Тони Парсонс - Be tavęs...

Rožė buvo kitokia. Ji mylėjo šią vietą.

Nenoriu, kad ji atrodytų kaip motina Teresė su portfeliu. Kantoniečiai gali būti šiurkštūs, tad susidūrusi su rukna taksi vairuotoju, nemandagiu padavėju arba įkyriu elgeta, Rožė pajėgė pajusti bet kurio perkaitusio, pavargusio ekspatrianto bejėgišką nusivylimą. Tačiau blogi jausmai ilgam jos neapimdavo.

Ji mylėjo Honkongą. Mylėjo šiuos žmones ir — kas nebūdinga moteriai, turinčiai tokį darbą, gaunančiai tokį atlyginimą, su tokios spalvos oda — manė esant teisinga, kad jie atgauna savo miestą.

— Nagi liaukis, Alfi, — tarė ji vieną vakarą man zirziant apie tą ypatingą jausmą ir kaip nenoriu, jog tai kada nors baigtųsi. — Galbūt Honkongas ir yra britų išradimas. Bet jo širdis tikrai priklauso kinams.

Ji norėjo atrasti tikrąjį Honkongą. Likęs manytis pats, būčiau taip ir prasėdėjęs, glamonėdamas „Tsingtao“ Lan Kvai Fonge, žvelgdamas į šviesų jūrą. Vienas būčiau puikiausiai vegetavęs netikrame Honkonge, įsitikinęs, kad tas ypatingas jausmas ir yra visa, ką man reikia žinoti.

Rožė nuvedė mane giliau. Ji nuvedė mane ten, kur nesiekia šviesos. Ir šitaip prisirišimą pavertė šiuo tuo daugiau. Daugiau Honkongui. Ir jai.

Ji nusivedė mane į šventyklą už Centrinio rajono, kur viskas buvo raudonos arba aukso spalvos, oras troškus nuo smilkalų ir moteryčių deginamų padirbtų pinigų didžiuliuose akmeniniuose būgnuose. Prikvepintame rūke tegalėjai įžvelgti du varinius elnius, blizgančius prie altoriaus.

— Už ilgą gyvenimą, — paaiškino Rožė.

Ir kai dabar prisimenu Rožę kalbant apie ilgą amžių, noriu tik raudoti.

Tomis dienomis, kurios, mums regėjosi, truks amžinai, ji nusivesdavo mane ten, kur be jos niekuomet nebūčiau nuėjęs. Mes valgėme dim sum restorane netoli mano namų, kur buvome vieninteliai gveilo. Vaikščiojome siauromis gatvelėmis tarp gyvenamųjų namų, aplipusių televizijos antenomis, augalais puodynėse, apraizgytų skalbinių virvėmis. Ji paėmė mane už rankos ir vedė gilyn tamsiomis gatvėmis, kurių nepasiekia saulė, o bedančiai seniai, įsispyrę į sandalus, eina lažybų dėl dviejų svirplių, besikaunančių medinėje dėžutėje.

Vieną kartą palaukiau jos po darbo, mes persikėlėme keltu į Kauluną ir nuėjome į kiną, kur, rodos, žiūrovų telefonai nė akimirką nepaliovė skambėję. Nepažįstu nė vieno kito žmogelio, kurio šitai nebūtų varę iš proto. Rožė net purtėsi iš juoko kėdėje.

— Štai tas tikrasis Honkongas! — tarė ji. — Norite pamatyti tikrąjį Honkongą, pone? — Ir ji mostelėjo mobiliųjų simfonijos pusėn. — Štai jis.

Bet jai patiko ir visa tai, kas britiška. Kiekvieną šeštadienio popietę, jai baigus darbą — kontora tikėjosi, kad ir šeštadieniais ji dirbs pusę dienos — mes gerdavome vėlyvą arbatą „Pusiasalio“ viešbutyje, žvelgdami į Centrinę gatvę kitoje uosto pusėje, gurkšnodami „Earl Grey“, šlamšdami vaflius su marmeladu, krimtome mažyčius sumuštinius nupjaustytomis plutelėmis. Vieną ar porą kartų netgi žiūrėjome, kaip Džošas ir jo draugužiai apžėlusiais užpakaliais žaidžia regbį arba kriketą.

Smagūs būdavo šie britiški užsiėmimai — ne todėl, kad primindavo mums namus, bet todėl, jog namuose šito niekuomet nedarydavome.

Kriketas, regbis, sumuštinukai be plutelės — kas ką nors išmanė apie tai? Tik ne aš. Ir ne Rožė, kurios bendrinė tartis slėpė, kad ji kilusi iš nudrengto sunkvežimio, stovėjusio nuošalioje vietovėje šalia Londono. Rožei niekas nebuvo patiekta ant lėkštutės. Ji visa pelnė mokslu ir sunkiu darbu.

— Kur atsikratei savo Esekso tarties? — paklausiau jos sykį. — Universitete?

— Liverpulio gatvės stotyje, — atsakė ji.

Azijoje mes abu atradome tikrą Honkongą ir tikrą Britaniją, kokios niekuomet nepažinojome.

Rožė visa tai pamilo.

O aš pamilau ją.

Tai nebuvo sunku. Sunkiau buvo sutelkti drąsą ir paskambinti jai, kai ji davė man vizitinę kortelę „Mandarino“ bare. Nuo pat pradžios ji man reiškė per daug. Jau nebegalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jos.

Ji buvo graži, šauni ir gera. Ji turėjo didesnę širdį negu visi kiti, kuriuos iki jos pažinojau. Jai sekėsi darbe, bet jos vertės jausmas nepriklausė nuo to darbo. Aš mylėjau ją dėl visų šių priežasčių. Ir mylėjau ją dėl to, kad ji buvo mano pusėje. Mano pusėje be sąlygų, be lengvinančių išlygų. Labai lengva mylėti tą, kuris visada tave palaiko.

Sykį linksminomės ant stogo „Kinijos“ klube, ir Džošas pasakė įdomią mintį — po to, kai išgėrė gerokai per daug „Tsingtao“ bokalų:

— Jeigu Rožė sutiktų Dievą, ji paklaustų: kodėl tu blogas Alfiui, Dieve?

Jis ištarė tai skardžiu, mergaitišku balsu, ir visi juokėsi. Aš irgi šypsojausi, stengiausi būti mandagus su tuo bukagalviu. Tačiau mano širdis ėmė plakti sparčiau. Nes žinojau, kad tai tiesa.

Rožė buvo mano pusėje taip, kaip dar niekas niekuomet nėra buvęs. Išskyrus mano tėvus. Ir senelius. Tačiau būti mano pusėje buvo tarsi ir jų pareiga. Rožė tai darė savanoriškai. Aš jai rūpėjau. Tie vaikigaliai parke — ta sūrio kompanija — juoktųsi vien nuo minties, kad toks vyrukas kaip aš galėtų rūpėti tokiai moteriai. Bet rūpėjo. Aš neprasimanau.

Mylėdama ji mane išlaisvino. Leido pasijusti savimi.

Kadaise Londone puoselėjau svajonę — pabandyti rašyti, bet man neužteko parako. Rožė mane įtikino, kad jei būsiu pasiruošęs dirbti ilgas valandas, galėčiau rašyti. Ji matė ne tik tą vyrą, kuriuo buvau, bet ir kuriuo galėjau būti. Mylėdama ji mane įtikino, kad svajonės gali išsipildyti.

Štai kodėl dabar taip sunku.

Štai kodėl šiandien turiu prisiversti stumtis pirmyn.

Nes visai neseniai viskas buvo tiesiog nuostabu.

Senasis kinas baigė lėtų judesių šokį.

Kai aš risnoju pro jį antrą kartą — tiesą sakant, dabar veikiau lėtai šlepsiu, o ne risnoju, jis pažvelgia į mane taip, tarsi mano veidą būtų matęs tūkstantį kartų. Ir tarsi jis mane pažintų.

Jis vėl man kažką sako, ir šį kartą aš aiškiai suprantu. Tai visai ne poruokis.

— Kvėpuok, — pataria jis.

— Ką? — klausiu gaudydamas kvapą.

— Nekvėpuoji kaip reikiant.

— Kas?

— Kas? — prunkšteli jis. — Kas? Tu — štai kas. Kvėpuoji netinkamai. Tavo kvėpavimas nepakankamai gilus. Negerai. Nėra kvėpavimo, nėra gyvybės.

Spoksau į jį.

Nėra kvėpavimo, nėra gyvybės? Kas jis manosi esąs? Meistras Jodą?

— Ką tai reiškia? — pagaliau tariu ne itin draugiškai. — Čia koks nors senas kinų posakis?

— Ne, — atsako jis, — ne senas kinų posakis. Tiesiog sveikas protas.

Ir nusisuka baigęs šneką.

Taigi jau bėgdamas iš parko, pabandau. Giliai įkvepiu, pripildau plaučius, jaučiu, kaip jie išsiplečia, lėtai išleidžiu orą. Ir vėl: įkvepiu, iškvepiu. Lėtai ir ritmingai.

Spardau pernykščių metų lapus, verčiu save įkvėpti dar kartą.

Nelengva.

Nes, matai, ji buvo mano priežastis.

Antras skyrius

Kur prasideda svajonės? Mano svajonė tapti rašytoju atkeliavo iš vaikystės. Ji gimė vaikystėje ir lydėjo mane visą jaunystę. Tai neblogai. Ji ištvėrė daug ilgiau negu dauguma svajonių.

Mano tėtis buvo sporto apžvalgininkas nacionaliniame laikraštyje. Jo sritis buvo žirgų lenktynės, futbolas ir boksas — sporto šakos, su kuriomis jis užaugo Ist Ende. Kai vykdavo olimpinės žaidynės, rašydavo ir apie lengvąją atletiką, per Vimbldoną — apie tenisą, rašydavo ir apie bet kurią kitą sporto šaką, jei prireikdavo. Baigdamas sporto apžvalgininko karjerą parašė netgi keletą straipsnių apie šiuolaikinius imtynininkus, tuos piktus vyrus, apsitempusius blizgančiu lateksu ir atrodančius taip, lyg vartotų steroidus, kai išties jiems reikėtų vaidybos pamokų.