Тони Парсонс - Be tavęs...

— Tai jam reikia telefono atsakiklio.

— Jam reikia ko nors, kas apsaugotų jį nuo išorinio pasaulio. Jis negali susikaupti. Aš galiu jam padėti. Tada jis galės ramiai rašyti. Aš pasirūpinsiu visu kitu. Tai daug vertesnis užsiėmimas, negu siekti kokio mokslo laipsnio. Ir suteiks mums galimybę nuolat būti drauge.

— Skamba kaip tikras košmaras.

— Turėtum džiaugtis dėl mūsų, Alfi. Aš jam reikalinga.

— Ne, jums reikalinga kas kita. Patikrinti jūsų galvas. Ypač tavo.

— Seni žmonės gali būti nuostabūs, Alfi. Mes aplankėme tavo senelę. Nunešėme jos mėgstamų šokoladinių saldainių. Su senoviniais kareivėliais ir damomis ant dėžutės. Kažkokių ten „Street“.

— „Quality Street“. Taip, sakė, kad tu suvalgei visus minkštuosius.

— Aš nekaltinu tavęs, kad ant manęs pyksti.

— Aš ant tavęs nepykstu. Man tavęs gaila. Pykstu ant tėvo. Tu paika. O jis žiaurus, paikas bailys.

— Oi, Alfi, jis nuostabus vyriškis.

Papurtau galvą.

— Jis daro tai — na, kuria bendrus su tavim namus — tik todėl, kad buvo priverstas.

— Tai vis viena būtų įvykę.

— Ne, vedę vyrai taip tikrai nesielgia. Vedę vyrai pasilieka. Jie lieka savo namuose tol, kol gali. — Po stalu paliečiu vestuvinį žiedą, kurį tebemūviu. — Jie lieka tol, kol juos išvaro.

Viena mano studenčių pasiskundžia Leniu Gašlūnu. Jumi, toji japonė šviesiais plaukais, pasilieka po pamokos ir skundžiasi, kad jis jai įkyri.

— Koridoriuje jis vis stengiasi mane paliesti. Nuolat šneka: „Eime, išgersim, mažyte. Aš galiu tave papildomai pamokyti, mažyte. Galiu duoti oralinių pamokų, cha cha cha.“ — Ji purto galvą. — Aš nenoriu tokių Lenio Gašlūno pamokų. Juk jis man nė nedėsto, tu mano mokytojas.

— Ar negali pasakyti, kad jis tavęs nedomina?

— Jis neklauso.

Akyse susitvenkia ašaros. Patapšnoju jai ranką.

— Gerai, pasišnekėsiu su juo.

Per rytinę pertrauką susirandu Lenį mokytojų kambaryje. Jis geria tirpią kavą su Hamišu, atletišku trisdešimt penkerių vyruku, kuris per daug šauniai atrodo, kad patikėtum, jog yra heteroseksualus.

— Tai faktiškai atvykai į Londoną ieškoti nuotykių su vyrukais? — klausia Lenis.

— Galima sakyti ir taip, — atsako Hamišas. — Atvykau čia dėl to, kad čia geriausia vieta gyventi nešokančiam į akis gėjui.

— Tačiau ar tas ramus gėjaus gyvenimas reiškia, kad gyveni su vienu partneriu, su kuriuo tave sieja abipusis įsipareigojimas? Ar kad Hampsted Hito parke tave gali nušvirkšti kasnakt vis kitas bevardis nepažįstamasis?

— Ar galėčiau persimesti su tavimi pora žodžių, Lėni? — pasiteirauju.

Pasivedėju jį į šalį. Jis užmeta ant manęs ranką. Lenis itin daug reikšmės teikia lytėjimui. Bet ne tik tai. Man atrodo, jis iš tikrųjų mane mėgsta. Nes aš irgi mokiau Azijoje, ir kaip tik dėl šito jis susikūręs neteisingą iliuziją, kad mes gerokai panašūs.

— Na, ką pasakysi, mano senas bičiuli?

— Man šiek tiek ir nepatogu, Lėni. Viena iš mano studenčių užsiminė apie tave. Jumi.

— Ak, tas mažytis japoniškas modelis? 1988-ųjų Mis Tojota. Nedidukė, bet gali lažintis, kad pradegintų tavo gumelę.

— Jumi. Toji mergina nuostabiais plaukais. Na, trumpai tariant, Lėni, ji sakė, kad tu neteisingai ją supratai.

— Neteisingai ją supratau?

— Na, kaip čia tau pasakius? Tu jos nedomini, Lėni. — Lenio pabaisiška išprakaitavusi plikė susiraukšlėja iš nuostabos. — Dievas žino kodėl, Lėni, bet še tau kad nori. Moterys, ką pasakysi? Tačiau to tiesiog neįvyks, brolau.

— O, atleisk, drauguži, — taria Lenis, — tikrai atleisk. Aš nė nenutuokiau, kad mažoji Jumi jau užimta.

— Ne todėl, kad...

— Ei, žuvų jūroje gausybė, — prunkšteli Lenio Gašlūno juoku. — Aš užmesiu savo milžinišką meškerę kitur. — Pliaukšteli man per nugarą. — „No problemo“.

Apsisuku eiti.

— Alfi?

— Ką?

— Vienas kartas tegul bus nuo Gašlūno.

Jumi sėdi viena „Eamon de Valera“ aludėje, prie kampinio stalelio lėtai gurkšnoja mineralinį vandenį.

— Lenis daugiau tau neįkyrės, — pranešu.

— Ačiū, nupirksiu tau išgerti.

— Nereikia, Jumi.

— Bet aš noriu. — Nueina prie baro ir pusę vakaro praleidžia skaičiuodama pabirusias monetas. Paprastai pavydžiu savo studentams, bet dabar man gaila Jumi. Atkeliavusi per pusę pasaulio pasitobulinti anglų kalbos sulauki iš kažkokio storulio anglo oralinių pamokų pasiūlymo. Grįžta su pinta „Guinness“, laikydama ją abiem rankomis, pastato priešais mane.

— Lenis labai blogas vyriškis, — sako. — Visos merginos Čerčilio mokykloj taip šneka. Gulėtų su bet kuo. Bet kuria studente, jei tik jos gražus veidas. Ir net ir su negražiomis, jeigu jų didelės krūtys.

Ir pažvelgia į mane tokiomis akimis, tomis drėgnomis rudomis akimis, į kurias žiūrėdamas suprantu, koks esu vienišas.

— Neįtikėtina, — tarsteliu. — Ir koks mokytojas galėtų šitaip elgtis?

Dvyliktas skyrius

Jumi kambarys yra tamsaus koridoriaus gale, dideliame, aptrupėjusiame, sublokuotame name, kurio pastarieji penkiasdešimt metų praslinko dalijamam į vis mažesnius butus. Eidami koridoriumi, girdime muziką, balsus, juoką, pyškant duris, skambant telefonus. Kakofonija, kai žmonių per daug, o vietos per mažai. Ir kai jų gyvenimo metai gražiausi. Nusiauname batus prie jos durų ir sliūkiname į vidų.

Ne kažin kas. Mažučiame butuke į akis krinta iškišas langas, bet jis išeina į savotišką sąvartyną, priverstą apdaužytų automobilių. Kilimas nutrintas lyg pražygiavusios klajojančios studentų kariuomenės. Kambarys šildomas elektrine krosnele su dviem kaitinimo elementais.

Lindynė. Tačiau nesijauti lindynėje, nes Jumi išpuošė besilupančius savo kuklaus būsto sienų apmušalus nuotraukomis, atsivežtomis iš namų. Kur tik pažiūrėsi, pilna momentinių nuotraukų, darytų „Polaroid“ ar fotokioskuose; jose šypsosi jaunos japonės, iškėlusios pergalės ženklą — du pirštus. Ypač daug droviai besišypsančios apskritaveidės mergaitės fotografijų.

— Jaunesnė sesuo, — sako Jumi.

Jumi pastangos suteikti šiai šaltai nuomojamai skylei jaukumo didžiai jaudina. Turėdama tik prisiminimus ir krūvą nuotraukų, ji pamėgino pritaikyti kambarėlį sau.

Jumi uždega kvapią žvakę, nustato „Jazz FM“ radijo stotį ir išvynioja futoną. Ištiestas čiužinys uždengia beveik visas grindis. Valandėlę stovime vienas priešais kitą, ir aš suprantu, kaip jaudinuosi.

— Aš nieko neturiu, — sakau.

— Netiesa, — atsiliepia ji. — Turi gerą širdį. Žavingą šypseną. Puikų humoro jausmą.

— Ne, aš, supranti, aš neturiu prezervatyvų.

— Nieko baisaus. Aš turiu. Rodos.

— Be to, seniai su niekuo negulėjau, — sakau. — Nuo tada, kai turėjau žmoną.

Ji paliečia man veidą.

— Nieko baisaus, — sako. — Kaip bus, taip gerai.

Tokius žodžius ir norėjau išgirsti. Stengiuosi neskubėti, ir nors iš pradžių mane pribloškia jos nepanašumas į Rožę, sekasi daug geriau, negu galėjau tikėtis. Jos kūnas siaubingai jaunas ir lankstus, ji miela ir švelni meilužė, ji šypsosi iš mano jaudulio, bet neįžeidžiamai. Jumi teikia man tik džiaugsmą.

Paskui ji įsikniaubia man į krūtinę ir juokiasi, vadindama mylimiausiu mokytoju — ji sako sensei — ir stebindama stipriais apkabinimais. Aš irgi juokiuosi, atsipalaidavęs ir patenkintas, priblokštas tokios sėkmės.

Vėliau ji užminga mano glėbyje, o aš žiūriu, kaip sudega žvakė ir mažą kambarėlį apšviečia tik elektrinė krosnelė. Seniai nesijaučiau toks laimingas; irgi imu snūduriuoti.