Тони Парсонс - Be tavęs...

— „Fuck my old boots“, — tariu aš.

Sėdintieji prie stalo suraukia antakius.

— Ką gi tai reiškia: „Dulkink mano senus batus?“ — klausia Vitas.

— Tai posakis nuostabai išreikšti, — paaiškinu jiems. — Kaip ir „fuck a duck“.

— Dulkintis su... žvėrimi? — sako Dzengas. — Kaip geltonuosiuose filmuose? Mylėtis su antimi?

— Mes tokių filmų nevadiname geltonaisiais. Tai kinų posakis. Mes pornografinius filmus vadiname žydraisiais.

— Vaje!

— Ne, „fuck a duck“ — tai dar vienas nuostabą reiškiantis šūktelėjimas.

— Kaip „fuck all“? — klausia Vitas.

— Ne, šitas reiškia „niekas“.

— „Fuck all“ reiškia „niekas“?

— Taip, o tu turi omeny kitą — „fuck me“.

— Į didkepsnių restoraną, kur aš dirbu, — pasakoja Vitas, — buvo atėję tokie labai blogi žmonės. Labai prisigėrę.

— Kaip angliška, ar ne? — sako Vanesa.

— Jiems nepatiko sąskaita ir jie pakvietė administratorių, — pasakoja Vitas. — Vos nepuolė muštis, grasino „to kiek the fuck out of him“. Ir išvadino jį „fuck face“!

— Jie baisūs keikūnai, — piktinuosi aš.

— O ką reiškia šis posakis: „To fuck someone’s arse off?“ — Genas klausia lyg teiraudamasis apie kokį paslaptingą etimologijos atvejį. — Ar tai seksas — kaip čia iš užpakalio? Kad iš kito galo?

— Ne, visai ne. Tai tiesiog reiškia energingą seksą. Dabar suprantate? — dėstau jiems. — Šauniausia, kad anglų kalba — dėl to jūs studijuojate anglų, o ne kinų, ispanų arba prancūzų — yra nepaprastai lanksti.

— Tačiau ir keista, — nerimsta Vitas. — Kokia ten ta keista knyga — „Rodžerio tezauras?“

— „Rože tezauras“, — pataisau.

— Taip, taip. Tai ne žodynas. Sinonimų knyga. Mano krašte tokios knygos nėra.

— Man regis, panašaus žinyno kaip „Rože tezauras“ kitomis kalbomis nėra. Todėl anglų kalbos žodžiai taip lengvai įsiskverbia į kitas kalbas. Su jais gali daryti ką tinkamas.

— Atsiprašau, — sako Dzengas. — Turiu „fuck off“.

— Jis išvyksta! — triumfuodamas sušunka Genas. — Dzengas turi čiuožti gaminti skaniųjų „Generolo Li“ tenesietiškų patiekalų.

— Jis turi „fuck off“ į darbą, — aiškina Vitas, kaip fonetikos profesorius baigdamas sudėtingą temą. — Arba tie šunsnukiai „fuckers“ duos jam „fucking“ atleidimą.

Netrukus išsiskirsto ir kiti. Genas į virtuvę baro, kur Breverio gatvėje ratu sukasi sušis, Vitas — į niūrų senovišką raudonu pliušu išmuštą kepsnių restoraną Šaftsberi aveniu, kur renkasi nepraustaburniai, Vanesa — į barą, kur jos lauks kažkoks įsimylėjęs anglas ir nusives pašokti. Netrukus „Eamon de Valera“ prie stalelio liekame tik mudu su Jumi, tada nuo dviejų pintų „Guinesso“ ir jos švytinčių rudų akių aš prarandu kalbos dovaną.

— Tu man patinki, tu šaunus, — pareiškia ji.

Velniai rautų.

Šeštas skyrius

Senelė kažkokiam banginiui iš BBC giriasi, kad jai aštuoniasdešimt septyneri, bet ji tebeturi visus dantis. Mama atrodo nuostabiai su ilga raudona suknele, plaukai susukti į aukštą kuodą, ji atrodo nepaprastai laiminga, kai taip šypsosi ir sukinėjasi tarp svečių, tikrindama, ar niekam nieko netrūksta.

Aš plūduriuoju vakarėlio pakraščiais, bandydamas įveikti tylią paniką, kuri visad apima pobūviuose, stengiuosi įveikti baimę, kad neturėsiu su kuo kalbėtis. Netrukus net aš imu atsipalaiduoti. Šis vakaras tikrai ypatingas.

Tiesa, svečiai — labai marga publika. Kvatojantys sporto žurnalistai su Liverpulio, pietryčių Anglijos, airiškais akcentais atrodo susirinkę į kitą pasibuvimą negu plepios, taisyklinga tartimi pasižyminčios televizijos merginos. Autoriai su akrais velveto ir džinso atrodo keistai prislopinti geidulingai rymančių vėlyvo vakaro laidų diskotekų vedėjų su milžiniškais cigarais. Trapi kaip žvirbliukas mano močiutė gėlėta vakarine suknele tarytum nužengusi iš kito amžiaus negu BBC šulas „Armani“ kostiumu.

Tačiau net nuostabu, kaip puikiai gali sutarti žmonės iš skirtingų pasaulių, kai ore tvyro gera valia, gyslomis teka geras alkoholis, o aplink padavėjai nešioja gardų sušį. Be to, čia justi tikras prielankumas mano tėčiui.

Sakiau mamai, kad jis neturi tikrų draugų, bet klydau. Jaučiu, jog visi šie žmonės nuoširdžiai didžiuojasi pažinodami mano tėvą. Jaučiu, kad jie juo žavisi ir jį mėgsta. Jaučiasi pagerbti, kad juos pakvietė, nekantrauja nustebinti jį per jo gimtadienį. Aš didžiuojuosi juo, esu laimingas, kad jis mano tėvas.

Jie susirinko iš visų keturių miesto kampų švęsti tėčio gimtadienio. Tarp jų — arogantiški, raumeningi vyrai, kurie pažinojo jį tuo metu, kai jis rašė nacionalinių laikraščių sporto puslapiams. Jaunai atrodantys vidutinio amžiaus vyriškiai su akiniais spalvotais rėmeliais, triukšmingos merginos su aulinukais, pažįstančios tėtį iš pasirodymų jų radijo ir televizijos laidose. Žmonės iš leidyklos, geranoriški kritikai, svarbūs knygynų atstovai, pokalbių laidų vedėjai, kolegos rašytojai, visi draugai ir rėmėjai, puikios mano tėčio karjeros pagalbininkai ir bendrininkai.

Mūsų svečiai šurmuliuoja aplinkui baseiną. Susirinkome čia, nes tai vienintelė patalpa name, kurioje gali išsitekti beveik šimtas žmonių. Jie būriuojasi prie vandens, ima gėrimus, satai ir tamaki pirštelius, nešiojamus padavėjų, ir juokauja, kad ners į baseiną. Tačiau tai gera vieta švęsti.

Ryški fluorescencinė šviesa vakarėlį nušviečia tarsi galingi prožektoriai. Baseinas mirguliuoja turkio ir aukso atšvaitais, šviesa žybsi baltai apsitaisiusių padavėjų sidabro padėkluose, kai šie laviruoja tarp svečių su žybčiojančiomis siauromis taurėmis šampano. Ypatingas vakaras ypatingam žmogui.

— Jis grįžta! — praneša mama, ir didžiosios šviesos užgęsta. Tačiau patalpoje dar nevisiškai tamsu, nes baseine lyg geltonos pamėklės šviečia prožektoriukai. Kažkas paspaudžia kitą jungiklį, ir staiga baseiną apgaubia aklina tamsa.

Svečiai kikena ir murma tamsoje, girdėdami tėčio „Mercedes“ murkiant gatvėje. Netrukus variklis nutyla, tuoj pasigirsta ir rakto trakštelėjimas duryse. Kažkas dar porą kartų droviai sukikena, bet juos tuoj pat nutildo. Laukiame tėčio įžengiant visiškoje tamsoje ir visiškoje tyloje. Tačiau nieko nevyksta. Laukiame dar. Pagaliau durys į baseiną atsiveria.

Tarpduryje sušmėžuoja šešėliai, minkštai šnara drabužiai, kažkas tarsi atsidūsta. Girdime, kaip jis įeina į aptemdytą kambarį ir laukiame, kada užžiebs šviesą. Bet jis neužžiebia, ir mes išgirstame girgždant medį. Jis ant tramplino! Jis eina maudytis! Aplinkui jaučiu ramdomą juoką, įtampa auga.

Staiga šviestuvus uždega, aplinkui išsišiepę žmonės, labai šviesu.

— Staigmena! — šūkteli kažkas, bet juokas įstringa gerklėse.

Mano tėtis stovi nuogas ant tramplino, jo apstulbusios akys šokinėja nuo vieno prie kito pažįstamo. Trumpą šiurpią akimirką stabteli prie motinos veido, ir jis susigėdęs nusigręžia. Lena klūpi priešais jį apsirengusi, jos auksinė galva šokčioja pagal tam tikrą vidinį ritmą. Tai ji girgždina trampliną.

„Bet juk tai aš jai patinku“, — pamanau. „Tai turėčiau būti aš! Tai neteisinga!“ Tada tėtis uždeda ranką jai ant galvos. Lena nustoja šokčioti, lėtai atmerkia akis, žiūri į jį.

Mano motina nespiegia. Spiegiant kitaip formuojamas balsas, ir to garso prasmė kita. Ji veikiau sukaukia, ir jos kauksmas apima nusivylimą, pažeminimą ir gėdą, kurios ji nenusipelnė.

Svečiai trumpam sustingsta. Paskui mama apsigręžia, prasibrauna pro svečius, nustumia padavėją, šis praranda pusiausvyrą, trumpam ją lyg atgauna ir ima svirti į vandenį. Sidabro padėklas su tuzinu šampano taurių slysta jam nuo delno, ir šiam krintant į vandenį žemėn aidėdamas žlegteli metalas ir stiklas.