Тони Парсонс - Be tavęs...

— Atiduok šią vietą runkeliams ir tuoj pamatysi, kaip jie nudobs aukso žąsį, — pareiškė jis. — Bet, žinoma, runkeliai sušveis bet ką.

Atsigręžiau pažiūrėti į jį.

Jis sėdėjo prie stalelio greta lango su mergina ir bandė padaryti jai įspūdį. Aš mačiau tik jį, jauną vyrą it bulių kostiumu siaurais dryželiais, šviesiaplaukį, geros formos, palaikomos liesa mėsa, regbiu ir Anglijos bažnyčios giesmėmis. Grynos britiškos jautienos gabalas, gal šiek tiek apkrėstas karvių pasiutlige.

Bulius nė nesistengė sumažinti decibelų. Su jaunu kantoniečiu barmenu tik susižvalgėme šiam pilant man antrą alaus. Barmenas — dar visai vaikas — liūdnai nusišypsojo, lyg ir palingavo galva, ir kažkoks begalinis šio gesto švelnumas paskatino mane veikti.

Ne, šito jau per daug, pamaniau aš, statydamas „Tsingtao“. Bulius žeidžia ne tik Honkongo gyventojus. Jis bjauroja ir tą ypatingą jausmą, kuris mane apima žvelgiant į šio miesto šviesas. Barmeno akys man sakė nesivelti.

Per vėlu.

— Atsiprašau. Atsiprašau?

Bulius pažvelgė į mane. Taip pat ir mergina. Tai buvo ji. Ir ji švietė.

Turiu omenyje, ji tikrai švietė, saulėlydis, nudažytas toksiškų dujų, kurias meta pietų Kinijos fabrikai, žėrė paskutinius „Technicolor“ spindulius jai ant veido.

Ir ji liepsnojo.

Bulius buvo toks šviesus, kokia ji tamsi, jie atrodė tarsi pora, galbūt tarnybinio romano pradžioje. Bent jau mažoje Buliaus galvelėje.

— Ko? — paklausė jis. Šiurkščiai.

— Tu pagalvok, — tariau, — tu tik pagalvok. Jie duoda tau butą ir tarnaitę filipinietę, ir tau atrodo, kad esi imperijos statytojas. Kas tu esi šią savaitę, žmogau? Stamfordas Raflzas? Sesilis Rodas? Antarktidos Skotas?

— Atsiprašau, ar tu kuoktelėjęs? — pasiteiravo jis abejodamas, ar jam garsiai nusikvatoti ar išmalti man žibintus. Jis atsistojo. Aukštas šunsnukis. Daug artimosios imties pratybų. Plaukuota krūtinė. Tikriausiai.

— Nurimk, Džošai, — paprašė ji, paliesdama jo ranką. Galėjai pavadinti jį besmakriu stebuklu, tačiau būtum labai apsirikęs. Jis tik smakrą ir turėjo. Tokie kaip jis, kaip nekart pastebėjau, visada su tokiu smakru. Smakras ir nosis. Kilnus šnipas ir styrantis smakras tarytum suspaudžia jo burną į siaurą, valdingą, piktą liniją.

Žodžiu, jis buvo belūpis stebuklas.

— Mes čia svečiai, — tariau aš drebančiu nuo kažko, ko nė pats nemokėčiau įvardyti, balsu. — Britanija jau nebevaldo jūrų. Mums derėtų elgtis mandagiau.

Jo belūpė burna atvipo. Ir tada jis prabilo:

— Kokios mandagumo pamokos labiau norėtum, tu mažas bjaurus žmogeli?

— Nagi, kodėl tau nepabandžius?

— Gal ir pabandysiu.

— Ei, liaukitės, liaukitės judu, — įsiterpė ji. — Vieną dieną abu vyksite namo.

Vieną dieną vyksime namo? Vyksime namo? Tai man niekada nebuvo toptelėję į galvą. Aš pažvelgiau į ją ir pamaniau — namo.

Paskui atsisukau į Džošą. Šiek tiek vienas į kitą paspoksoję, mudu su Džošu pasijutome kvailiai ir suvokėme, kad netalžysime vienas kito. Ar, tikriau sakant, jis netalžys manęs. Pagaliau ji įstūmė jį į kėdę. Ir nusišypsojo man ta juokinga šypsena.

— Tu teisus, — tarė ji. — Reikėtų elgtis mandagiau. — Ištiesė ranką. — Rožė.

Aš paspaudžiau jai ranką.

— Alfis Badas.

Netgi mudu su Džošu padavėme viens kitam rankas. Trise išgėrėme, ir mums su Džošu vengiant žiūrėti vienas kitam į akis papasakojau jiems apie savo darbą „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokykloje. Ji papasakojo man apie savo teisinę kontorą. Džošas vis žvilgčiojo į laikrodį. Šiek tiek persistengia, pamaniau. Demonstruodamas man — ir jai — kaip neįtikėtinai jam nuobodu.

Tačiau ji man šypsojosi — ta jos šypsena, tie dantys, tos rausvos it kūdikio dantenos — išsyk pavergė mano širdį — ir aš jaučiau, iš tiesų jaučiau, kad kažkur ir aš turiu namus, į kuriuos galiu sugrįžti.

Šitaip tai ir prasideda. Žiūri į žmones, kurių niekuomet nebuvai sutikęs, ir juos pažįsti. Tada tai prasideda.

Rožė staiga pliaukštelėjo per stalą.

— Oi, palauk, — nusijuokė ji. — Aš prisimenu tave.

Mums neturėjo pavykti. Visi jos draugai manė, kad ji man per gera, ir jie buvo teisūs. Rožė buvo Honkongo salos mergina. Aš buvau iš Kauluno pusės.

Ji darė karjerą. Aš turėjau darbą. Ji pietaudavo Kinijos klube su įtakingais asmenimis. Aš su bičiuliais — smulkiomis žuvelėmis — gurkšnodavau „Tsingtao“ Lan Kvai Fonge. Ji atvyko į Honkongą verslo klase, sėdėjo prie lango. Aš skridau ekonomine klase, sėdėjau prie praėjimo.

Dvidešimt penkerių Rožė sėkmingai kilo karjeros laiptais. Nors septyneriais metais vyresnis — o drėgmė ir alus nejaunina, — aš vis dar laukiau, kada mano gyvenimas prasidės.

Ji gyveno mažyčiame, bet žaviame butelyje Konkit Roude, Aper Midi Levelyje, Viktorijos viršūnės papėdėje — visų emigrantų rojuje. Rajoną saugojo dvidešimt keturias valandas budintis gurkhas. Aš turėjau kambarį Sai Jing Pune, o butą nuomojausi drauge su kolegomis iš „Dvigubos sėkmės“ — „britu-kinu“ iš Džerardo gatvės ir kung fu fanatiku iš Vilmslovo.

Namas priminė triušidę, sienos plonytės, galėjai girdėti, kaip kokia nors šeima žiūri „Star“ televiziją koridoriaus gale. Mūsų apsaugininkas buvo apsimiegojęs sikhas, kuris pasirodydavo ir išnykdavo kada užsimanęs.

Rožę į Honkongą atplukdė neatsitiktiniai vėjai — kitaip nei mane. Ji dirbo korporacinės teisės srityje, ir jos Londono firma — ji vadino ją kontora — pasiuntė ją pasinaudoti dar neregėtai paskutiniais Britanijos valdymo metais klestinčia rinka.

Kol aš taupiau nuomai, už uždarų durų Centrinėje gatvėje kiti krovėsi turtus. Honkongas šaukte šaukėsi teisininkų, ir kiekvieną dieną vis daugiau jų atskubėdavo judančiu Kai Tako oro uosto taku.

Rožė buvo viena jų.

Aš ligi šiol Londone virčiau arbatą, — pasakojo ji man tą vakarą, kai mudu su Džošu nutarėm išgerti užuot mušęsi. — Koks nors senas storulis įgnybtų man į sėdynę. O čia aš svarbi.

— O ką tu dirbi, Rože?

— Tai įmonių finansai, — paaiškino ji. — Aš padedu kinų įmonėms užsidirbti pinigų išleidžiant akcijas. Pirmasis viešas akcijų pardavimas. Jie tai vadina gaisro gesinimu.

— Oho, — tarstelėjau, — tai bent.

Nė nenutuokiau, apie ką ji kalba. Tačiau nuoširdžiai ja žavėjausi. Rožė atrodė labiau subrendusi, negu aš kada nors apskritai būsiu.

Dauguma jos kolegų — triukšmingi vaikinai ir merginos, šaižiai klegantys „Mandarino“ mansardos bare, nematantys saulėlydžio virš uosto, — smagindavosi niekindami Honkongą. Jie išvydo gatvės nuorodą „Van King Roudas“ ir, kol čia gyveno, nepaliovė dėl to tyčiojęsi, tarsi Honkongas egzistuotų vien tam, kad juos pralinksmintų. Jie rinko kiekvieną Honkongo beprotybės įrodymą ir blevyzgojo apie tai. O tų įrodymų netrūko.

Vietinės gamybos tualetinis popierius buvo vadinamas „My Fanny“. „Causeway Bay“ universalinė, pasirodo, priklausė japonams, bet šito galėjai nesuprasti, mat jie pardavinėjo triufelius, vadinamus „Chocolate Negro Balis“. Populiarus Honkonge purškiamas antifrizas vadinosi „My Piss“.

Aš irgi juokiausi pirmąkart pamatęs „Mano siusalų“ reklamą — nesakau, kad nesijuokiau. Tačiau šie belūpiai keistenos taip ir nepaliaudavo tyčiotis. Anksčiau ar vėliau turėtumei pamiršti „Mano Fani“ ir eiti pasižiūrėti saulėlydžio, pasigrožėti apšviestu miestu. Tačiau belūpiai keistenos vis neprisiruošdavo to padaryti.