Тони Парсонс - Be tavęs...

— Regis, man iškilo pavojus visiškai viską prarasti, — sako jis, — šeimą, butą, sveiką protą. Ir dėl vieno greito nusišvirkštimo. Argi tai teisinga? Kur čia tas teisingumas?

— Kaip tai pakelia senutė Smit?

— Ji sako palauksianti, ar policija pateiks kaltinimus. Dėl jos aš nesijaudinu. Tokį prastai mokamą darbą visada galiu susirasti. Labiau jaudinuosi dėl tėvų. Ir savo partnerio. Mes juk gyvename jo bute. Jei jis įsisiautės... Nežinau, kas gali nutikti.

— Palūkėk. Tavo partneris juk žino, kad eini į Haiber Fildsą vidurnaktį ne teniso partijos sulošti? Ar nežino?

— Sakiau jam, jog tai baigta. Na, nuotykių paieškos. Nes jį tai skaudindavo.

— Ak...

— Bet dar liūdniau dėl mamos ir tėvo. Jie tikrai pakraups. Ypač mano tėvas. Jėzau. Jis keturiasdešimt metų išdirbo Govano laivų statykloje. Kai sužinos, kad esu, kaip jis vadina „pakrypęs“, niekad daugiau su manimi nešnekės.

— Pala, tavo tėvai nežino, kad tu gėjus? Dėl Dievo, Hamišai!

— Aš kilęs iš Glazgo Ist Endo. Londono mes dar nepasivijome. Nors kai pasigilini, tas Londonas nuo Glazgo ne tiek daug ir skiriasi. Atvyksti į šį miestą tikėdamasis, kad gyvensi laisvai ir lengvai. Bet paskui išsiaiškini, kad čia esama savų labai mielų suvaržymų.

Man gaila Hamišo, tad nepasakau jam, ką manau. O manau štai ką: kaip gali tikėtis turėti asmeninį gyvenimą, jei perkeli jį į viešąjį tualetą?

O dėl Londono jis neteisus. Mano mieste esama ir negerovių, tačiau nuostabiausia, kad čia gali būti kuo tik panori — kuo tik širdis geidžia. Aišku, tol, kol savo norus laikai toliau nuo policininko žibintuvo.

„Bet čia gali laisvai iš naujo susikurti gyvenimą“, — mąstau sau, žiūrėdamas, kaip kitame baro gale Olga plūkiasi stengdamasi prileisti pintą alaus.

Tereikia trupinėlio apdairumo.

Kartais man atrodo, kad meilė tėra apsirikimas dėl kito tapatybės.

Štai kad ir mudu su Hiroko.

Žiūrėdama į mane, ji mato kažką kitą — padorų ir gerą vyruką, kažką, kuo nori, kad būčiau. Anglų džentelmeną. Aktorius Deividą Niveną, Aleką Ginesą, Hugą Grantą. Kažką, kuo nesu, kuo niekada nebūsiu.

Arba štai Hamišas ir jo partneris. Hamišo vaikinas tikriausiai mano, kad šis tikrai nori rimtų monogaminių santykių. Kad šeštadieniais jis nori vykti į „Habitat“ prekių būstui, rengti stilingus vakarėlius, sėdėti ir klausytis Brodvėjaus miuziklų įrašų, būti ištikimas savo partneriui. Tačiau tai tik dar vienas apsirikimas dėl tapatybės.

Nes Hamišas nori landžioti po viešas vietas ir ieškoti seksualinių santykių su žmonėmis, kurių vardų jis niekuomet nesužinos. Jam tai svarbiau už viską. Jo partneris paprasčiausiai to nesupranta. Jis nenori to pripažinti.

Tad ar tai vis dar ką nors reiškia? Ar tai dar realu? Na, kai tu to kito žmogaus visai nepažįsti?

Kiek prisimenu, močiutė visuomet nuoširdžiai nekentė gydytojų. Ji, atrodo, niekuomet neabejojo, kad kovoja su medikais nesibaigiančiame mūšyje už savo laisvę. Močiutė norėjo likti namie. Gydytojai, „šarlatanai“, kaip juos vadino, norėjo pavogti ją ir užrakinti ligoninėje, ir pasmerkti numirti.

Tačiau dabar, gulėdama ligoninės lovoje, močiutė atrodo įgyja daugiau prielankumo kitai pusei. Ji įsitikinusi, kad gydytojams reikėtų padidinti atlyginimą, neabejoja, jog sesutes reikėtų rodyti per televizorių.

— Jos tokios gražutės, beveik kaip orų mergaitės, — tvirtina močiutė. Tai bent pagyrimas.

Kai mama, Džoisė Čang ir aš sėdime aplink jos lovą, močiutė linksmina mus istorijomis apie personažus, kuriuos čia sutiko. Apie medicinos seserį, kuri „turėtų būti modeliu, ji tokia žavi“, apie senutę gretimoje lovoje, ši, nors jaunesnė už mūsų močiutę, yra, kaip paaiškinama mums pašnibždomis, „vargšelė kuoktelėjusi“. Apie gydytoją italą, kuris jai pažadėjęs, jog netrukus būsianti „sveika kaip ridikas“. Apie flirtuoti mėgstantį sanitarą, slaugę, pasigailėtiną karvę, apie senyvą pacientę lovoje priešais, su kuria močiutė susidraugavo ir iki soties prisijuokia, ir jos susitiks išgerti arbatos, kai pagaliau iš čia išsivaduos. Močiutė nesiliauja tarškėjusi. Gal jie prideda ko nors į trintų pomidorų sriubą?

Ji atrodo laimingesnė, negu būdavo pastaruoju metu, nepaisant to gremėzdiško, šlykštaus mechanizmo ant grindų prie jos lovos, iš kurio driekiasi ilgas plonas vamzdelis, keliaujantis po angeliškais baltais močiutės marškiniais, įsigraužiantis giliai į jos kūną ir lėtai siurbiantis susikaupusį skystį iš jos užsikimšusių, kvėpuoti neįstengiančių plaučių.

Vienas jos plautis rentgeno nuotraukoje pasirodė visiškai baltas, tiek jame buvo prisikaupę skysčių. Gydytojai susirinko aplink, žvelgdami į jį su pagarbia baime. Juos nustebino, kad ši senutė su visais skysčiais plautyje dar įstengia kvėpuoti.

Tačiau nors ta mašina dūzgia ant grindų, nors iš jos siurbiami skysčiai, nors skauda šoną su įtaisytu vamzdeliu, močiutė atrodo laiminga. Vamzdelis lieka joje dieną ir naktį. Jis bus močiutės kūne tol, kol išsiurbs visus skysčius. Bet ji nesiliauja šypsotis. Kaip ji įstengia?

Žinau, mano močiutė drąsi ir ištverminga sena moteris. Tačiau giedra jos nuotaika daugiau nei drąsa, nors drąsos jai netrūksta. Gal atsidurti ligoninės lovoje ne taip blogai, kaip įsivaizdavo. Nes ji žino, kad kitaip negu senelis, jos vyras, čia ji nemirs. Ne dabar. Dar ne.

Staiga ji liaujasi šnekėjusi, atsigręžę visi mes išvystame tėvą, nejaukiai stovintį kojūgalyje. Jis atneša gėlių ir dėžutę „Maltesers“ šokoladinių rutulėlių.

— Sveika, mam, — sako artindamasis pabučiuoti į skruostą.

— Maikas, — ištaria ji, — mano Maikas.

Bijau, kad Džoisė nepradėtų graužti mano tėvo dėl šio seksualinio gyvenimo su Lena, tačiau ji lieka mandagiai neįžvelgiama, gal pirmą sykį per savo gyvenimą. Ji tik paima močiutės ranką ir tvirtina šiai, kad netrukus „ant pėdų stosis“.

Mano motina su tėvu veikiau primena brolį su seserimi negu vyrą ir žmoną. Jie atrodo kaip du žmonės, kuriuos sieja bendra istorija, bet tai ir viskas. Tarp jų nematyti jokios neapykantos, tačiau nėra ir ypatingo prielankumo. Jie mandagūs, dalykiški, aptaria gydytojų nuomones, tai, ko dar galėtų prireikti močiutei, kol ji ligoninėje. Tik vengiantys susitikti jų žvilgsniai galėtų tapti užuomina, išduodančia, kad ir vienas, ir antras turi skyrybų advokatą.

Pirmą kartą man gaila tėvo. Šiandien jis nesiskuto. Jam reikia nusikirpti, numetė svorio, bet ne sporto salėje.

Jis turi viską, ko norėjo, bet nešvyti laime. Regis, staiga ėmė senti.

Ir atrodo — na, kaip čia pasakius?

Tik žmogus.

Džekės Dei pirmoji namų užduotis buvo parašyti kritišką dviejų eilėraščių įvertinimą. V. J. Jeitso „Kai sena ir žila snūduriuosi...“ ir pulkininko Lavleiso „Lukastai, išvykstant į karus“.

Skaitau jos rašinį, parašytą tvarkinga voriška rašysena, o ji tuo metu sėdi kitoj stalo pusėj kramtydama lakuotus nagus.

Prie lango pūslė, — ar ji turi vardą, ar man jau jį sakė? — užkėtusi beveik visą sofą skaito vieną iš savo šlykštžurnalių. Ant blizgančio viršelio du suprakaitavę storuliai tampriais apatiniais virsta vienas ant kito. Stebiuosi, kodėl motina leidžia jai skaityti šį šlamštą. Nieko nesakau. Kažkur name violončele griežia gamas. Lauke lyja.

— Neblogai, — sakau dėdamas rašinį ant stalo.

Džeke atrodo nusivylusi.

— Tik neblogai?

— Tavęs juk neprašė parašyti apžvalgą. Juk nesi Baris Normanas. Turėjai įvertinti kritiškai.