Тони Парсонс - Be tavęs...

— Ačiū.

— Viešpatie, kaip siaubingai turėtum jaustis, — apžvelgia visas nuotraukas — tai tarsi tavo relikvinė, — su tikru sielvartu veide. — Ir kaip baisu buvo jai. Kiek jai buvo metų? Kiek metų buvo Rožei?

— Jai buvo dvidešimt šešeri. Beveik dvidešimt septyneri.

— Vargšas tu žmogus, vargšė moteris, vargšė mergaitė. O dangau, kaip liūdna.

Jos akyse sublizga ašaros, žiūriu į ją trokšdamas, kad galėčiau pajusti nors kiek nuoširdaus dėkingumo už šią užuojautą.

Tačiau jos rodomą užuojautą sunku priimti rimtai, kai po odiniu palteliu ji apsirengusi, lyg ir šį vakarą eitų kabinti svetimų vyrų kokiame nors Basildono bingo klube Esekse. „FCUK“ sportiniai marškinėliai, šviesus mini sijonas, aukštakulniai bateliai, paliekantys mažučius įbrėžimus medinėse naujo mano buto grindyse. Tiesa, ką gi mes čia veikiame? Tada prisimenu.

— Tu juk norėjai studijuoti A lygio anglų literatūrą?

Jos dailus, dažytas veidas nušvinta.

— Jei kaip nors įveikčiau šį vienintelį dalyką, galėčiau grįžti studijuoti. Sudėčiau viską kartu su tuo, ką jau turiu, prancūzų ir žiniasklaida. Jau tau pasakojau. Noriu stoti į Grinvičo universitetą, gauti humanitarinių mokslų bakalaurą, susirasti gerą darbą. Kad nebereiktų šveisti grindų Korko gatvės meno galerijose ir Oksfordo gatvės kalbų mokyklose.

— Bet kodėl pasirinkai Grinvičo universitetą? Juk tai ne visai tas pat, kas Oksfordas ar Kembridžas?

— Nes toks mano planas, — sako ji. — Privalai turėti planą. Aš jau gavau laišką, kad priimta, visa kita. Man taip gerai sekėsi mokytis. Man tikrai sekėsi. Tačiau paskui teko viską mesti.

— Dėl asmeninių priežasčių. Tu man jau pasakojai.

— Na, dabar aš pabandysiu dar sykį.

— Puiku, sėskis, gerai?

Apsižvalgo. Sėstis nėra kur. Prie supakuotų daiktų iš abiejų pusių pristumiu po porą kėdžių.

— Anglų literatūros šerdį sudaro konkreti medžiaga. Šio dalyko studijoms nustatytas konkretus pagrindas. — Išvardiju lenkdamas pirštus. — Vienas prozos veikalas. Vienas poezijos veikalas. Drama. Viena Šekspyro pjesė. Trumpai tariant, kad išlaikytum šio dalyko testus, turi išmokti rašyti ir skaityti.

— Rašyti ir skaityti, OK, puiku, gerai, taip.

— Tai yra turi suprasti tekstą ir įrodyti, kad jį supranti. Tai ir yra esmė.

Savo pasakėlę esu gerai išmokęs.

Šią kalbą prisimenu dar iš tų niaurių laikų, praleistų Princesės Dianos berniukų bendrojo lavinimo mokykloje. Nors kol prisirisdavome iki A lygio, diduma mano moksleivių jau būdavo išėję studijuoti į techniškesnę — gyvenimo mokyklą.

Suskamba durų skambutis.

— Atsiprašau, — sakau.

— Ak, čia greičiausiai manęs ieško, — sako Džeke Dei.

— Ką?

— Veikiausiai mano dukra.

Dukra? Kokia dukra?

Mudu su Džeke drauge išeiname iš buto ir patraukiame koridoriumi prie namo laukujų durų. Už jų stovi mergaitė, primenanti nežmoniško dydžio pūslę. Amžius nenusakomas. Veidą slepia riebių rudų plaukų užuolaida. Mergaitės drabužiai nykūs ir beformiai — tikra priešingybė aptemptiems ir ryškiems Džekės apdarams.

— Pasisveikink su ponu Badu, — paragina Džeke Dei.

Pūslė tyli. Iš už neplautos karčių užuolaidos į mane žybteli skaisčiai mėlynos akys, jos greit nusisuka, droviai ar paniekinamai, ar dar nežinia kaip.

Rankoje spaudžia pluoštą žurnalų. Juose — kaukėti vyriškiai tampriais kostiumais, iškreiptais grimasų veidais, stenantys ir besiropščiantys vienas ant kito. Iš pradžių pamanau, kad šis baisusis vaikas atsineša juodosios pornografijos leidinių. Bet paskui suprantu, kad žurnalai skirti kažkokioms groteskiškoms naujos rūšies imtynėms. Apspangęs einu į savo butą, o Džeke su pūsle seka man įkandin. Džeke laiminga ją šnekina, lipant laiptais kažko klausinėja, o pūslė atsako vienskiemeniais kriuktelėjimais. Nors tarp jų nėra jokio fizinio panašumo, nelieka abejonės, jog tai motina ir jos paauglė dukra.

Pūslė įžengia į mano naująjį būstą ir apsidairo nė kiek nenustebusi.

— Čia mano mergaitė, — paaiškina Džeke, — tikiuosi, tau netrukdys, jei tyliai pasėdės kampelyje, kol dirbsime.

Vėpsau į šią moterį, apsirengusią taip, tarsi jai reikėtų stypsoti kur nors Amsterdamo vitrinoje, apšviestoje vienintelio raudono žibinto, ir svarstau, kodėl aš apskritai įsileidau ją į savo gyvenimą.

— Kaip manai, kodėl man teko mesti studijas? — staiga karingai klausia Džeke.

Ir aš žvelgiu į ją — tą atšiaurią, bevardę, pūslę primenančią dukrą, vartančią imtynių žurnalą, — ir pats sau galvoju: kaip tu manai, kodėl aš mečiau mokyti?

Dvidešimt pirmas skyrius

Išvydęs prie Čerčilio laukiančią manęs Hiroko, prisimenu, kaip kartą skiltyje beviltiškai įsimylėjusiems skaičiau, kad artimai bendraujant vienas žmogus paprastai turi daugiau galios.

Sentimentalių straipsnių autorė tvirtino, jog stipresnis visuomet tas, kuriam mažiau rūpi. Hiroko žvelgiant į mane su ta atvira viltinga šypsena, suprantu, kokia tikra sentimentalios autorės išmintis.

Nėra jokių priežasčių, kodėl galėčiau turėti kokios nors galios Hiroko. Ji už mane jaunesnė, protingesnė, gražesnė. Ir daug geresnė. Kad ir kaip žiūrėtum, Hiroko visu kuo už mane pranašesnė.

Tačiau Hiroko aš rūpiu labiau negu ji man. Tad galų gale atrodo, lyg niekas neturėtų prasmės, — nei jos išvaizda, nei jaunystė, nei gerumas.

— Retai tave matau, Alfi.

— Sukuosi kaip voverė rate.

— Kaip tavo močiutė?

— Vis dar ligoninėje. Tebedaro tyrimus, kol išsiurbs tą vandenį iš plaučių. Bet ji susidraugavo su visomis senomis palatos damomis.

— Ji visuomet tokia linksma.

— Tikiuosi, kad pasveiks.

— Gerai. Puiku. Gal norėsi drauge užkąsti priešpiečių?

— Priešpiečių? Na, per priešpiečius turiu pasimatyti su Hamišu.

— Tai gal kartu papietautume?

Na va, kai ji pasiūlė dėl tų priešpiečių, dar viskas atrodė lyg niekur nieko. Visiškai normalu. Tačiau prašydama dar ir papietauti, jau išsidavė, kad yra apimta nevilties. Pasijutau įspeistas į kampą. Tas siūlymas papietauti privertė mane apsispręsti.

— Hiroko, man tikrai atrodo, kad dabar mums vertėtų šiek tiek atitolti.

— Šiek tiek atitolti?

Ji pravirksta. Verkia ne taip, kaip verkiama bandant šantažuoti. Ne taip, kai siekiama, kad kitas suminkštėtų, apsigalvotų ar nusileistų. Ne tam, kad nusileistum dėl tų pietų. Tiesiog verkia, ir tiek.

— Tu puiki mergina, Hiroko.

Ir tai šventa tiesa. Ji puiki mergina. Ji su manimi visad elgėsi taip mielai. Kas man yra? Kodėl negaliu būti laimingas su šia moterimi?

Kai tau reikia išmintingo patarimo, nėra kas jį duoda.

Blogos naujienos Čerčilio mokykloje: vienas mokytojas įsipainiojo į sekso skandalą. Liza Smit kunkuliuoja iš įniršio, visi studentai tik apie tai kalba, mokykloje net lankėsi uniformuoti policininkai, — šniukštinėjo ir klausinėjo, tarsi šis nesusipratimas būtų tik nešvaraus ledkalnio viršūnė.

Geros naujienos tos, kad visa tai manęs neliečia.

Hamišą areštavo už nepadorų elgesį viešajame tualete Haiberi Fildse. Tiesą sakant, juokinga, bet žinau tą vietą, tai vienas viešųjų tualetų, kur, užbėgus skubiu gamtiniu reikalu, visi ten susirinkę vyrukai iškart pamano, kad esi iškrypėlis.

Taigi, Hamišą areštavo už nepadorų ir neleistiną elgesį, nes kartą vakare jis siektelėjo to, kas jam pasirodė esąs noriai nusiteikęs nepažįstamasis, o, kaip paaiškėjo, buvo policininko lazda. Dabar vargšas nelaimėlis mato, kaip jo pasaulis griūva lyg kortų namelis. Nusivedu jį išgerti į „Eamon de Valera“ aludę.