Тони Парсонс - Be tavęs...

Mano tėvas nebuvo garsus sporto žurnalistas. Dažniausiai šalia jo pavardės prie straipsnių neįdėdavo net nuotraukos. Tačiau mane visada žavėjo jo asmenybė. Kitų tėvai — mano draugų tėčiai — kiekvieną dieną tuo pačiu laiku privalėjo būti toje pačioje vietoje. Mano tėtis keliavo po šalį imdamas interviu iš garbinamų žmonių, ir nors kartais mudu su mama nematydavome jo ištisą savaitę, man visada patiko, kad jam nereikėjo laikytis nustatytų darbo valandų.

Net vaikystėje aš žinojau, kad būti žurnalistu — tai ne tas pat, kas porą savaičių pasilepinti Benidorme. Supratau, ką reiškia galutinių terminų tironija ir kaip redaktoriai gali nukąsti paskutinę tavo straipsnio eilutę, ir kad šios dienos laikraštis kitą dieną taps kačių kraiku. Tačiau tėtis vis tiek man darė laisvo, koks tik žmogus gali būti, įspūdį.

Tėtis niekuomet nemėgo reporterio lažo — sėdėti spaudos būdelėje Aptono parke, perdavinėti straipsnius iš ringo Nacionaliniame parodų centre Birmingeme telefonu — bet kai jam skirdavo vietos parašyti apie tikrus žmones, o ne apie rezultatus ir statistiką, kai jis papasakodavo apie genialų futbolininką, kurio karjera staiga nutrūko, šiam susižalojus kulkšnį, arba olimpinių žaidynių viltį, kuriai krūtyje atrado guzą, tokie jo straipsniai papirkdavo skaitytojų širdis. Mano tėtušis mokėjo tas širdis sušildyti. Ir tam jam užtekdavo 1200 žodžių, arba dviejų laikraščio puslapių. Ir ta šiluma jų širdyse išlikdavo ilgam. Mano tėtis nebuvo garsus sporto žurnalistas, mat visai nebuvo pamišęs dėl sporto. Jo karjera būtų susiklosčiusi daug geriau, daug sėkmingiau, jeigu būtų rašęs ne pirmiesiems, o galiniams laikraščio puslapiams.

Bet man tėtis buvo herojus. Ir aš daugybę metų svajojau įsitraukti į šeimos verslą.

Vėliau jis parašė knygą. Jūs tikriausiai apie ją girdėjote. O gal net skaitėte. Nes „Apelsinai Kalėdoms — vaikystės prisiminimai“ buvo iš tų knygų, kurias sykį pradėję pirkti žmonės perka visą gyvenimą. Po šito įvykio mano svajonės apie rašymą ėmė atrodyti šiek tiek juokingai. Kaip dabar galėčiau rungtis su savo tėčiu? Kaip vidutinis sporto žurnalistas, jis mane įkvėpė. Tačiau kaip pašėlusiai sėkmingas autorius baugino.

Kai tėtis išleido knygą, aš mokiausi pedagoginiame koledže, tad jo kilimą perkamiausių knygų sąrašuose stebėjau iš tolo. Atrodė, ką tik tėtis buvo toks kaip visada — žurnalistas, tykantis išeinančio iš aikštės dvidešimtmečio futbolininko, gaunančio trisdešimt gabalų per savaitę, — gal šis po treniruotės burbtelės kokią visus sukrėsiančią naujieną, ir štai jis — populiarios knygos autorius, apsikrovęs šešių skaitmenų honorarų čekiais, nuolat pasirodantis kultūros pokalbių laidose, žmonių atpažįstamas restoranuose.

Aš žinau, tai nebuvo lengva. „Apelsinus Kalėdoms“ jis rašė ne vienus metus. Tačiau visada dingojosi, kad sėkmė aplankė staiga, nors ir kiek daug triūso teko padėti jai pasiekti. Todėl ir atrodė, kad mano tėtis tiesiog per naktį iš nežinomo sporto žurnalisto virto gerbiamu rašytoju, dalyvaujančiu susitikimuose su skaitytojais knygynuose, kur skaito knygos ištraukas, atsakinėja į klausimus ir pasirašinėja „Apelsinus Kalėdoms“. Dabar žmonės vertina jo parašą taip pat kaip sirgaliai, prie stadiono laukiantys dvidešimtmečių futbolininkų, gaunančių trisdešimt tūkstančių per savaitę.

„Apelsinai Kalėdoms — vaikystės prisiminimai“ — gera knyga. Man ji labai patiko. Ir jos padaryto įspūdžio visai neapkartino tai, kad ji gerokai aptemdė mano tik pusiau prisirpusias svajones gyventi iš rašymo. Knyga nusipelnė sėkmės.

Tai knyga apie mano tėtės vaikystę Ist Ende, neturtingą, bet laimingą jų šeimos gyvenimą — ir kaip mano tėtė, visa brolių ir seserų armija kone mirdavo iš džiaugsmo Kalėdoms gavę apelsiną.

Tėčio knygoje knibžda nesipraususių neklaužadų, smagumui medžiojančių žiurkes, kai jų artimiausius kaimynus bombardavo vokiečių Luftwaffe. „Apelsinuose Kalėdoms“ apstu mirties, ligų, stygiaus, bet ji buvo parduodama taip gerai dėl to, kad ši knyga guodžia taip pat, kaip puodelis karštos, saldžios arbatos ir pieninio šokolado pyragaitis. Sodrūs anekdotai apie poliomielitą, utėles ir nacius mano tėčio knygoje nenustelbia to be galo jausmingo šeimos, kokios nūnai, regis, nebėra, paveikslo.

Juokinga, kad tėčio knyga pataikė į jų šeimą kaip atzvimbusi Hitlerio sparnuotoji raketa. Kai išėjo „Apelsinai Kalėdoms“, jo broliai ir seserys jau buvo sėkmingai įsitaisę, garbingai pusamžio sulaukę asmenys. Staiga jų vaikystės nuotykiai tapo viešai paskelbti.

Vyriausiajai mano tėčio seseriai tetulei Dženet nepatiko, kad tėtis visiems papasakojo, kaip jų tėtis dingus elektrai tamsoje aptiko ją smaukant amerikoniukui su uniforma. Nors knygoje ši istorija papasakota kaip mielas farsas, lyg toj dainoj „kur tavo kelnės“, bet šio įvykio atskleidimas sukėlė audrą tetulės Dženet Moterų instituto poskyryje, kur ji ligi šiol tebėra gausiai prisivirusi košės.

Tėtės brolis Regas irgi baisiai įniršo išvydęs „Apelsinus Kalėdoms“. Daugelį metų pradirbęs banko valdytoju Londono priemiesčiuose, dėdulė Regas manė, jog tėtė per daug sau leido, aprašydamas, kaip vieną naktį per bombardavimą Regas, būdamas ketverių, atpuolė į Andersonų slėptuvę šių sode ant kulnų nusmukusiomis kelnytėmis, o jo mažytė sraigė virpėjo iš baimės. Dėdei Regui atrodė, kad tai ne toks paveikslas, kokį banko valdytojas šiandieninėje rinkoje turėtų pateikti savo klientams.

Buvo dar ir dėdė Pitas — knygoje paauglys, jo žygiai juodojoje rinkoje paskatino ne vieną jauną šeimininkę, likusią be nailoninių kojinių, o vyrui kariaujant fronte, pasak Pito, „užkaisti arbatinį“ svečiui. Dėdei Pitui — arba tėvui Pitui, kaip jis žinomas šiandien, teko pasiaiškinti savo bendruomenei.

Tetulė Dženet, suteikusi tarnybinį palengvėjimą jaunam Amerikos kareiviui pakeliui į Normandijos paplūdimius, dėdė Regas, prileidęs į kelnes krintant bomboms, dėdė Pitas, iškeitęs nekaltybę į nailoninių kojinių porą, — skaitytojams visa tai atrodė labai miela. Už „Apelsinus Kalėdoms“ visi pamilo mano tėtuką. Tik ne jo broliai, seserys ir dauguma vaikystės kaimynų.

Jie su juo nebesikalba.

Kai grįžti namo pagyvenęs užsienyje, savo šalį išvysti keliautojo laiku akimis.

Nebuvau čia vos dvejus su puse metų, nuo 1996 pavasario iki 1998 vasaros. Visai neilgai, bet laikas tarsi iškrypo iš natūralios eigos. Daugiausia dėl to kalta Rožė. Išvykdamas nežinojau, kad ji egzistuoja, o grįžęs nežinau, kaip be jos gyventi.

Tačiau šis laiko neatitikimo jausmas apima ne tik dėl jos. Jis kyla važiuojant tėčio mašina, vartant laikraštį, valgant su tėvais. Viskas tarsi pakrypę.

Iš pradžių — pabėgėliai Justono gatvės pakelėse. Tai nauja. Aš matau juos iš tėčio „Mercedes-Benz SLK“. Ir pabėgėliai mane mato, nes tėtuko atvira raudonoji „karieta“ ir yra sukurta tam, kad atkreiptų dėmesį, nors galbūt ir ne tų žmonių, kurie ką tik pabėgo nuo skurdo ir persekiojimų.

Man išvykstant Justono gatvės pakelėse pabėgėliai nesiblaškė. Pamatydavai kokį girtuoklėlį su vilties skardine, bet tik ne iš Balkanų. Dabar šie sudžiūvę vyrai ir berniūkščiai tuntais apgula ties King Kroso stotimi įstrigusį transportą, purškia vandenį ant priekinių automobilių langų ir braukia purvą, net kai prašai jų to nedaryti. Pabėgėliai rodo pirštu sau į burną, šis gestas atrodo kiek nešvankus. Bet taip jie tik nori pasakyti esą alkani.

Visa tai nauja.