Тони Парсонс - Be tavęs...

Paskui užsitempia mėlyną nailoninį darbinį chalatą, šiek tiek panašų į mamos, kai ši eina į Nelsono Mandelos virtuvę. Ir stovi su kibiru vienoje rankoje ir plovimo skysčiu kitoje.

Sakytum, Klarkas Kentas virsta Supermenu.

Jeigu Supermenas būtų valytoja.

Jie ištraukė mane iš vandens, nardymo valties denyje davė man deguonies.

Prisimenu balsus, šūkalojančius tagalogų kalba, kažką šaukiant per radijo stotį, laivo variklio puškėjimą. Kažkas pasakė man apie rekompresijos kamerą Cebe. Jiems reikės vežti mane į rekompresijos kamerą. Aš iškilau iš pernelyg giliai, per daug greitai. Mano kūne ir kraujyje susidarė perteklinio azoto burbuliukai, nors aš jų dar ir nejaučiu. Tačiau aš tikrai susirgsiu. Dekompresijos liga.

Atmenu, kad tysojau ant nugaros su užspausta deguonies kauke, veidą čaižė lietus. Kai pabandžiau atsisėsti ir pasakyti jiems, kad palauktų Rožės, mane surietė toks akis temdantis nugaros skausmas, kad tik gaudžiau orą ir verkiau. Tokio skausmo nebuvau patyręs. Su ašaromis apsiblausė vaizdas — bet ašaros nudžiūvo, o vaizdas toks ir liko. Regėjimas geso su kiekviena akimirka. Svaigino ir pykino, sąnarius suko dilgčiojantis skausmas, ypač kaklą, pečius ir nugarą, bet labiausiai mane gąsdino blėstantis regėjimas. Aš labai sparčiai akau. Kai atvykome į Cebą, gulėjau kietai užsimerkęs, nes užgulanti tamsa baugino — tiesiog baugino.

Pririštą prie neštuvų mane nunešė į prieplauką ir į greitąją. Dabar jau nebegalėjau pajudinti kojų, aš jų netgi nejaučiau. Galvą kažkas tarytum kūju daužė. Kažkoks balsas pasakė apie oro emboliją. Jėzau. Prisimenu, kad taip ir neatsimerkiau. Prisimenu, kad meldžiausi. Nors ir praradau viską, kas brangiausia, nenorėjau mirti. Man buvo labai baisu.

Su kaukiančia sirena greitoji lėtai spraudėsi pro tirštą filipiniečių eismą. Kai atvažiavo, mus pasitiko susijaudinę balsai, šūkavo angliškai ir tagalogų kalba, ir neštuvus nulakdino koridoriais, juose buvo daugybė žmonių. Pagaliau atsidūrėme patalpoje, kuri atrodė kaip vėsus, požeminis kapas. Prisimenu, girdėjau atidarant sunkias metalines duris, kai mane įnešė, jas uždarė. Atrodė, lyg mane įkišo į banko saugojimo kamerą. Tai buvo rekompresijos kamera.

Kažkas buvo su manim. Moteris. Vidutinio amžiaus filipinietė. Ji paėmė mano ranką, paglostė veidą ir gražia anglų kalba pasakė, kad aš labai sergu, bet viskas bus gerai. Ji pažadėjo, kad bus su manim.

Kameroje tvyrojo drėgmės ir pelėsių kvapas. Aplinkui viskas juoda. Ir aš galvojau, iš kur žmogus žino, kad mirė, ar įmanoma apsirikti, ar įmanoma mirtį supainioti su kuo kitu. Atmenu, svarsčiau, jog galbūt jau esu miręs. Paskui, po tam tikro laiko, kurio negalėjau pamatuoti, kameroje sušmėžavo šešėliai, ėmiau jausti aptirpusias kojas.

Moteris, laikanti mano ranką, tarė, kad laikausi gerai, bet man reikia specialios injekcijos, kad burbulas smegenų kamiene nesipūstų. Steroidinės injekcijos. Moteris nervingai nusijuokė ir prisipažino, kad yra dūrusi tik apelsinams. Pro rekompresijos kameros liukus žiūrėjo žmonės, patarinėjo jai, ką daryti, susijaudinę kalbėjo tagalogų kalba, nors man visi kalbantieji tagalogiškai atrodo susijaudinę.

Tiesą sakant, nors ta moteris tebuvo leidusi vaistus apelsinams, adata jos rankose man kėlė mažiausiai rūpesčio. Ir po viso nervinimosi, laukimo, sujaudintų balsų jos injekcija buvo vienas niekas, tarsi bitės įgėlimas žmogui, kurį ką tik pritvatinę paliko leisgyvį.

Prisimenu, kad ji prie manęs budėjo. Nuolat mane drąsino, ir jaučiau, kad apsiverksiu dėl jos gerumo. Ėmė sklaidytis tamsa, praplėšęs limpančias, skaudančias akis, pamačiau smulkutę mamos amžiaus moterį.

Paskutines dešimt valandų kameroje buvome su specialiomis deguonies kaukėmis, ir ji kassyk spustelėdavo man ranką, kad nepamirščiau įkvėpti. Štai ką ji turėjo daryti, toji moteris, išgelbėjusi man gyvybę. Ji turėjo priminti man, kad nepamirščiau kvėpuoti.

Rekompresijos kameroje išbuvome dvi paras, liga lėtai sunkėsi iš manęs. Tačiau kartais jaučiu, kad jie jos neišgydė. Kartais man atrodo, jog kaip tik tą dieną liga įsiskverbė į mane. Ir liks, kol būsiu gyvas.

Keista, kad vieno žmogaus praradimas gali palikti tokio dydžio tuštumą tavo gyvenime. Toji tuštuma nėra kito žmogaus dydžio.

Ji veikiau didelė kaip pasaulis.

Turėčiau dažniau išeiti pasižmonėti. Tikrai reiktų. Žinoma, ne kasdien. Būtų pernelyg skubota. Visada bus pernelyg skubota. Bet kartais tikrai reikėtų.

Po tūkstančio metų būsiu pasirengęs vakarėliams. Užsirašysiu dienoraštyje. Juk žinote, vyras turi savų reikmių. Žinoma, turi ir moteris.

Tačiau kai nematau Džošo, o aš Džošo tikrai nematau per dažnai, paprastai leidžiu vakarus savo kambaryje, klausausi Sinatros nediduku savo grotuvu, paprastai kurio nors iš didžiojo šeštojo dešimtmečio „Capitol“ albumo, o kartais „Reprise“ iš septintojo arba aštuntojo dešimtmečio — žinoma, prasčiau, bet ne taip pažįstama.

Ir ką ta muzika? Man patinka linksmos dainos, tokios kaip „Come Fly With Me“ ir „They Can’t Take That Away From Me“, tokie albumai, kaip „A Swingin Affair!“ ir „Songs For Swingin’ Lovers“. Bet visų labiausiai man patinka dainos apie prarastą meilę. „In the Wee Small Hours“, „Angel Eyes“, „One For My Baby“, „Night and Day“, „My Funny Valentine“ ir visos kitos.

Klausydamasis Sinatros nesijaučiu kaip vienintelis pasaulyje žmogus, kuris staiga atsirado ten, kur niekuomet nesitikėjo atsirasiąs. Klausydamasis Sinatros nesijaučiu toks vienišas. Klausydamasis Sinatros jaučiuosi žmogiškesnis.

Frenkas įrašė ištisus albumus — „Where Are You?“, „No One Cares, Only the Lonely“, kuriuose ilgisi kokios nors moters. Hipiai mano, kad jie septintajame dešimtmetyje sugalvojo konceptualiuosius albumus, bet Frenkas Sinatra darė tai dar šeštajame. Sinatra gali apie tai kalbėti visą naktį, jei tau reikės. O man reikėjo.

Man reikia šios muzikos, kaip kitiems vyrams reikia pavalgyti ir futbolo. Sinatra tarsi rodo kelią priekin, ragina mane irtis pirmyn. Kai Sinatra dainuoja apie praeinančią meilę, visad paguodžia ateisiančia. Meilė jo dainose lyg autobusas. Netrukus visada bus kita.

Tačiau aš žinau, kad širdyje Sinatra jautėsi kitaip. Skaičiau visus klasikinius tekstus ir žinau, kad Sinatra niekada nepaliovė mylėjęs Avos Gardner. Tai moteriai priklausė jo širdis. Jos nuotrauką jis suplėšė, išmetė, paskui suklijavo lipnia juostele. Jei Sinatra taip ir nepamiršo Avos, kodėl aš turėčiau pamiršti Rožę?

Ir vis tiek jo muzika — begalinis paguodos šaltinis. Sinatra tavo ilgesiui suteikia kilnumo, heroizmo, visuotinumo. Kančią įprasmina. Nors gyvenime kančia neturi jokios prasmės. Tik skauda, ir tiek.

Bet tai dar ne viskas. Sinatrai begedint meilės, meile džiaugiantis, jos laukiant, aš beveik jaučiu susiplakusius vyriškus „Old Holbom“ ir „Old Spice“ kvapus, kaip andai, kai senelis pasisodindavo mane ant kelių tais laikais, kai pasaulis buvo jaunas ir viskas prieš akis, kai atrodė, kad visi, kuriuos myliu, gyvens amžinai.

Mano mama reaguoja į tėvo išėjimą labai paprastai — gyvena kaip gyvenusi. Ji keliasi rytais, eina į darbą virtuvėje Nelsono Mandelos vidurinėje, grįžta namo su meilia šypsena ir pasakojimais apie savo vaikus. Ji net vėl ima domėtis sodu arba bent tvarkyti tai, ką išdraikė, kai tas šunsnukis išėjo. Taip mano mama reaguoja į krizę.

Nesakytum, kad visai jos nepaiso. Tiesiog atsisako žvelgti į ją tiesiai.

Aš vaikštau į darbą, klajoju Kinų kvartalo gatvėmis, savo kambaryje klausausi Sinatros. Ir visą laiką fantazuoju, kad vieną dieną tėtis pareis su gėlėmis, puls ant kelių priešais mamą, maldaus atleidimo. Tačiau tai neįvyksta.