Тони Парсонс - Be tavęs...

Svarstau, ar nepabėgti. Tačiau ji gali mane persekioti. Geriau užbaigti šį reikalą iškart.

— Sveika, — sakau įeidamas į svetainę.

— O, labas. — Ji šypsosi, bando stotis, paskui apsigalvoja, nes ant kelių — arbata ir sausainiai. — Klausyk, labai atsiprašau, kad tave trukdau, bet...

— Nieko baisaus. Tačiau, rodos, aiškiai pasakiau, kad nesu anglų kalbos mokytojas.

— Ne, tu aiškiai pasakei, kad esi anglų kalbos mokytojas, — juokiasi ji mėgindama šmaikštauti. — Tik nenori mokyti manęs. — Ji padeda arbatą ir sausainius ant kavos staliuko ir paima šalia padėtą vyniojamojo popieriaus voką. Paduoda jį man.

— Kas čia?

— Rašinys. Apie „Otelą“.

— „Otelą“?

— Apie seksualinį pavydą. „Mylėjo neprotingai, bet tikrai.“ Dezdemona, Jagas ir visi kiti.

— Skaičiau tą pjesę.

— Be abejo. Atsiprašau.

Rašinys apie „Otelą“? Tik to mano gyvenime trūko.

— Perskaitysi?

— Klausyk...

— Prašau, — sako ji. — Žūtbūt turiu grįžti į mokyklą. Ir šis dalykas mane iš tikrųjų domina.

— Bet aš ne...

— Ir aš sugebėjau! Jis man puikiai sekėsi! Nes labai patiko! Knygos man... nežinau... jos susiedavo mane su pasauliu. Tai buvo stebuklas. Tik duok man progą, gerai? Prieš nuspręsdamas, kad nenori manęs mokyti, perskaityk rašinį.

Aš žiūriu į ją svarstydamas, ką Esekso šokių karalienė nutuokia apie neprotingą, bet tikrą meilę.

— Labai atsiprašau, kad įkyriu. Labai atsiprašau, jog šitaip įsiveržiau. Tačiau jei perskaitęs rašinį nuspręsi, kad vis tiek nenori manęs mokyti, pažadu duoti ramybę.

Taigi pažadu perskaityti rašinį, kad jos atsikratyčiau. O kai lydžiu ją prie durų ir ji atsisveikina su mano motina, mano širdį sugnybia užuojauta Džekei Dei. Ji tiesiog nesupranta. Mokymas čia niekuo dėtas.

— Kokia miela mergina, — pareiškia motina Džekei išėjus. — Truputį per liesa. Daugiau mėsos rastum ant mėsininko prijuostės. Bet ji jau moka angliškai, tiesa? Kam jai tavęs reikia?

— Jai reikia ne manęs.

„Eamon de Valera“ dirba nauja padavėja. Rusė. Trumpais raudonais plaukais. Lankys Čerčilio mokyklą, kai prasidės naujas semestras, praneša man Jumi. Stebiu, kaip jaunoji rusė vargsta su „Paddy McGinty’s Water“ bokalais ir kiaulienos spirgučių pakeliais, paskui prisistatau. Ji bus viena iš mano pažengusių pradinukių.

Šie pokalbiai jau įgijo savitą vidinį ritmą. Iš kur jūs? Ar jums patinka Londonas? Ar sunku buvo gauti vizą (netinka mokiniams iš ES ar Japonijos)? Ar nepasiilgstate motinos obuolių pyrago / krevečių tešloje / Kijevo kotletų?

Olgos atsakymai tokie pat kaip visų. Londonas žmoningesnis, negu ji įsivaizdavusi, brangesnis, negu tikėjusis. Net turtingų tėvų vaikai krūpteli, pamatę kambario šiame mieste kainą. Kiek kartų baisesnė ji atrodo jaunai moteriai iš buvusio komunistinio pragaro?

Negaliu padėti Olgai susirasti buto. Pats dabar ieškau, kur gyventi, man irgi visi būstai per brangūs, nors Olgai to nesakau. Tačiau įprastas nusiskundimas, kad Londone viskas kainuoja, suteikia man gerą progą žengti pirmą žingsnį.

— Šis miestas nepigus, — sakau užsikvempdamas ant baro. — Bet čia daug puikių dalykų galima gauti veltui.

— Tikrai?

— Viešpatie, žinoma. Tereikia žinoti, kur ieškoti. Iš pradžių parkai. Londono vaizdas nuo Raktažolių kalvos viršūnės. Karališkieji elniai Ričmondo parke. Olandijos parkas pilnas skulptūrų, kurias netikėtai užtinki. Eidamas palei Serpentainą...

— Serpentainą?

— Tai ežeras Haid Parke su plačiais smėlėtais takais jojikams. Greta Kensingtono sodų.

— Kur gyveno Diana?

— Taip. Ji gyveno Kensingtono rūmuose. Tai fantastiškas pastatas. Žmonės iki šiol deda gėles prie vartų. Prie Bakingamo rūmų yra Šventojo Jokūbo parkas — gražu. Kenvudo rūmai prie Hampsted Hito. Tai puikus namas, prigrūstas rembrantų ir temerių, vasarą ten rengiami klasikinės muzikos koncertai. Virš ežero skamba Mocartas, kai ties Hampsted Hitu leidžiasi saulė...

— Du bokalus, pupyte, — šaukia kažkas iš kito baro galo. — Kai trumpam atitruksi nuo Mocarto.

Kai Olga grįžta, pakeičiu tempą.

— Nepraleisk gėlių turgaus Kolumbijos gatvėje. Apsilankyk Britų bibliotekoje.

— Aš mėgstu picerijas.

— Gali pažiūrėti, kaip nagrinėjama byla Centriniame teisme. Turi pamatyti, kaip ministras pirmininkas atsakinėja į klausimus Parlamento rūmuose. Plytų skersgatvio ir Portobelo gatvės turgus. Smitfildo mėsos turgų. Pikasus ir van gogus Nacionalinėje galerijoje...

Iš mano kalbos atrodo, kad tai nuostabu. Tai ir yra nuostabu. Tai ir yra visas grožis. Aš jai nemeluoju. Viskas tiesa. Šiame mieste gausi, ko širdis geidžia. Veltui. Tik reikia žinoti, kur ieškoti.

Ji nueina įpilti poros bokalų bizalo, o kai grįžta, pasakoju jai apie „Harrods“ maisto produktų salę, kurioje visada būna žmonių, už dyką vaišinančių aukščiausios rūšies užkandžiais. Ji pagyvėja, ir aš iš pradžių pamanau, kad tėvynėje turbūt prastai maitinosi, bet paaiškėja, jog ją tiesiog sujaudino viltis atsitrenkti į Dodžio Fajedo tėtį. Pasakoju jai apie muziką per Noting Hilo karnavalą, Somerseto rūmų fontanus, Temzės krantinę naktį.

Sekasi puikiai. Tik kai paskelbiamas paskutinis užsakymas, man dingteli, kad jau seniai turėjau būti oro uoste ir pasitikti iš Japonijos parskridusią Hiroko.

Prie atvykimo vartų tuščia, bet Hiroko tebelaukia manęs sutikimo salėje.

Atrodo, ji laukė itin japoniškai — ištvermingai ir optimistiškai. Pagaliau absurdiškai vėlai pasirodau aš, lekiu per tuščią salę jos apkabinti, susigėdęs ir nusiraminęs, trokšdamas, kad ją būtų pasitikęs atidesnis už mane žmogus.

Po skrydžio iš Naritos ji išvargusi, bet mes nusprendžiame važiuoti į miestą užkąsti. Įšokame į Hitrou ekspresą ir netrukus sėdime restoranėlyje Mažojoje Niuporto gatvėje.

Hiroko vos laikosi ant kojų. Akys užtinusios nuo nemigos. Tačiau ji nori įteikti man dovanas. Dvi poras valgomųjų lazdelių, didelę vyrui ir mažesnę moteriai — matyt, per trisdešimt metų feminizmas Japonijos valgomųjų lazdelių pramonės dar nepasiekė. Paskui ji paduoda man sakės servizą — du mažus puodelius ir puodą. Ir buteliuką Kalvino Kleino „Escape“ iš neapmuitinamų prekių parduotuvės.

— Ačiū už žavias dovanas, — sakau. Hiroko oficialumas skatina mane irgi elgtis oficialiai. — Visada jas branginsiu.

Ji patenkinta šypsosi.

— Nėra už ką, — sako linktelėdama. Ir aš pasijaučiu bjauriai, kad jos net nepasigedau.

Nutempiame jos lagaminą į „Italijos“ barą Frito gatvėje — norime praskalauti šlakeliu burną prieš naktį. Ir ten išvystame mano tėvą.

Iš pradžių manau, kad vaidenasi. Nes tėtušis apsirengęs lygiai kaip Džonas Trevoltą „Šeštadienio nakties karštligėje“.

Baltas trijų dalių kostiumas, į apačią platėjančios kelnės, tamsūs marškiniai be kaklaraiščio, batų kulnai daugiasluoksniai. Bet kurioje kitoje šalies dalyje dėl tokios išvaizdos būtų suimtas. Soho beveik niekas nekreipia į jį dėmesio.

Jis įžengia į „Italijos“ barą įdėmiai apžiūrinėdamas veidus, geriančius ekspreso ir kavą su pienu, gausiai prakaituodamas su baltu disko stiliaus kostiumu, nors dabar žiema. Paskui išvysta mane.

— Alfi, — pašaukia.

— Susipažink su Hiroko, — sakau.

Jis paspaudžia jai ranką.

— Ieškau Lenos, — sako jis. — Buvom „Covent Gardeno“ klube.

— Aštuntojo dešimtmečio vakaras?

— Iš kur žinai? Ak, žinoma. Drabužiai.