Тони Парсонс - Be tavęs...

Neįsivaizduoju, kaip jis galėtų susikurti gyvenimą su Lena, kai to gyvenimo pamatai tokie silpni. Neįsivaizduoju jų sąjungos, jeigu jie net neturi virdulio. Neabejoju, kad vieną rytą jis pamatys ją šokančią kėdėje bevalgant sėlenų pusryčius, ir tas vaizdas išvarys jį iš proto.

Tačiau imu suvokti, kad net jeigu jų meilės lizdelis bus išdraskytas, tai nereiškia, jog jis kada nors sugrįš namo.

Mano tėvai kalbasi telefonu. Net nebandau klausyti, nes esama tam tikrų dalykų, kurie vyksta tarp tavo mamos ir tėvo, nuo kurių norisi laikytis atokiau. Kiekvieną kartą viskas taip pat. Jis skambina. Ilga tyla, kol jis — nežinau ką. Meldžia supratimo? Klausia, kada galėtų pasiimti Stivo Vonderio plokšteles? Teiraujasi, ar negalėtų pasiskolinti virdulio? Nežinau, ką ji jam sako, bet girdžiu, kad stengiasi, jog balse nesigirdėtų nei kartėlio, nei nuoskaudos, nei pykčio.

Bet tai neįmanoma. Ji stengiasi elgtis taip, tarsi niekas, kad ir ką mano tėtis darytų, jos nebestebina, kad ji pažįsta jį taip gerai, jog visas šis maištas yra kaip tik tai, ko ji tikėjosi iš žmogaus, su kuriuo yra susituokusi pusę gyvenimo. Tačiau tai netiesa.

Jo naujasis gyvenimas kitoje miesto dalyje pranoksta jos vaizduotę. Ji nesupranta, kaip jis ten atsidūrė, kada tai nutiko, kaip ši pasaulio dydžio skylė ėmė žiotis jos gyvenime.

Baigusi pokalbį telefonu, ji šypsosi, tai apsauginė jos šypsena, šypsena kaip neperšaunama kario liemenė.

Mudu su mama einame ankstyvos vakarienės į „Šanchajaus drakoną“.

Tokių išvykų reta. Be vaikystės vasaros atostogų –„nakvynės su pusryčiais“ pietinės Anglijos pajūrio miesteliuose, kai buvau mažas, turistinių valgyklėlių Graikijos ir Ispanijos viešbutėliuose, kai ūgtelėjau, — mums neteko daug laiko sykiu praleisti restoranuose. Keista, bet moteris, kuriai tiek malonumo teikia maitinti tūkstantį vaikigalių kiekvieną mokslo metų dieną — mano mama — bemeilija „gamintis pati, savo namuose“. Bet tėčiui išėjus ji mažai tevalgo, ir tai mane gąsdina. Visad buvusi liekna — tėčio žurnalisto darbas sąlygojo, kad kiekvienais metais lyg pagal užsakymą jo liemens apimtis didėjo, kasmet jis priaugdavo po svarą, — dabar atrodo išsekusi, įkritusiomis akimis. Žinau, kad iš dalies taip yra dėl miego stygiaus, nes girdžiu ją vaikštinėjant apačioje vidury nakties, kai aš vartausi lovoje, varginamas savos vienatvės. Menksta ji ir todėl, kad nebegamina tikro šeimos maisto, nes nebėra tikros šeimos.

Tačiau, vos žvilgtelėjusi į „Šanchajaus drakoną“, mama atrodo labai patenkinta.

— Kaip gražu, mielasis, — sako ji žavėdamasi groteskiškai deformuota šaknimi, plaukiojančia stiklainyje, tarsi toji būtų kokio mokslinio eksperimento vaisius. Dabar matau, kad visi „Šanchajaus drakono“ tamsūs kampeliai ir plyšeliai prikaišioti šitų šaknų. — Tikrai labai gražu.

Iš virtuvės išnyra Džoisė. Ji žiūri, kaip mama žavisi šaknimis stiklainiuose.

— Tau patinka?

— Miela!

— Žinoti?

Mama prisimerkusi žiūri į stiklainius.

Tai ženšenis, tiesa? Tikras. Ne kapsulės ar piliulės, kokias perkame vaistinėje.

Džoisė nusišypso, patenkinta, kad mama žino.

— Ženšenis. Negalėčiau jums ant akių dėti muilo. Taip, ženšenis. Padeda nuo streso. Kai kūnas pavargęs. Kai kūnas liūdnas.

— Man dabar tikrai praverstų ženšenis, — juokiasi mama, ir man kyla noras ją apkabinti.

— Prašom, — sako Džoisė, plačiu mostu parodydama tuščią restoraną ir kviesdama pasirinkti staliuką.

Šeštą vakaro „Šanchajaus drakone“ visai kitokia atmosfera negu vidurnaktį. Nėra įkaušusių. Be mūsų su mama, nėra daugiau klientų.

Kol mes valgome Pekino antį, — mamai darbuojantis pagaliukais mikliau, negu tikėjausi, mums kraunantis pyragėlius su šviežiais svogūnais, agurkais, slyvų padažu ir antį, — Čangų šeima irgi valgo vakarienę prie stalo išsinešti skirto maisto skyriuje. Visi stalai „Šanchajaus drakone“ užtiesti baltai, išskyrus vieną. Prie jo Čangų šeima ir valgo savo patiekalus.

Susirinkę visi. Džordžas iš didžiulio dubens samsto makaronus į mažesnius dubenėlius. Šalia sėdi anūkai, iš vienos pusės mažas berniukas, iš kitos — mergaičiukė, abu įgudusiai darbuojasi pagaliukais, kurie jiems atrodo per dideli. Vaikų tėtušis, putlusis Haroldas, garsiai šliurpia makaronus, lyg turėtų išsrėbti juos per tam tikrą laiką. Jo žmona Dorisė valgo lėčiau, bet taip arti prisikišusi prie dubenėlio, kad net akiniai aprasoja. Džoisė kantonų tarme trenksmingai komanduoja — vyrui, sūnui ir ypač dviem anūkams, — vis dirstelėdama, ar mudviem su mama nieko netrūksta.

Ir aš suvokiu, kaip pavydžiu Čangams. Pavydžiu jų artumo, jų bendravimo, vientiso, neišskaidyto jų gyvenimo. Jų pilnatvės. Žiūriu į juos, ir man liūdna. Tačiau išties ne liūdna. Tai veikiau ilgesys. Nes ir aš kadaise priklausiau tokiai šeimai.

Kol mums ateina laikas sumokėti, Čangai jau skirstosi — Džordžas su Haroldu į virtuvę, vaikai su Dorise — į butelį viršuje. Tik Džoisė lieka priimti plūstelėsiančių vakaro lankytojų.

Mums išeinant ji įbruka rudo popieriaus maišelį motinai į rankas, jame, neabejoju, yra kažkas, padėsiantis pakelti visas nelaimes jos suskilusiame pasaulyje.

— Dovana nuo manęs, — sako Džoisė.

Ką Rožė manyje pamatė? Juk galėjo pasirinkti kokį nors belūpį gražuolį iš savo kontoros. Kodėl pasirinko mane?

Nes aš mielas vaikinas. Tačiau tai nieko ypatingo — to paties sakosi norinčios moterys, o paskui nuvažiuoja su energingu eržilu jo „Maserati“. Bet Rožė norėjo mielo vaikino. Ir pasirinko mane.

Tai tiesa. Aš buvau šaunus vaikinas. Visada įsimylėdavau tą moterį, su kuria miegodavau, net tada, kai to nei kas prašė, nei reikėjo. Negalėjau taškytis į visas puses, o pats likti bejausmis. Daugelis tų dalykų, kuriuos jauni vyrukai daro nesusimąstydami, man buvo nepasiekiami. Nes klausiausi per daug Sinatros. Nes norėjau skristi į mėnulį svajonių sparnais labiau, nei pasidulkinti už kampo. Nes ieškojau tos vienintelės.

Ji pamatė kažką manyje. Kažką, kas buvo verta meilės.

Tačiau mielumas baigtinis — kaip pinigai arba jaunystė. Nespėji nė apsidairyti, o jau nuvilnijo tolyn. Ištekėjo iš tavęs ir nuplaukė. Pažvelkite į mane dabar. Nesu nė perpus toks mielas, koks buvau.

Nenoriu atsisakyti gyvenimo ir meilės, ir viso kito, bet nieko negaliu padaryti. Nes gyvenimas, meilė ir visa kita davė man gerą priedangą. Gyvenimas man tapo lyg pašildyta mirtis.

Praradau tikėjimą ir nežinau, kaip kada nors galėčiau jį atgauti. Nes aš vis dar kažko ilgiuosi. Ir todėl, kad visada jos ilgėsiuosi.

Ar gerai, Rože? Ar gerai, kad tavęs ilgiuosi?

Devintas skyrius

Popiečio metas, kai visa apmiršta, bet privatus narių klubas dar pilnas lepių vyrų ir „kietų moterų“, kurie neskubėdami rymo prie savo taurių ir aptarinėja sumanymus, kuriems veikiausiai niekuomet nelemta išsipildyti.

Panašiai kaip mano tėčio sumanymams.

Nuojauta kužda, kad mano tėtušis ir jo mergina taip ir kankinsis nesirutuliojančių santykių pragare. Negaliu nusikratyti šio menko įtarimo.

— Tikiuosi, ateisi į vestuves, — sako tėvas.

Žiūriu į tėvą, slėpdamasis už stiklinės neburbuliuojančio mineralinio vandens Soho klube, nervingai žvejodamas dubenėlyje „Twiglets“ duoninių lazdelių, kuriomis čia vaišina nemokamai. Niekaip nesuprantu, ar jis nori mane išprovokuoti, ar galutinai kvoštelėjo.

— Kieno tos vestuvės?

— Mano vestuvės. Mūsų su Lena.

— O, tai tu išsituokei?