Тони Парсонс - Be tavęs...

— Tu rimtai to ėmeisi, tiesa? Sportuoji kasdien?

— Galėtum ir tu vieną dieną eiti su manim. Aš rimtai kalbu, Alfi. Tau reikia pradėti kontroliuoti svorį. Tu iš tikrųjų storėji.

Kartais man atrodo, kad tėvui šiek tiek pasireiškia Turėto sindromas.

Man drovu papasakoti Žanui Klodui apie savo šlepsėjimą parke. O ginčytis su juo esu visai nelinkęs. Manau, taip ir supranti, kad nebesi jaunas — tavęs nebegundo galimybė kiekvienu klausimu ginčytis su tėvais. Tačiau, kai jam ridenant dviratį koridoriumi praeidamas išvystu save veidrodyje, pamanau — koks gi skirtumas? Aš nieko nenoriu suvilioti.

Mudu su tėčiu traukiame į svetainę, kur močiutė sėdi savo mėgstamiausiame krėsle su „News of the World“ skraite. Atrodo, lyg studijuotų straipsnį, pavadinimu „Ant stalo šokanti kekšė paveržė mano televizorinį eržilą“.

— Sveika, mama, — sako tėtis, pakštelėdamas močiutę į kaktą. — Perskaitai apie visus skandalus, tiesa?

— Sveika, močiut, — sakau aš, darydamas tą patį. Mūsų šeimoje daug bučiuojamasi. Močiutės oda minkšta ir sausa, kaip popierius, pagulėjęs saulėje. Ji pasuka drėgnas mėlynas akis į mane ir linguoja galva.

Paimu jos ranką. Aš myliu močiutę.

— Nepasisekė, Alfi, — taria ji. — Vėl nepasisekė.

Matau, kad rankose turi loterijos bilietą ir tikrina jį pagal vakarykščius laimėjimus. Tai vienas ritualų, kurį su močiute atliekame kiekvieną savaitę. Ji kiekvienąsyk nuoširdžiai nustemba, kad jai nepavyko laimėti dešimties milijonų svarų. Kiekvieną sekmadienį ji ateina priešpiečių priblokšta, kad ir vėl nepataikė atspėti tų šešių rutuliukų. Aš ją užjaučiu.

— Nepasisekė, močiut? Nieko tokio.

— Teks dirbti pirmadienio rytą, Alfi. — Ji šypsosi, nors nei jai, nei man rytoj į darbą nereikia. Močiutė imasi plėšyti loterijos bilietą. Tai, regis, pareikalauja visų jos jėgų, ir, įveikusi šią užduotį, ji užsnūsta.

Pro aukštą langą kambario gale matau savo mamą sode, ji grėbia nukritusius lapus. Nors kartais jaučiasi nejaukiai šiame dideliame name, įgytame už pinigus, kuriuos atnešė tėčio knyga, mama myli šį sodą.

Ji pažvelgia į mane ir nusišypso, mina vietoje pūsdama skruostus. Tik po kelių sekundžių sumoju, kad ji vaizduoja bėgimą parke. Aš iškeliu nykštį aukštyn, ir mama vėl imasi lapų tyliai šypsodamasi. Žinau, kad ji patenkinta, jog buvau išėjęs iš namų, kaip ji sako „įkvėpti gryno oro“.

Trinkteli laukujės durys, netrukus tarpduryje kyšteli jaunos moters galva. Ji atrodo kaip antras Dievo mėginimas sukurti Kameron Diaz — beveik karikatūriškas šviesių plaukų, žydrų akių ir slidinėjimo įdegio derinys. Lena — čekė namų pagalbininkė. Ji tikrai šauni. Tik klausydamasi radijo atrodo kvailokai, sakytum, šoka pagal muziką, nesvarbu, ką tuo metu darytų, net kai sėdi ir valgo sėlenų dribsnius.

Tačiau paika Lena nėra. Tik jauna. Jei atvirai, regis, ji jaučia man silpnybę. Tai vienas iš tų protu nepaaiškinamų įsimylėjimų, pasala, į kurią pakliūname labai jauni. Gal man teks labai švelniai paaiškinti, kad nenoriu jokių naujų draugysčių. Ji neabejotinai graži mergina — sykį dėl jos mūsų paštininkas dviračiu įvažiavo į lempos stulpą. Aplinkui birte pabiro reklaminiai lankstinukai ir spalvoti jų priedai. Keista, kad manęs ji visai nedomina. O gal ir visai nekeista.

Durų trinktelėjimas pabudina močiutę, ir ji išsišiepia Lenai, mano, kad toji kokia nors tolima giminaitė.

— Atsiprašau, kad vėluoju, — sako Lena tokia gera anglų kalba, kad galėtum pamanyti, jog ji čia gimusi. — Metro sekmadieniais perpildytas. Tuoj pat paruošiu priešpiečius.

— NESVARBU, — atsako močiutė pabrėžtinai lėtai. — Rodos, močiutė mano, kad Lena arba kurčia, arba kvaila, kad nepajėgia angliškai pasakyti nė žodžio, arba viską drauge. Ji baksteli į mane. — JIS NEALKANAS.

— Kaip miela, — šypsosi Lena, ji kalba penkiomis kalbomis ir yra Londono universiteto magistrante. — Tai imsiuosi priešpiečių.

— Aš tau padėsiu, — pasisiūlo tėtė.

— Oi ne, nereikia.

— Tačiau aš noriu.

Jie eina į virtuvę, o mudu su močiute žiūrime kažkokią naują televizijos laidą, kurioje žmonės talžosi dėl to, kad vienas iš jų staiga išsiaiškino, jog jo mergina iš tiesų yra vyras. Tokios anksčiau dar nebuvau matęs. Net šlamštas naujoviškas.

Iš virtuvės girdžiu sklindant juoką, tėtis ir Lena iškrausto indaplovę.

Niekad kaip gyvas nesu matęs, kad tėtė padėtų ruoštis namie.

Tai irgi nauja.

Trečias skyrius

Vaikštinėju po Kinų kvartalą.

Nuo tada, kai grįžau į Londoną, ištisas dienas tą ir tedarau. Metro nuvažiuoju į Vest Endą ir neriu to nedidelio Londono lopinėlio, kur gatvės pavadintos dviem kalbomis, anglų ir kinų, link. O tada jau vaikštinėju.

Įžengiu į Kinų kvartalą per vienus iš trejų vartų: vakarinius Vorduro gatvės, šiaurinius Meklesfildo gatvės arba rytinius Niuport Korto vartus. Iriuosi triukšmingai kunkuliuojančiomis gatvėmis, kol mano juslės prisigeria šios vietos, ji ima priminti tą tolimojoje pasaulio pusėje esančią kitą vietą.

Kelios minutės, ir aš vėl Honkonge. Nėra tik svaiginančių horizonto, uosto, kalno keteros vaizdų. Tačiau dauguma scenovaizdžių visai tokie, kokius mačiau Kaulune ar Vančai.

Vitrinose sustatyta daugybė nublizgintų ančių, gražutės mergaitės žvilgančiais plaukais čiauška į ryškių spalvų mobiliuosius telefonus, seniai auksiniais dantimis stumia vežimėliuose kūdikius, kurių akytės it rudi brangakmeniai, jaunos mamos su be proto išpuoštais mažyliais, atšiaurūs paaugliai su už ausų prilaižytais plaukais, besitrinantys lauke aplink žaidimų arkadą, besistengiantys atrodyti tarsi gangsteriai, į darbą keliaujančios, o gal jau šveičiančios nedidelį plotelį šaligatvio prie savo restorano padavėjos vienspalvėmis uniformomis; garas veržiasi iš mažos virtuvėlės už aprasojusio veidrodinio stiklo; vyrai nešvariomis prijuostėmis krauna dėžes šaldytos žuvies.

Kinų kvartalas — vienintelė vieta, kur jaučiuosi laimingas. Jis primena man ne tik Honkongą — primena man tą metą, kai mudu su Rože buvome kartu.

Čia gausybė parduotuvių, prekybos centrų, aišku, ir restoranų, bet iš tiesų nėra vietų, kur galėtum sustoti ir žiūrėti, kaip pro šalį plaukia pasaulis. Nors netoliese verda viduržemiškas Soho gatvės gyvenimas, čia nėra nedidelių kavinukių, užkandinių ar barų. Jei norėtum išgerti puodelį kapucino ir pusvalandį ramiai pasėdėti, tokios vietos čia nerastum. Kantoniečiams tai nė motais. Ir man tai nesvarbu.

Todėl žingsniuoju toliau — traukiu pagrindine Džerardo gatve į Vorduro, kur vakarinė Kinų kvartalo riba nužymėta picerijų ir naktinių klubų, paskui į tamsią siaurą Lislio gatvę su čirškinamos anties kvapu ir dujų garais, paskui greičiausiai į Liti Niuporto, kur Rytų dvikovų prekių parduotuvėje, vadinamoje „Šaolino keliais“, linguoja didžiulė kinų drakono iš papjė mašė galva, tarsi šis saugotų kabančius boksininkų maišus, dėmesio sukaupimo pratybų lenteles ir juodų kung fu kelnių prikimštas kartono dėžes. Pagaliau pasiekęs, na, sakykim, Čering Kros Roudo knygynus ir teatrus, tuo pačiu keliu grįžtu į Niuport Kortą, kur galiu prisipirkti kinų kompaktinių žurnalų, kinų plokštelių ir kitokių kinų gėrybių.

Be tikslo klaidžiojant Kinų kvartalo gatvėmis, į galvą atklysta Kiplingo eilėraštis, kurį analizavome, kai dėsčiau anglų literatūrą Princesės Dianos berniukų bendrojo lavinimo mokykloje.

„Mandalajus“ — eilėraštis apie klajojantį po Londoną paleistą iš karo britų kareivį, tarnavusį kažkur „į rytus nuo Sueco“. Štai jis slampinėja Banko rajono gatvėmis, — negi buvęs karys tapo pasiuntinuku Sityje? Ar likęs gyvas jis siuntinėjamas Džošo protėvių tvarkyti jų reikalų? Kareivis prisimena vėją, šiurenantį palmes, dramblius, verčiančius į krūvas tikmedį, ten paliktas moteris. Buvęs karys neturėtų jaustis vienišas — jis byloja, kad jam įkandin seka penkiasdešimt kambarinių, nuo „Čelšės iki Strendo“. Tačiau jis prisimena, kaip aušra pakyla it griaustinis iš Kinijos per įlanką, prisimena, kaip šalia buvo ji.