Тони Парсонс - Be tavęs...

Nujaučiu, kad Hiroko akivaizdoje negaliu kalbėti su tėvu nepagarbiai.

— Jos čia nėra, — atsakau. — Išsiskyrėt?

— Susivaidijom. — Jis perbraukia ranka plaukus. Vis dar gerai atrodo, senas pašlemėkas. — Nieko rimto. Kvailystės.

— Kas atsitiko?

— Dėl muzikos. Ji skambėjo visur. Diskotekos vedėjas leido septintojo dešimtmečio, devintojo dešimtmečio dainas. Lyg jos visos būtų vienodos. Paskui uždėjo „You Can’t Hurry Love“. — Jis žiūri į Hiroko. — „The Supremes“ daina.

Hiroko šypsosi ir linkčioja.

— O Lena sako: „Ak, dievinu Filą Kolinzą“. — Mano seniokas kraipo galvą, prisiminęs tokią šventvagystę. — O aš atkirtau: „Filas Kolinzas? Kuilys Filas Kolinzas? Tai ne Filas Kolinzas, brangenybe. Tai originalas. Tai Dajana Ros su merginomis. Tai vienas puikiausių visų laikų įrašų“. O ji sako girdėjusi tik kuilio Filo Kolinzo versiją, be to, didelio čia daikto. Juk tai tik popmuzika. Pramogai. Tada aš užsimaniau namo. O ji norėjo likti. — Jis žiūri į mus kaip ištiktas šoko. — Paskui ji išėjo. Ėmė ir išėjo. Tačiau jos ten nėra. Jos nėra namie. — Mano seniokas apžvelgia „Italijos“ barą. — Ir aš nežinau, kur ji.

— Gal nori puodelio kavos?

— Ne ne. Ačiū. Verčiau eisiu ieškoti.

Tėvas atsisveikina su Hiroko, su manimi ir vėl išeina į Soho naktį kaip disko praeities vaiduoklis.

Po tos pirmosios dienos prie Džordžo ir manęs parke niekas nebesikabinėja. Keista. Mes ten einame sekmadienio rytą, labai anksti, kai parkas dar priklauso nakties gaivalams. Tačiau jie duoda mums ramybę. Valandėlę stebi. Paskui nuspūdina.

Tai Džordžo nuopelnas. Jo judesiai tokie, kad supranti — tai či nei aiškus, nei neryžtingas, nei vaikiškas. Jo judesiai spinduliuoja vidinę jėgą. Girtuokliai smunka pro šalį.

— Kodėl apsigalvojai ir mane mokai?

— Pamačiau, kaip nori išmokti.

Skaitau Džekės rašinį. Liūdnai nuspėjami dalykai — Jago intrigos, Otelo įtūžis ir Dezdemonos naivumas aptariami kaip „Mirtino ginklo 4“ siužetas. Seksualinio pavydo, išdavystės ir keršto istorija. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Melas Gibsonas. Tau šakės, Jagai. Šį kartą reikalas asmeniškas.

Kaip tik to ir tikėjausi iš merginos, kuri nebaigė mokyklos. Ji net pateikia prieštvaninę Taimerio citatą, neva vienas pjesės moralų — „perspėjimas visoms geroms žmonoms stropiai prižiūrėti skalbinius“. Įdomu, ką tai reiškia.

Man gaila Džekės ir sykiu malonu, kad šitų nesąmonių dėstyti nebereikia.

Prie rašinio nėra raštelio, nežinia, kur jį siųsti. Tik verslo kortelė — „Svajonių mašina: senoviškas valymo būdas“ — ir mobiliojo telefono numeris. Galėčiau palaukti, kol pamatysiu ją Čerčilio mokykloje, bet nenoriu taip ilgai atidėlioti. Noriu kuo greičiau atsikratyti Džekės Dei.

Paskambinu į mobilųjį ir išgirstu įrašą, kad ji dirba Konelo galerijoje Korko gatvėje. Netoli nuo Čerčilio mokyklos. Nusprendžiu grąžinti rašinį pats, kad netektų, grįžus namo, rasti ją, įsitaisiusią mūsų sode prie gatvės.

Nors eiti reikia vos dešimt minučių, Korko gatvė, palyginti su mano darbu, atrodo kaip iš kito miesto. Net oras kvepia pinigais. Susirandu Konelio galeriją ir ketinu palikti rašinį priimamajame. Tada pamatau ją.

Ji apsirengusi ne kaip į šokius. Šviesūs plaukai surišti gumele. Ji vilki mėlyną nailoninį kombinezoną. Valo veidrodinio stiklo langą. Pamačiusi mane valandėlę įdėmiai žiūri, paskui išeina į gatvę.

— Ką čia veiki?

— Atnešiau rašinį. Neturėjau adreso.

— Būčiau pasiėmusi. Čerčilio mokykloje. Ar iš tavo mamos namų. Kodėl taip į mane spoksai?

— Kaip?

— Turiu savo verslą, — paaiškina ji. — „Svajonių mašiną“. Mes dirbame visame Vest Ende.

— Kas mes?

— Aš. Kartais dar viena mergina. Jei yra darbo. — Tyli. — Kas atsitiko?

Kas man pasidarė? Nežinau. Tiesiog staiga supratau, kodėl ji nori grįžti į koledžą. Kodėl jai tai tiek daug reiškia. Pirmą kartą iš tikrųjų supratau, kad ji ne studentė, dalį dienos dirbanti kokį menką darbelį. Ji taip užsidirba pragyvenimui. Ir taip užsidirbs dar kokius trisdešimt metų. Tokia jos ateitis.

— Nieko bloga gyventi iš valymo, — sakau lyg mąstydamas balsu. — Tikrai nieko.

— Ne. Tai neblogas darbas. Tačiau aš noriu geresnio. Ir galiu gauti, jei baigsiu mokyklą.

— Kažkas turi tai dirbti. Kalbu apie valymą.

— O tu dirbtum?

Į mus žiopso žmonės. Meno mylėtojai ir jų taisyklingai kalbantys pataikūnai šnairuoja į valytoją ir apsileidėlį, stovinčius ant Korko gatvės šaligatvio.

— Klausyk, tavo rašinys neblogas.

— Tik neblogas?

— Taip. Daugybė kitų mokytojų nuomonių. Ar kritikų. Per maža tavęs.

Ji man nusišypso.

— Tu geras.

— Ką?

— Tu geras mokytojas.

— Tu manęs nepažįsti.

— Jaučiu. Tu puikus mokytojas. Tu teisus — reikėtų labiau kliautis savo nuomone. Tai imsies? Mokysi mane?

Noriu mauti iš čia, iš Korko gatvės, nuo „Svajonių mašinos“, nuo Dezdemonos ir jos nešvarių skalbinių.

Tačiau pagalvoju apie Džordžą Čangą, koks jis kantrus su manimi, kaip skatina mane, kaip padeda mokytis, nes mano, kad taip reikia.

Nežinau, kas man užėjo.

— Kada gali pradėti? — pajuntu klausiąs.

Dvidešimtas skyrius

Paskambinu prie močiutės durų, bet ji neatidaro. Keista. Žinau, kad ji viduje. Bent girdėti, jog viduje, nes sklinda susižavėjusios aikčiojančios ir akčiojančios televizijos auditorijos garsai, traukiami savaitės vidurio nacionalinės loterijos numeriai. Ar močiutė neatsiliepia dėl tos dešimties milijonų svarų vilties? Ar dėl ko kito?

Laukiu, kada išgirsiu tyliai per kilimą atšiurenant ir lėtai prie durų artinantis šlepetes, krebždant durų kabliuką, ir iš už durų kyštelės besišypsantis jos veidas, nušvitusios pasisveikinti akys, nudžiugusios, nes sulaukė draugijos. To neįvyksta. Močiutė į durų skambutį neatsiliepia.

Tačiau pro jas nesiveržia ir dujų kvapas, nematyti pro apačią virstančių dūmų kamuolių, negirdėti pagalbos šauksmų. Bet jai aštuoniasdešimt septyneri, beveik aštuoniasdešimt aštuoneri, todėl, padėdamas krepšį su pirkiniais ir rausdamasis rakto, kurį turiu, jei kas nutiktų, jaučiu, kaip apima baimė.

Tai štai kaip tai atsitinka, galvoju.

Visi miršta. Visi tave palieka. Tu tik akimirką nusigręži, o jie jau išėję visiems laikams.

Įpuolu į nedidelį baltą butelį. Televizorius atsuktas šiek tiek per garsiai. Močiutės nematyti, bet iškart pastebiu prie židinio atbrailos nepažįstamą vyriškį, rankoje laikantį fotografiją sidabriniais rėmeliais ir bandantį nustatyti jo vertę.

Kai vagišius grįžteli vis dar laikydamas rėmelį letenoje, pamatau, kad jis gal net ne vyriškis, o tik peraugęs berniūkštis. Šešiolikos, gal septyniolikos, bet gerokai aukštesnis negu metro aštuoniasdešimties, kūdikio veidelis kur ne kur apžėlęs vos regimais pūkeliais.

Šoku per kambarį ir puolu ant jo vainodamas, sugriebęs bloškiu atbulą į židinio atbrailą, o mano balsas ir kūnas net dreba iš įsiūčio ir baimės. Vagiliaujantis niekšelis išmeta savo grobį — sidabrinį rėmelį — bet išsilaiko ant kojų, staiga atsitokėja iš nuostabos dėl netikėtos mano atakos, ir kai mudu susikimbame, pajuntu, kad jis stipresnis, dabar jaučiu jo įniršį ir baimę.

Apsukęs jis teškia mane į bufetą su visais kelionių suvenyrais — net suskamba ir šokteli už dulkino stiklo klastingi gnomai ir besišypsančios ispaniškos beždžionėlės.

Tačiau tada iš virtuvytės pasirodo močiutė, ji atneša padėklą su arbata ir saldaus kremo pyragėliais.