Тони Парсонс - Be tavęs...

Tad štai ir gali pasakyti, kuo tau patinka dirbtinės.

Bet jau nepaneigsi, kad vargo su jomis kur kas mažiau.

Epizodas, kaip aš atsiduriu lovoje su Vanesa, prasideda nuo to, kad išvystu ją stovinčią prie mokyklos su Vitoldu ir dalijančią naujas skrajutes, kviečiančius mokytis mokykloje.

Tankios vėluojančiųjų apsipirkti Kalėdoms gretos visiškai nekreipia į Vanesą jokio dėmesio, tad ji sulanksto skrajutes į mažus lėktuvėlius ir svaido juos į minią. Vitoldas stebi ją ir droviai šypsosi.

— Mokykitės su geriausiais! — sušunka Vanesa paleisdama skrajutę į pagyvenusį verslininką. — Estudia en Churchill’s! Studia alla Churchill’s! Studieren in Churchill’s!

— Ką darai, Vanesa? — klausiu trindamasis nugarą.

— Renku naujus moksleivius! — juokiasi ji. — Nauka zv Churchill’s! Etudiez a Churchill’s!

— Nagi, liaukis šūkavus, — nusišypsau.

— Tai kad niekas nesidomi, — sako treptelėdama koja ir patempdama lūpas, kaip ji moka. Įsisprendžia ranka į klubą. — Juk Kalėdos.

— Paprasčiausiai išdalyk jas, — liepiu. — Prašau.

— O ką tu man padarysi? Iš anksto egzamino užduotis duosi?

— Nupirksiu tau išgerti. — Vanesa iš tų moterų, kurios priverčia tave patikėti, kad rimtai bendrauti neįmanoma. — Na taip, juk Kalėdos. Juk žinai. Tad statau taurę vokiško vyno ar dar ką nors.

— Ko nori, tik ne vokiško vyno.

— O aš mėgstu vokišką vyną, — sako Vitoldas.

Tad vėliau, nusprendę išgerti, su Vanesa atsiduriame „Eamon de Valera“ aludėje. Ji kaip nesava. Nešoka, neflirtuoja, nerėkaloja. Prisipažįsta man, kad šventėms nevyksta į Prancūziją, nes sunku ir suprasti, kur reikėtų važiuoti dabar, kai tėvai išsiskyrę. Tačiau likti Londone dar blogiau.

— Kodėl?

Trumpai žvilgteli į mane.

— Nes nepasimatysiu su savo vaikinu, — sako, — jis bus su šeima.

Vėliau Vanesos bute išvystu jos draugužio nuotraukas.

Tai geras butas pasiturinčiųjų miesto dalyje, ne toks kaip mažytis Jumi gyvenamasis, kuris sykiu ir miegamasis, ar kambarėlis bendrai gyvenamame name, kur apsistojusi Hiroko. Vanesa turi savo nedidelį, bet gražų butelį su miegamuoju vienoje madingiausių šiaurinio Londono dalių. Jis turėtų kainuoti daugiau kaip tūkstantį svarų per mėnesį. Iš Vanesos ir jos vaikino nuotraukų skaičiaus spėju, kad sąskaitas apmoka šis gimnastikos salėje užsigrūdinęs, plačiai išsišiepęs keturiasdešimtmetis baltadantis, jo ranka su vestuviniu platinos žiedu, žybčiojančiu ant didžiojo kairės rankos piršto, savininkiškai apkabinusi Vanesą per liemenį.

— Jam šis metų laikas sunkus, — sako Vanesa imdama fotografiją, kur jiedu sėdi lauke prie kaimo aludės. — Turi būti su šeima. — Vėl padeda fotografiją. — Su vaikais. Ir ja. Tačiau su ja jis daugiau nebemiega. Jis tikrai su ja nemiega.

Nueinu su Vanesa į lovą, ir tai ją pralinksmina. Ne todėl, kad apstulbinu ją pasakiška seksualine technika, bet dėl to, kad ją šiek tiek smagina, jog ji lovoje su manimi. Fiziškai ji labai skiriasi nuo Jumi ar Hiroko. Tiesiog visu kuo. Jos plaukai, krūtys, jos klubai, oda. Naujumas mane kaitina. Aš labai susijaudinęs, aš pasiruošęs taukšti nesąmones, bet, laimė, vos pastebima Vanesos šypsenėlė sustabdo mane ir aš prikandu liežuvį. Žinau, kad į šią naktį ji žvelgia be galo lengvai, nes jos širdis jau priklauso kitam.

Ir aš tai visiškai suprantu. Nė kiek neįsižeidžiu.

Paskui Vanesa šiek tiek paverkia į pagalvę, galiu palaikyti ją apglėbęs ir neklausinėti „Kas nutiko, mieloji, kas nutiko?“, nes žinau, jog aš čia niekuo dėtas.

Guliu nemiegodamas svetimos lovos tamsoje ir galvoju apie Jumi. Apie Hiroko. Apie Vanesą. Apie tai, kaip laukiau Hitrou oro uosto atvykimo salėje. Apie tai, kaip supratau, kad man niekuomet nebereikės būti vienišam.

Žinau, kodėl mane taip traukia tos merginos atvykimo salėje. Ne todėl, kaip spėtų kvaištelėjusių daktaras, kad prie jų negresia prisirišti ilgam.

O todėl, kad jos taip toli nuo namų.

Net jei jos turi čia daugybę draugų, net jei jos laimingos šiame mieste, ateina metas, kai jaučiasi vienišos. Jos neturi to, kas jų lauktų nuolat. Joms nereikia skubėti pas jį namo.

Iš tikrųjų jos visos vienišos.

Keista. Jos šiek tiek primena mane.

Septynioliktas skyrius

Aš ištikimas savo žmonai. Net ir tose svetimose lovose, su tomis moterimis, kurios kartais per miegą šneka man nesuprantama kalba, lieku ištikimas jai.

Nes nė viena kita nepaliečia mano širdies. Prie jos net nepriartėja.

Ir aš imu suprasti, jog tai palaima. Kai pripranti, mylėti be meilės tikrai ne taip jau blogai. Būti taip toli, kad tavęs neįstengtų nuskriausti, kur niekas negali tavęs įskaudinti ir nieko iš tavęs atimti — gal ten ne taip ir blogai? Apie neįpareigojančius santykius galėčiau pasakyti nemažai gero. Neįpareigojantys santykiai tikrai nepakankamai vertinami.

Per šiuos pasimatymus, šiuos pasikeitimus švelnumu nesidangstoma smulkiu melu. Išnuomoti kambariai, kuriuose susitinkame, toli gražu ne šalti. Toli gražu. Juose netvyro panieka, nuobodis, nesidairoma užrašo „Išėjimas“. Esame čia, nes norime būti. Šie santykiai negresia mirtimi nuo tūkstančio kirčių, kurių sulaukia diduma santuokų. Tai kas pasakys, kad šie santykiai beprasmiški?

Tu man patinki — tu mielas.

Ar tai iš tikrųjų taip jau beprasmiška?

O gal čia kaip tik tiek prasmės, kiek tau jos reikia?

Reikalai pašlyja, kai Vanesa atneša man obuolį.

Į mokytojų kambario duris pasibeldžia, atidaro Hamišas. Kai jis atsigręžia į mane — įspūdingai išpešioti antakiai ironiškai kilsteli dailiam jo veide, — pro jo petį išvystu šviesią besišypsančią Vanesos galvą. Rankoje laiko blizgantį raudoną obuolį. Atnešti man obuolį — nesunkiai nuspėjamas poelgis.

Toks nuoširdus meilumas ir sykiu lengvas pasišaipymas.

— Obuolys mano mokytojui.

— Kaip miela.

Ir ji švelniai pakšteli man į lūpas, vis dar elgdamasi taip, tarsi tai būtų pokštas, — jai tai ir yra pokštas, — kaip tik tą akimirką laiptais kopia Liza Smit ir pamato mus. Vanesa juokdamasi nusigręžia, taip ir neišvydusi smerkiamo direktorės žvilgsnio. O gal jai paprasčiausiai nusispjaut. Tačiau Liza rūsčiai žvelgia į mane keletą ilgų akimirkų, tarsi linkėtų, kad negyvas tysočiau pakelėje, ir nueina į savo kabinetą kitoje koridoriaus pusėje.

Mokytojų kambaryje į mane žiūri Hamišas ir Lenis. Hamišas kažką sumurma, tik nesu visai tikras ką. Ar „Žiūrėk tu man“, turėdamas galvoje Vanesą, ar „Tu žiūrėk, nuplauk“, turėdamas galvoje obuolį.

Lenis, atsitokėjęs nuo pirmojo šoko, elgiasi tiesiau.

— Vanesa? Juk negavai daugkartinės vizos, o gal jau turi, brolau? Juk neišlėksi visu greičiu per ką tik atidarytą Eurotunelį?

Dar nespėju jam sumeluoti, kai suskamba telefonas, ir Liza Smit Hamišui praneša, kad tučtuojau ateičiau į jos kabinetą. Kuo greičiau.

— Jėzau, — atsidūsta Lenis, — ji iš tavo pautų pasidarys etninius auskarus.

Lenis kilsteli antakius ir šaiposi. Akyse šlykštus susižavėjimas.

Aš nesu kaip Lenis, sakau sau, aš ne toks.

— Nesuprantu, Lėni. Tu išsisuki ir padaręs žmogžudystę. O mane iškart pagauna vos pabandžius. Kodėl tavęs niekad nesusėmė?

— Kodėl? Todėl, kad aš niekad nedulkinau jokios studentės, drauguži.

— Ką?

— Na, aš daugiau šneku, bičiuli. Sutinku, mano liežuvis palaidas. Bjauriai loja. Tačiau polipais inkrustuotą savo seną įnagį bijočiau neštis arčiau prie šios publikos. Gal juokauji? Turint galvoji dabartinį klimatą, bijočiau per galą sulaukti bėdos.