Тони Парсонс - Be tavęs...

Aštuonioliktas skyrius

Malonu pradėti ką nors nauja tokią gražią dieną.

Ant pasišiaušusios parko žolės žybsi šerkšnas, tačiau įprastą nykią pilką drobulę virš mūsų galvų pakeitė žydras beribis dangus ir saulė, akinanti labiau nei rugpjūčio vidurdienį. Mudu su Džordžu iškvepiame šaltą garą, bet prisimerkiame nuo saulės. Stovime vienas priešais kitą.

— Tai či čuan, — sako jis. — Tai reiškia — didžiausias kraštutinis kumštis.

— Skamba nuožmiai, — tariu.

Jis nekreipia į mane dėmesio.

— Viskas atpalaiduota. Viskas juda lengvai. Visi daiktai atpalaiduoti. Tačiau visi judesiai pritaikyti kovai. Supranti?

— Nelabai.

— Vakariečiai mano — tai či čuan labai gražus. Labai švelnus. Taip?

— Teisingai.

— Bet tai či čuan — savigynos sistema. Kiekvienas judesys turi priežastį. Ne dėl grožio. — Jo rankos plaukia oru. — Sustabdyk. Duok kumščiu. Laikyk. Spirk. Bet grakščiai. Visada grakščiai. Ir visada labai švelniai. Supratai?

Linkteliu.

— Tai či čuan sveika. Stresas. Kraujotaka. Šiuolaikinis pasaulis. Tačiau tai či čuan — ne silpniausias kovų menas pasaulyje. — Jo tamsios akys švyti. — Stipriausias.

— Puiku.

— Tai čen stilius.

— Koks stilius?

— Čen stilius. Daug stilių, skirtingų krypčių. Jang stilius. U stilius. Šis — čen stilius.

Nelabai suprantu, ką jis nori pasakyti. Kaip kažkas gali būti sykiu minkštas ir kietas? Kaip tokie švelnūs judesiai gali būti savotiškas boksas?

Džordžas atsitraukia. Jis kaip paprastai vilki juodą kinišką kostiumą stačia apykakle ir avi minkštus pusbačius be kulnų. Aš apsirengęs šiltu treningu su naudingu užrašu „Imk ir padaryk“ ant vienos klešnės. Jis išskečia kojas sulig pečių pločiu, lygiai paskirstęs svorį, nuleidęs rankas prie šonų. Kvėpuoja giliai ir lygiai. Tarsi visu svoriu smigtų į žemę. Atrodo kartu visiškai atsipalaidavęs ir nepajudinamas.

— Stovėk kaip kalnas tarp dangaus ir žemės, — moko jis.

Stovėk kaip kalnas tarp dangaus ir žemės? Būtinai, Jodą. Tokios kalbos turėtų mane varžyti. Bet pamatau, kad nevaržo, jei labai stengiuosi. Bandau atsistoti kaip Džordžas. Užsimerkiu ir pirmą kartą gyvenime rimtai susimąstau apie kvėpavimą.

— Atverk sąnarius, — liepia man Džordžas. — Leisk kūnui atsipalaiduoti. Nugramzdink savo svorį į žemės centrą. Ir kvėpuok. Visada kvėpuok.

„Kaip nardymas“, — pamanau. Tai pirmas daiktas, kurį sužinai mokydamasis nardyti su akvalangu. Visada turi kvėpuoti.

Paskui už nugaros išgirstu juoką.

— Žiūrėkit į porą šitų smaukytojų. Kur ritasi pasaulis? Tikras „Pašokime“ šikniniams.

Jų trejetas. Šeštadienio vakaro atklydėliai su rudais putojančiais buteliais rankose, baltais kaip sukrekėjęs pienas veidais. Vargu ar vyresni kaip dvidešimties, bet jau su išdavikiškai išvirtusiais pasiaukojančių girtuoklių pilvais. Ir vis dėlto visų apranga beveik sportinė — sportbačiai, bėgikų treningai su gobtuvais, beisbolininkų kepurės. Juokinga, kai pagalvoji.

Aš staiga įtūžtu. Šie puspročiai — apsivilkę kaip sportininkai, sudėti kaip nuolatiniai aludžių lankytojai — primena man visus panašius puspročius, kuriuos mokiau Princesės Dianos bendrojo lavinimo berniukų mokykloje. Gal todėl prabylu kaip mokytojas ties nervų krizės riba.

— Ar jūsų šutvė neturi kur eiti? Drožkit velniop iš čia. Ir nesivaipykit.

Veidai niaukiasi, griežtėja, rūstėja. Vyrukai susižvelgia ir visi kartu pasuka prie manęs, buteliai rankose, dantys iššiepti it pageltusios nuo nikotino iltys.

Džordžas žengia priešais.

— Nurimkit, — sako jis. — Nereikia nemalonumų.

Stambiausias, putliu, melsvų spuogų randų subjaurotu veidu, sustoja ir nusišypso sėbrams.

— Tai nesunku.

Paskui ištiesia mėsingas plaštakas prie Džordžo krūtinės, bet kai bando jį griebti, senukas lošteli, perkeldamas svorį ant atitrauktos pėdos, ir sučiumpa Spuoguočiaus plaštakas viso labo kilstelėdamas rankas. Mėsingosios letenos Džordžo nepaliečia. Staiga Spuoguočius griūva į priekį graibstydamas orą, visiškai netekęs pusiausvyros. Lengvai suėmęs Spuoguočių už rankų, Džordžas, rodos, pasuka jį per liemenį ir atsainiai meta ant žemės. Meta atsargiai, niekaip nepasakysi — smarkiai. Veikiau atrodo, kad Spuoguočius — didelis vabzdys nesveika oda, o Džordžas ramiai jam pliaukštelėjo.

— Jėzau, — sušnibždu.

Džordžas mėgina padėti jam atsistoti, bet Spuoguočius jį piktai nupurto, nors atrodo labiau pažemintas negu užgautas. Matau, kad Džordžas beveik nenaudojo jėgos suraityti Spuoguočių, nors nelabai suprantu, kaip čia yra. Nesuprantu, kodėl dabar manęs ir Džordžo niekas nepuola mušti.

Akimirką manau, kad mums bus blogai, bet priblokšta trijulė neapykantos iškreiptais veidais po beisbolininkų kepurėmis nusliūkina šalin, Spuoguočius, vis dar susiėmęs už peties, pataria mums saugoti savo subines, jei mes, nusikrušėliai, nuraukiame, kas mums naudinga. Tačiau balsas nebeskamba itin grėsmingai.

O aš stebeiliju į Džordžą, pirmą kartą suvokęs, kad čia ne šokių pamoka. Mes žiūrime vienas į kitą.

— Kiek laiko reikės, kol galėsiu šitaip padaryti?

— Uoliai treniruodamasis?

— Taip.

— Labai uoliai?

— Labai uoliai.

— Apie dešimt metų.

— Dešimt metų? Juokaujat.

— Tiek to. Gal ne dešimt. Ko gero, dvidešimt. Bet neužmiršk — tai či čuan svarbiausia ne išorinė jėga. Vidinė jėga. Ne raumenų jėga. — Jis tris kartus švelniai pliaukšteli sau per krūtinę. — Jėga viduje.

Paskui kantriai man nusišypso.

— Daug mokytis, — sako jis. — Geriau pradedam.

Laukiu merginos iš Ipanemos. Sulaukiu merginos iš Ilfordo.

Ant mano slenksčio stovi Džeke Dei.

— Alfis? Labas. Mes kalbėjomės telefonu? Dėl skelbimo? Mokytis anglų kalbos?

Aš pritrenktas. Iš tikrųjų kalbėjomės telefonu. Deja, skambino vos keli žmonės, gal dėl vangiojo laikotarpio — savaitės tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, o gal jie užuodė, kad Alfis nevykėlis. Tačiau Džeke paskambino. Ji apstulbo ir nudžiugo sužinojusi, kad aš, senas bičiulis iš Oksfordo gatvės, mokau anglų kalbos. O aš, suprantama, pamaniau, kad valytoja iš Čerčilio mokyklos skambina dėl kito žmogaus.

Nežinau dėl ko. Net negalvojau.

Dėl kokios nors ką tik išlipusios iš lėktuvo aistringos vengrės, su kuria Džeke susipažino valydama kitoje kalbų mokykloje? Kokios nors ilgakojės brazilės, į kurią Džeke atsitrenkė šokdama lambadą priemiesčio klube? Tačiau nematyti nei aistringos vengrės, nei gražuolės brazilės.

Džeke pro mane eina į prieškambarį, ir aš matau, kad jos šviesių plaukų šaknis reikia padažyti. Kaip paprastai ji išsipusčiusi, lyg būtų susiruošusi kur nors eiti. Kažkodėl elgiasi taip, lyg būtų susiruošusi čia.

Mūsų pokalbis telefonu buvo trumpas ir malonus. Čia tikrai aš? Taip, tikrai aš. Koks mažas pasaulis! Kiek imu? Ar sunku pamokas taikyti prie aplinkybių? Atsakiau, kad nesu brangininkas, o mano lankstumas beribis. Ji padėkojo ir pasakė pagalvosianti. Bet aš, dievaži, maniau, kad pagalvos dėl draugės iš užsienio.

O dabar žiūrime vienas į kitą. Džeke lūkuriuodama šypsosi. Jei būčiau karikatūra, man virš galvos kybotų klaustukas.

— Labai džiaugiuosi, kad čia tu, — juokiasi ji. — Koks sutapimas. Negaliu patikėti savo sėkme.

Palydžiu ją į svetainę mąstydamas, jog galų gale vargas atsipirks. Kantrybės, Alfi. Kažkur naktyje būgnai dunda lambadą.

Tačiau dar tik pavakarys. Galiu naudotis namais tik dėl to, kad mama išsivežė senelę į išpardavimą Vest Ende. Taigi sėdžiu ant sofos su Džeke, atkreipiu dėmesį į jos aptemptą džemperiuką, batus su dirželiais, rankšluostėlio dydžio sijoną. Nesuprantu, kaip ji gali vaikščioti šitaip apsirengusi. Net stengdamasi atrodyti padoriai, apsivelka kaip į aštuntojo dešimtmečio vakarėlį. Apsimestinai kukliai sukryžiuoja kojas.