Тони Парсонс - Be tavęs...

Gyvendamas Honkonge, mačiau šį veidą, dirbantį „Žvaigždžių“ kelte, vairuojantį taksi Kaulune, mačiau vienišą „Laimės slėnio“ hipodrome. Mačiau šį veidą padedant anūkėlei Bembio akimis, kai ši ruošė pamokas parduotuvytės gale, mačiau šliurpiantį makaronus prie daipaidongo — gatvės užkandinės — prekystalio, mačiau jį apdulkėjusį, statantį spindinčius naujus dangoraižius ant atkovoto žemės ruožo.

Šį veidą aš puikiai pažįstu. Nesujaudinamą, uždarą ir visiškai abejingą mano egzistavimui. Jis žvelgia kiaurai. Jam vis tiek, gyvensiu aš ar mirsiu.

Ten matydavau jį nuolat — ir jis varė mane į pasiutimą.

Man sunkiai iriantis pro šalį, senasis kinas užmeta į mane akį. Lyg kažką tarsteli. Vieną žodį. Nežinau ką. Skamba kaip „poruokis“.

Pagalvojęs apie save, jaučiu liūdesį sugnybant širdį — maža vilties, bičiuli.

Aš paskutinis iš šios giminės.

Honkonge visi jautėmės ypatingi.

Žvelgdavome žemyn į spindinčią Centrinės gatvės širdį ir jautėmės tarsi kokių didingų, herojiškų, epinių tradicijų paveldėtojai. Spoksodavome į tas šviesas, pinigus, žmones, gyvenančius nedidelėje Britanijos kolonijoje Pietų Kinijos jūroje, ir jautėmės išskirtiniai — ko niekad nebuvome patyrę savo Londone, Liverpulyje ar Edinburge.

Aišku, neturėjome jokios teisės taip jaustis. Honkongo mes nepastatėme. Daugelis mūsų ir atvykome tik beveik priartėjus laikui perduoti jį kinams. Tačiau tame šviesiame, švytinčiame mieste ne savo valia jauteisi ypatingas.

Buvo tikrai svarbesnių išeivių iš mūsų tėvynės, miklių berniukų lengvais „Armani“ kostiumais, dirbančių Centrinėje gatvėje, kurie vieną dieną sugrįš namo, gaubiami septynženklės banko sąskaitos šlovės. Tačiau aš jiems nepriklausiau. Nebuvau net arti jų.

Aš dėsčiau anglų kalbą „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokykloje turtingoms, išsičiustijusioms kinėms, kurios norėjo kalbėti su apvaliaakiais padavėjais šių kalba. „Padavėjau, mano ryklio peleko sriuboje plaukioja musė. Tai pasibaisėtina. Makaronai atšalę. Kur viršininkas? Ar jūs priimate „American Express“ banko kortelę?“ Mes kaitydavome daugybę žodžių, kurių prireikia užsisakant maistą, nes 1996-aisiais, kai atvykau į Honkongą, aplink stalus jau sukosi spiečiai baltųjų vaikinukų.

Aš šiek tiek skyriausi nuo kolegų. Regis, visi mokytojai „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokykloje — mūsų moto buvo „Anglų kalba be ašarų per porą metų“ — turėjo priežastį būti Honkonge, ne tik tą, kad visi čia jautėmės tokie ypatingi.

Buvo moteris iš Braitono — praktikuojanti budiste. Tylus jaunas vyrukas iš Vimslovo kiekvieną laisvą valandėlę praleisdavo stengdamasis perprasti kinišką boksą. Buvo ir „britas-kinas“, prieš imdamasis šeimos verslo Londono kinų kvartale, Džerardo gatvėje, jis norėjo pamatyti, iš kur kilęs jo veidas.

Jie visi turėjo priežastį čia būti. Turėjo ir tėvynainiai Centrinės gatvės bankuose, ir teisinėse kontorose. Turėjo ir kiti mūsų tėvynainiai, statantys naują oro uostą Lantau.

Visi turėjo priežastį. Tik aš — ne.

Aš atvykau į Honkongą, nes man buvo per akis Londono. Penketą metų dėsčiau anglų literatūrą liaudiško kvartalo mokykloje. Gal jūs net apie mus girdėjote. Ar ką nors žinote apie Princesės Dianos berniukų bendrojo lavinimo mokyklą? Ne? Tai mokykla šiauriniame Londone, kur medžio darbų mokytojo galvą suveržė jo staklėmis. Rašė visi laikraščiai.

Tačiau tėvai vis tiek buvo baisesni už vaikus. Per tėvų dienas Princesės Dianos mokykloje man tekdavo akis į akį susidurti su sunkiasvorėmis, piktavalėmis tetomis piktais žvilgsniais ir bjauriomis melsvomis tatuiruotėmis.

O juk tai būdavo tik motinos.

Man tai įgriso. Įgriso iki gyvo kaulo. Įgriso taisyti rašinius, kurie prasidėdavo taip: „Kai kas pasakytų, kad Merkucijus pošlykštis tipas.“ Atsipyko dėstyti „Romeo ir Džuljetą“ vaikams, kurie juokėsi, kai vienas iš Šekspyro žinovų klasės gale pripūtė prezervatyvą mums nagrinėjant sceną balkone. Atsipyko aiškinti apie nuostabią anglų kalbos didybę vaikams, kurie kiekvieną žodį gausiai užpildavo „suknistu“ ir „sušiktu“ kaip kečupu mėsainių užkandinėje.

Tuomet sužinojau, kad britai vis dar gali vykti į Honkongą ir gauti darbo leidimą metams — tik ne ilgesniam laikui.

Visa tai sutapo su anuo epizodu, kai vieno mokinių tėvas — išties net keista — dėdulė net giliausią žiemą buvo apsirengęs kaip į paplūdimį, ant rankos išsitatuiravo Didžiosios Britanijos vėliavą, o užrašas buvo su klaida.

Jis buvo užsirašęs „Didžioji Britania“ — iškart po įniršusiu buldogu, vilkėjo aptemptais marškinėliais su Britanijos vėliavos piešiniu — veikiausiai per ankštai sukirptais, o gal keliais dydžiais per mažais.

Didžioji Britania.

Jėzau meiliausias.

Taigi, aš iš ten nusiploviau. Sunkiausia buvo apsispręsti. Paskui viskas ėjosi kaip per sviestą. Po dvylikos valandų, keturių filmų, trijų valgymų, dviejų mėšlungio priepuolių galinėje 747-o eilėje nusileidau senajame Honkongo Kai Tako oro uoste, tame, kur širdis daužydavosi tupiant tarp dangoraižių miško taip arti, kad galėjai įžiūrėti skalbinius ant virvių kiekviename balkone. Ir aš pasilikau, nes Honkonge pasijutau kitaip — pasijutau ypatingas.

Honkongas buvo labai toli nuo „Didžiosios Britanios“. Kitas pasaulis, ir kaip tik šito savo gyvenime labiausiai troškau. Tačiau tas kitas pasaulis paskatino mane mylėti savo šalį taip, kaip niekad nebuvau jos mylėjęs.

Honkongas leido man pajusti, tarsi mano šalis būtų padariusi kažką labai svarbaus ir savito. Kažką stebuklingo, drąsaus. Žvelgiant į tas šviesas, man regėdavosi, tarsi kruopelė viso to priklauso ir man.

Tačiau rimtos priežasties ten būti neturėjau, kitaip nei „britas-kinas“, ieškantis savųjų šaknų arba žmonės, atkeliavę dėl Budos arba Briuso Li.

Ir tada sutikau Rožę. Ir ji tapo manoji priežastimi.

Senasis kinas nėra vienintelė gyva būtybė. Tolimajame parko gale tebestypso būrelis po šeštadienio nakties apsiblaususių paauglių — jie dar neišsiskirstė į namus.

Šios nedidukės gaujos nariai — visų žmonijos vaivorykštės spalvų, ir nors aš iš širdies pritariu, kad gyventume daugiakultūrėje visuomenėje, vis dėlto bežiūrint, kaip šie vyrukai spjaudo ant balandžių, man nekyla itin taurių minčių apie žmonijos gebėjimą gyventi taikiai.

Kai jie pastebi mane, pūškuojantį jų link, supratingai susivaipo, ir aš pagalvoju: ko jie juokiasi?

Ir iškart žinau atsakymą.

Jie juokiasi iš išraudusio, šnopuojančio storulio naujais sportiniais drabužiais, kuris šeštadienį neturėjo nei kur eiti, nei su kuo. Vaikino, kuris dažnai gulasi anksti. Vaikino, kuris niekuo neišsiskiria iš kitų.

O gal aš sau per daug kritiškas?

— Pažiūrėk, koks sūris, — sako vienas.

Pažiūrėk, koks sūris? Ką tai reiškia? Ar čia apie mane? Pažiūrėk, koks sūris? Ar čia koks naujas posakis?

— Jis toks storas, kad atrodo kaip dvi kalės, besipešančios po pūkine antklode, tiesa?

— Tokio dručkio paso nuotrauką tikriausiai tenka daryti satelitu.

— Tokio storulio gerbėjas gali būti pats kapitonas Ahabas.

Kaip buvusiam anglų kalbos mokytojui, man daro įspūdį ši laisva nuoroda į „Mobi Diką“. Jie neblogi vaikai. Nors berniūkščiai plyšta juoku iš manęs, aš išspaudžiu — viliuosi — draugišką šypseną. Rodau jiems, kad sūris — supratingas vyrukas ir kad žino, kaip priimti juokus. Bet jie tik kvailai nusimaivo, paskui išsiviepia man. Vypt, vypt, vypt, taip ir kraiposi, spinduliuodami ir jaunystę, ir kvailystę. Aš greitai nusisuku ir prabėgęs juos prisimenu, kad treningo kišenėje yra „Snickers“ saldainis — netikėtam atvejui. Stebimas nuskurusios pilkos voverės, valgau šokoladuką ant drėgno parko suolelio. Paskui sėdžiu ir ilgai sukinėju tuoktuvių žiedą ant rankos, jausdamasis vienišesnis negu kada nors anksčiau.