Тони Парсонс - Be tavęs...

Džošas atveria duris ir įleidžia mane į brangią dėžutę. Grindys lakuotų medinių lentų, ant sienos japoniški raižiniai juoduose rėmeliuose — kaulėti japonai iriasi per lietaus čaižomą peizažą. Stačiakampis stiklo stalas, padengtas šešiems asmenims. Spartietiška it morgas vieta. Džošas be kaklaraiščio, aiškus ženklas, kad čia ne darbo reikalai. Jis pliaukšteli man per pečius, šypsena netelpa veide, labai patenkintas savimi. Ir jis spindi — kaip spindi visi įsimylėjėliai. Jaučiu ant grotelių kepamos žuvies su citrina kvapą. Skanus gaminamo maisto kvapas suteikia šiai vietai vienintelį žmonių gyvenimo ženklą. Tuomet iš virtuvės išeina basa besišypsanti blondinė ir šluostydamasi rankas žengia prie manęs.

— Skaniai kvepia, — sakau jai, — ir tai ne aš.

— Alfi, — sako Tamzina, — bučiuodama mane į abu skruostus. — Žinau, kad tai banalybė, bet aš tikrai tiek apie tave girdėjau.

Aš suprantu, kodėl Džošas miršta iš laimės. Jos nesivaržymas man tikrai patinka, ir kol Džošas krapštosi su desertu, kurį gamina, — tai tas susivokusio vyro įnašas, viso amžiaus pajuoka — mudu su Tamzina sėdime ant sofos, ir aš pasakoju jai, kaip važiavau metro ir kaip man buvo keista matyti, jog kažkas skaito mano tėčio knygą.

— Ak, man patinka ta knyga! — pareiškia ji. — Tokia šilta, juokinga ir tikra!

— Bet įdomu tai, kad tėtis nėra nei šiltas, nei juokingas, nei tikras. Jis visai ne toks. Veikiau jis šaltas, nejuokingas apsimetėlis, — aiškinu jai. — Tiesą sakant, jis tiesiog...

Džošas pakiša man po nosim dubenėlį traškučių.

— „Pringles“? — paklausia. — Su sūriu ir svogūnu ar kepsnio skonio?

Džošas atkemša butelį šampano, Tamzina pasakoja man apie savo darbą. Kiek suprantu, ji eina svarbias pareigas komerciniame banke ir buvo atėjusi pas Džošą pasitarti dėl kompanijos akcijų pardavimo.

— Mūsų kontora turi daugiausia įmonių finansų praktikos Europoje, — giriasi Džošas.

Tamzina susižavėjusi žvelgia į jį. Mano herojus. Tačiau aš suprantu, kodėl jie laimingi, ir man visai smagu, kol neateina kiti svečiai.

Tada vakaras pakrypsta kraupiai prastai.

Pirmiausia atvyksta kita pora. Tai vienas Džošo regbio komandos draugų iš jo kompanijos ir jo plona išdžiūvusi kaip skiedra žmona. Danas ir Indija. Jie įsiveržia, Danas dosniai laisto šampaną, ir netrukus jie ima jaustis kaip šeimininkai.

— O ką tu dirbi? — klausia manęs Indija.

— Aš mokau, — atsakau, ir jie abu žvelgia į mane, lyg būčiau pasakęs: „Aš valau miesto kanalizaciją senu dantų šepetėliu.“ O gal tai tik mano vaizduotė. Arba šampanas. Bet išgirdę, ką veikiu, jie nieko neatsako, tad kol Tamzina ir Indija kalbasi apie garsųjį virėją, kuris sukūrė šio vakaro žuvies receptą, o Danas su Džošu gausiai aptarinėja įvairias komercinės teisės subtilybes, aš tyliai sėdžiu ant sofos jausdamasis vis nesmagiau. Kaip tik tada, kai man ateina mintis, kad aš toks girtas, jog galėčiau susiriesti ir nusnūsti, Džošas pažvelgia į mane su paslaptinga šypsena.

— Spėk, ko aš tau turiu — sako jis eidamas į virtuvę. Jis paima kažką iš šaldytuvo ir grįžta pildamas putojantį, geltoną alų į aukštą stiklinę.

Aš išsyk pažįstu sidabriškai žalią skardinę, kurią jis laiko rankoje.

— „Tsingtao“, — sakau.

— Tavo mėgstamiausias, — primena Džošas.

Aš sujaudintas. Vadinasi, Džošas labai stengėsi, kad man šįvakar būtų smagu. Tačiau alus po šampano, pasirodo, nėra tinkamiausias gėrimas. Tiesą sakant, tai šūdina mintis. Netrukus man ima kryžiuotis akys ir prireikia nežmoniškų pastangų, kad vaizdas neišplauktų.

— Alfio tėtis parašė tą nuostabią knygą, — Tamzina pasakoja Indijai bandydama įtraukti mane į vakarėlį. — „Apelsinai Kalėdoms“.

— Tikrai? — klausia Indija, pirmą kartą manim susidomėjusi. — Dieve, tai tokia klasika, argi ne? Nusipirkau ją prieš šimtą metų. Vis ruošiuosi perskaityti.

— Jis dar labiau išgarsėjo, — pranešu jiems. — Turiu omeny, mano tėvas. Anądien išspausdino jo nuotrauką su drauge kažkokiame vakarėlyje. „Standard“ laikraštis. Jie abu išsišiepę bando apsimesti neva nepastebi esą fotografuojami, — gurkšteliu „Tsingtao“. — Jis vis labiau garsėja, bet juokingiausia; kad jis to visai nevertas. Jis netgi nieko nerašo. Ir — aš jūsų klausiu — kaip po viso šito turėčiau jaustis aš?

Apstulbę visi spokso į mane.

— Aš norėjau būti rašytojas. Tikrai. Pirmiausia ketinau rašyti apie Honkongą. Apie tai, kodėl jis svarbus. Iš kur ta jo magija. Dabar — dabar aš nežinau, apie ką galėčiau rašyti. Aš visai praradau norą.

— Bet kodėl tau neparašius apie kokį nors avigalvį, kuris prisigeria daugiau, negu gali, ir nėra vertas būti padorioje kompanijoje? — klausia Džošas. — Juk reikia rašyti apie tai, ką žinai.

Tada suskamba skambutis, ir atvyksta paskutinė viešnia. Graži, turinti nemenką antsvorį jauna moteris, vardu Džeinė, iš Džošo kontoros. Įpusėjusi trečią dešimtį. Labai draugiška. Šiek tiek nervinga. Per vakarienę mus pasodina šalia. Viliuosi, niekas nesitiki, kad nuo jos apsvaigsiu. Priešais mus padeda lėkštes su įmantriomis salotomis.

— Šiltos radiccio, gem ir pancetta salotos, — sako Tamzina.

— Ji tiesiog geniali, — pareiškia Džošas, ir jie apsikeičia saldžiu jausmingu bučinuku, nuo kurio mano įraudęs veidas nevalingai su pašaipa išsiviepia. Giliai širdyje dar suvokiu, kad nesielgiu kaip mandagus svečias.

— Labai skanu, — pareiškia Indija.

— Radičio, džem ir pančeta? — pakartoja Danas. — Skamba kaip Italijos teisinė kontora.

Visi leipsta juoku, išskyrus mane. Jaučiu, kad Džeinė žiūri į mane galvodama, ką pasakyti.

— Džošas man pasakojo, kad judu dirbote Honkonge, — sako ji maloniai.

— Taip, tiesa.

— Aš porą metų gyvenau Singapūre. Išties įsimylėjau Aziją — maistą, žmones, kultūrą.

— Tai ne tas pat.

— Atsiprašau?

— Tai ne tas pat. Honkongas ir Singapūras. Tai tarsi atogrąžų miškas ir golfo aikštynas. Singapūras — tai golfo aikštynas.

— Tau nepatiko Singapūras? — paklausia ji persimainiusiu veidu.

— Pernelyg sterilus, — rėžiu. — Singapūras nė iš tolo neprilygsta Honkongui. Ar kažkas nėra pasakęs, kad Singapūras tai nubaustas mirties bausme Disneilandas?

Džeinė liūdnai nukreipia akis į įmantrias salotas.

— Kada gi tu buvai Singapūre, Alfi? — griežtai paklausia Džošas.

— Ką? — klausiu tempdamas laiką.

— Aš klausiu, kada tu buvai Singapūre? — jis man nebesišypso. — Neatmenu, jog tu kada nors būtum vykęs į Singapūrą. Ir staiga tapai toks žinovas.

— Aš nesu buvęs Singapūre, — atsakau velniškai patenkintas savimi.

— Išeitų, kad pats nežinai, ką tauziji, ar ne? — sako Džošas.

— Aš žinau, kad man ten nepatiktų.

— O iš kur tu žinai?

— Man nepatiktų nė viena vieta, apibūdinama kaip mirties bausme nubaustas Disneilandas.

— „Singapūro kilpa“, — sako Indija. Mes visi žiūrime į ją kaip į psichikos ligonę. — Skanus kokteilis, — priduria ji pasmeigdama lapelį salotos.

Ir jie ima kvaksėti apie savo mėgstamiausius kokteilius, net vargšelė Džeinė šiek tiek atkunta, prisidėjusi svariomis mintimis apie kuklutį „Pina Colada“.

— O man tai patinka „Ilgas lėtas atsuktuvas prie sienos“ — praneša Danas, — matyt, to visi ir tikėjosi, nes ima kvailai žvygauti.

— Tai jau tikrai, kur nepatiks, bičiuli, kurgi ne! — kikena Džošas.