— Buvau susidūręs su tokiais kaip jie. Tikrai buvau. Daugybę kartų. Kai dirbau mokytoju. Ir kai buvau vaikas.

Ji žiūri į pinigus. Paima.

— Ačiū, Alfi.

— Nėra už ką. Ir nesakyk mamai. Tai gal eisim ir aplankysim mano senutę?

— Žinoma.

Paskambiname prie durų ir kantriai laukiame klausydami, kaip jos kambarinės šlepetės lėtai atčiužena prie durų. Atsigręžiu į Slyvą. Ji vis dar slepiasi už kirpčių, bet jau atrodo mažumą smagesnė.

— Kuo tau toks svarbus tas Luitas, nesuprantu?

— Luitas?

— Na, aš tiesiog nesumoju.

— Tai kuo, kaip manai, man reikėtų žavėtis? Kokia apdujusią mergele dainininke ilgais plaukais ir akustine gitara, kuri traukia“ bububūūū, manęs niekas nesupranta...“?

— Na, kuo nors panašiu. Kodėl tau toks svarbus tas Luitas?

— Negi neaišku? Todėl, kad jis niekam neleidžia savęs gąsdinti.

Prieš pat vidunaktį paskambina Olga ir pasako privalanti mane pamatyti.

Aš jau kaip tik ruošiuosi valytis dantis ir eiti gulti, tad pasiūlau susitikti rytoj, per rytinę pertrauką, kavinėje priešais Čerčilio mokyklą. Tačiau ji spiriasi būtinai turinti pamatyti mane dabar, ir kažin kas jos balse — jis toks tylus, sklidinas įtampos, kurios niekaip negaliu įvardyti, — neleidžia man ginčytis. Apsirengiu ir važiuoju taksi į „Eamon de Valera“ aludę.

Atsisėdame prie kampinio stalo, apsupti tuzino stiklų su drumzlėmis, tikiuosi, ji praneš, jog ką tik šnekėjosi apie mane su Liza Smit ar kad turi kokių nors rūpesčių su viza, ar kad į Londoną atvažiuoja jos vaikinas. Tačiau pasako šį tą blogesnio.

— Aš vėluoju.

— Vėluoji?

— Mano mėnesinės vėluoja.

— Gal... nežinau... — bet ar jos negali būti kas mėnesį vis kitu laiku?

— Aš pasitikrinau tuo testu, — sako ji, ir man dingteli, kaip toji dauginimosi terminologija primena studentiško gyvenimo terminologiją. Vėluoji, drebi dėl testų, gauni rezultatus, bet kada išlaikome ir kada susikertame? Štai kur klausimas. — ...Tuo testu, kur parduoda vaistinėje.

Nieko nesakau. Laukiu negalėdamas galutinai patikėti, kad tai vyksta šiuo metu, su šia mergina. Šia moterimi. Ne su mano žmona.

Mudu su Rože taip norėjome sulaukti šios akimirkos, bet taip ir nesulaukėme. Tai buvo begalinės pastangos. Prisimenu nuolatinį nusivylimų ciklą, luošinančius jos mėnesinių skausmus. Prisimenu, kaip kaskart iš manęs reikalaudavo būti pasiruošus erekcijai, kai ateidavo ovuliacijos metas. Juokaudavome. „Šį vakarą tau teks „pasirodyti“, tad nesikrapštyk ten vienas duše.“ Tačiau pamažėl kūdikio laukimas ėmė žeisti mums širdis — laukimas kūdikio, kuris taptų mūsų gyvenimų išsipildymu.

Tai negi tie žmonės, kurie nori kūdikio, niekuomet jo nesusilaukia, o susilaukia tie, kurie jo nenori? Negi tokia tvarka? Mes su Rože bandėme kone metus. Mums tai nepavyko. Mums tai jau niekuomet nepavyks.

— Aš laukiuosi, — sako Olga, ši moteris, kuri nėra Rožė, santūriai nusijuokia, ir suprantu, kad ji negali patikėti panašiai kaip ir aš. — Aš turėsiu kūdikį.

Mes tylime, kol nugrimzta šių žodžių sunkumas. Aplink mus nurenka taures. Kažkas sušunka paskutinį užsakymą.

— Kūdikį, Dieve, Olga.

— Žinau. Žinau.

Per kinų Naujuosius metus mudu su Olga grįžome į mano butą ir išvydome, kad suvenyrinė cukrinė iš Honkongo, kurioje laikydavau „Gossamer Wings“ sargių atsargas, tuščia. Nusprendėme rizikuoti. Ne, tai netiesa. Tai visai nebuvo racionalus apsisprendimas, mes tiesiog negalvojome.

Ji trumpam pravirksta, aš pasislenku ir paimu ją už rankų. Jos lipnios nuo alaus, nes šį vakarą ji dirbo. Olga dirba kiekvieną vakarą.

— Aš tau padėsiu, — pasakau nesugalvodamas nieko geresnio už šią banalybę. — Juk tai nutinka mums abiem? Juk tai mūsų kūdikis.

Ji atitraukia nuo manęs rankas.

— Gal išprotėjai? Aš nenoriu nuo tavęs jokio kūdikio. Man dvidešimt. Tau kone keturiasdešimt. Tu tik mokytojas mažytėje kalbų mokykloje. Man visas gyvenimas prieš akis. Mano vaikinas mane užmuš.