Тони Парсонс - Be tavęs...

— Čia kalbama apie jo kalę, tiesa, mokytojau? — pasiteiravo vienas gudresnių, įžūlesnių mano mokinių juoko bangoms ritantis iš klasės galo. — Čia tas, kaip mes sakytume, laukinis seksualinio turizmo kurstymas, tiesa? Ne, ne kurstymas, sere. Koks čia žodis tiktų? Kaltinimas, mokytojau? Ar tai kaltinimas? Mokytojau?

„Mandalajus“ mažai ką reiškė mano liesiems išblyškusiems ugdytiniams su jų „Tommy“ drabužėliais ir gašliomis šypsenomis. Tuo metu, tiesą sakant, nedaug jis reiškė ir man. Bet dabar, grįžus į Londoną, eilėraštis vis sukasi galvoje, persekioja, verčia ilgėtis prarastų namų, prarastos žmonos.

Nes šventyklų varpai gaudžia, kviečia, tai tenai aš norėčiau būti,

Prie senosios Mulmeino pagodos tingiai žvelgti į jūrą.

Man patinka nusigauti į Kinų kvartalą anksti, kol jo dar nepasiekė slampinėjančių turistų minios su fotoaparatais, bereikšmiais veidais, su paranojiškomis kuprinėmis, į kurias įsikinko, persimetę diržus nuo nugaros ant krūtinių. Man patinka atvykti, kai iš sunkvežimių dar tik krauna daržoves, senos moterys dar tik stato prekystalius, o vyrai susispietę būreliais liežuvauja Kantono tarme. Vėliau jie eis darbuotis restoranuose, o gal išnyks lošimo rūsiuose lošti madžongo.

Taigi, man čia labiausiai patinka tada, kai Kinų kvartalas ruošiasi naujai dienai. Tada jis man labiausiai primena Honkongą.

Paprastai čia valgau priešpiečius. Dažniausiai kinų dim sum restorane „Naujasis pasaulis“, Džerard Pleise, vienoje iš tų senoviškų dim sum vietelių, kokių jau beveik nelikę, kur merginos dar stumia vežimėlius, apkrautus garuojančiomis bandelėmis, ant iešmo skrudinta kiauliena, keptais baklažanais. Vežimėlis lėtai suka ratus po didžiulį, raudonai ir aukso spalva išdabintą restoraną, ir gali pasirinkti valgius tiesiai nuo padėklo, užuot tyrinėjęs meniu, kurį mūsų laikais jau pakiša dauguma dim sum restoranų padavėjų.

Kartais valgau vėliau, antai dubenėlį makaronų kuriame nors tų mažesnių restoranėlių Džerardo gatvėje, kur niekas nesistebi, jei paprašai stalo ketvirtą po pietų.

Kinų kvartale gali valgyti kada panorėjęs. Tuo kantoniečiai man visada patikdavo, jie leidžia tau gyventi savo gyvenimą, neprasimano taisyklių. Jiems tiesiog tas pat.

Apie tą „tas pat“ galima nemažai pasakyti.

Man atrodo, kad nuostatą, kai tau tarsi nerupi, tikrai vertiname nepakankamai.

Nuo tada, kai gyvenau Honkonge, be galo pamėgau popiečio arbatą, tą ritualizuotą cukraus ir kofeino dozę tokiu metu, kai energijos atsargos ima grėsmingai sekti. Arbatą mėgo ir Rožė. Tvirtindavo, kad popiečio arbata — valgis, kuriuo labiausiai sau pataikaujame, nes tai vienintelis patiekalas, prie kurio prisėdame, kai turėtume dirbti.

Rožė visuomet mokėdavo įvardyti tai, ką išgirdęs suprasdavai savo jausmus. Iki tol maniau, kad man tiesiog patinka vėlyvą popietę užkimšti saldumynams skirtą tuščią vietą skrandyje angliškais paplotėliais su uogiene. Rožė padėjo suprasti, jog iš tiesų man patikdavo pasprukti nuo „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokyklos.

Popiečio arbatos geriausia eiti į prabangų viešbutį netoli Bondo gatvės. Lankytojai čia vieni turistai, trokštantys gauti senosios Anglijos riekę ir atsipūsti prie „Earl Gray“ arbatinio. Išskyrus mane.

Kai įžengiu su „Evening Standard“ po pažastimi, kambaryje aidi tuzinas užsienio kalbų. Padavėjas nužvelgia mane taip, tarsi būčiau atėjęs į man nederamą vietą.

— Arbatos, pone? Keliems?

— Arbatos vienam.

Man atneša arbatinį ir sidabrinį stovelį, kuris atrodo tarsi vestuvių pyragas. Ant jo tvarkingai surikiuoti stori angliški paplotėliai, indeliai su grietinėle ir rubino raudonumo uogiene, mažyčiai sumuštiniai.

Padavėjas draugiškas. Turistai netriukšmauja. Paplotėliai dar šilti. Sumuštinių su lašiša ir agurku kiekviena plutelė nupjauta. Arbata biri, ne iš maišelių.

Viskas lygiai taip, kaip turi būti.

Tačiau skonis vis viena ne tas.

Keliaujant atgal iki metro norom nenorom tenka kirsti Oksfordo gatvę ir pasinerti į jos lėkštą šurmulį.

Muzika, nuo kurios trata dantų plombos, liejasi iš drabužių parduotuvių, įrašų studijų, kavos barų. Kadaise pigus šios gatvės blizgesys atrodė tarsi viso Londono simbolis. Dabar skambant šiai muzikai, pavargusios mados ir spuoguotos minios tirštumoje jaučiuosi svetimkūnis. Visa tai tik primena, kad senstu. Oksfordo gatvė liko ta pati, o aš pasikeičiau. Stengiuosi sparčiau irtis per minią, bet jau prasidėjo piko valanda, ir aš vos skinuosi kelią.

Netoli metro stotelės pora jaunuolių ramsto sieną tarsi nuobodžiaujančios parsiduodančios merginos. Jie iš tų madingųjų užsieniečių paniurusiais veidais, batais su platformomis.

Mergaitė — azijietė nušviesintais plaukais, vaikinas iš kokio saulėto Viduržemio jūros regiono kampelio su pieštuko plonumo ūseliais ir skustuvo smailumo žandenomis.

Abu laiko po krūvą lapelių ir apatiškai siūlo juos žmonėms, čiauškėdami tarpusavyje laužyta anglų kalba. Regis, jiems visai vis vien, išdalys jie tuos lapelius, ar išmes į artimiausią šiukšlių dėžę.

Paimu siūlomą lapelį.

Išmokite taisyklingai kalbėti angliškai

Tarptautinėje Čerčilio kalbų mokykloje

Pirmoji ir geriausia

Pradėkite bet kurį pirmadienį

Neįtikėtinai mažos kainos

Netoli didžiosios „Virgin“ parduotuvės

Padedame susitvarkyti vizas, leidimus dirbti, susirasti būstą

Šnekėsite puikiausiai!

Lapelis apvestas ornamentu iš Jungtinės Karalystės vėliavėlių, ornamento viduje nupieštas dar vienas, sudarytas jau iš viso pasaulio vėliavėlių. Matau Italijos, Japonijos, Kinijos, Brazilijos, daugelio kitų šalių, kurių nė nepažįstu, vėliavėles.

Prie žodžių „Tarptautinė Čerčilio kalbų mokykla“ nupieštas juodas pliko storo vyriškio siluetas. Jis primena Alfredą Hičkoką ar Vinstoną Čerčilį. Vyras mojuoja dviem pirštais, rodydamas arba eiti velniop, arba įspėdamas, jog pergalė arti. Į burną įsigrūdęs lyg didžiulę dešrą, o gal cigarą.

Siluetą piešęs asmuo ne itin meistriškai darbuojasi pieštuku. Man nepatinka ir simbolio tuščias modernumas. Nustembu, jog Oksfordo gatvės kalbų mokykla galėtų nusiristi tiek, kad suklastotų Vinstono Čerčilio vardą vien tam, kad suteiktų sau šiek tiek daugiau solidumo. Šis pigus cinizmas, tiek daug jo vienoj vietoj, kaip tik ir primena man, kodėl šioje gatvėje jaučiuosi ganėtinai suglumęs.

Pajuntu, kad išmesti lapelio neįstengsiu. Tos įvairiausios vėliavėlės, tie dosnūs pažadai, tas linksmas šauktukas po užtikrintos frazės išmokyti man gerokai pataiso nuotaiką.

Nežinau. Kažkodėl tai teikia man vilties.

Honkonge mes beveik visą laiką būdavome netoli vandens.

Nuo mažos kavinukės Viktorijos viršūnėje iki arbatinės „Pusiasalio“ viešbutyje, kiekvienas nuostabus vaizdas, prie kurio stabtelėdavome susiėmę už rankų, atsiverdavo į vandenį. Nuolat plaukiodavome „Žvaigždžių“ keltu — keliavome iš mano buto į jos, nes butai buvo skirtingose uosto pusėse. Rožės kontora turėjo valtį, kurią niekinamai vadino „džonka“.

Kai ištari „džonka“, iškart prisimeni tikrąsias džonkas — tuos senovinius medinius laivus oranžinėmis burėmis, kurie šokčiodami plūduriuoja tūkstančiuose Honkongo uostą vaizduojančių turistinių atvirukų. Matyt, panašaus įspūdžio tuo pavadinimu ir siekta.

Tik jų „džonka“ buvo šiuolaikinė motorinė valtis, blizganti chromu ir lakuotu medžiu, o aptarnavo ją besišypsančių kantoniečių pora, vyras ir žmona tvarkingomis baltomis uniformomis. Tada, 1997 metų pavasarį, valtyje dar galėjau mulkinti save vildamasis, kad niekas niekada nesikeis, kad gyvenimas visuomet bus toks žavus.