Тони Парсонс - Be tavęs...

Žingsniuojant į „Mother Murphy’s“ Džošas primena, kad iššvaisčiau gyvenimą. Užtikrina, kad jokia moteris manęs niekada nenorės. O kai išgirsta mano geras naujienas apie Tarptautinę Čerčilio kalbų mokyklą, aiškiai parodo, jog naujam mano darbui nepritaria, kaip nepritarė ir senajam.

Deja, neturiu nieko, kas labiau už Džošą panėšėtų į tikrą draugą. Mudu likome bičiuliais nuo Honkongo laikų, nors lengviausia būtų buvę dingti vienam iš kito gyvenimo, ypač dabar, kai jam taip puikiai sekasi Sityje, o aš didumą laiko praleidžiu slampinėdamas po Kinų kvartalą. Tačiau dabar mes artimesni nei Honkonge.

Taip, yra žmonių, kurie pažįsta mane daug seniau, kurie mėgsta mane daug labiau. Žmonės, kuriuos pažinojau koledže, žmonės, su kuriais drauge dėsčiau Princesės Dianos mokykloje. Bet nė vienas jų nėra tikras draugas.

Tai ne jų, o mano kaltė. Kažkodėl leidau jiems visiems nutolti, neatsakydavau į jų skambučius. Nevykusiai išsisukinėju, kai mane pakviečia vakarienės. Nededu pastangų, kurios būtinos, kad nenutrūktų draugystė. Visi jie — geri žmonės. Bet, prisipažinsiu, jie tiesiog nerūpi tiek, jog stengčiausi išsaugoti tą nuolatinį ryšį, kurio reikalauja draugystė.

Sugrįžęs į Londoną vieną kitą buvau sutikęs, išgėrėm po taurelę ar kavos, ir paprastai tie susitikimai atrodydavo visiškai beprasmiai. Vienintelis asmuo, su kuriuo nuoširdžiai noriu susitikti, yra Džošas. Jis paskutinis mano ryšys su Honkongu, vienintelis kelias atgal į gyvenimą, kurį gyvenau su Rože. Jei leisčiau ir Džošui atitolti, tikrai pasijusčiau taip, tarsi su Honkongu jau viskas baigta. O aš to nenoriu.

— Tu visuomet buvai turistas, — tvirtina Džošas airiškame bare, kur knibžda anglų dalykiniais kostiumais. — Besiseiliojantis dėl vietinių, vėpsantis į gražius vaizdus. Besidairantis po pasaulį tarsi po didžiulį Disneilandą. Pirkinėjantis niekučius, kuriuos pasistatysi namie, ant židinio atbrailos. Tu ir Rožė. Pora turistų.

Kodėl Džošas man paskambino ir pakvietė išgerti? Kodėl jam nepraleidus šio laiko su kitais kylančiais jaunais advokatais? Todėl, kad šis ryšys reikalingas abiem. Aš vienintelis likęs Džošo ryšys su laiminga jo paties praeitimi.

Dabar Džošas dirba Sityje. Užkala krūvą pinigų, jam sekasi, greitai taps firmos partneriu. Tvirtina, kad nepasiilgsta gyvenimo Honkonge. Tačiau, manau, slapta ilgisi to beribių galimybių jausmo, kurį patiria kiekvienas ekspatriantas, jausmo, kad gyvenimas kažin kaip prasivėrė, kad tu pagaliau laisvas ir gali tapti tuo, kuo nori. Grįžęs namo visa tai prarandi. Staiga supranti, jog esi toks pats, koks buvai.

Man atrodo, kad Džošas jaučiasi apiplėštas. Honkonge jį laikė tuo, kuo jis rodėsi esąs, — šaltakraujišku, privilegijomis apipiltu sūnumi, išlavintu mokykloje, kurioje mokslas atsieina penkiolika tūkstančių svarų per metus, arogantišku, rūmuose gimusiu jaunu vyriškiu.

Tačiau taip nėra. Ir Londone yra žmonių, kurie permato jį kiaurai.

Tolimoje Džošo praeityje būta šiokių tokių pinigų. Jo tėvas buvo „Lloyd’s“ kompanijos draudėjas, ir pirmuosius dešimt gyvenimo metų Džošas lankė privačias mokyklas, teniso pamokas, gyveno didžiuliame name užmiestyje. Bet toks gyvenimas ėmė menkti tėvą ištikus insultui.

Nuo dvylikos metų Džošas lankė bendrojo lavinimo mokyklą Londono pakraštyje, kur žaidimų aikštelėje jį kankindavo už tai, kad šnekėjo it princas Čarlzas. Tėvas neteko darbo, o Džošas — ateities. Sulaukus paauglystės Džošui tebuvo likusi pavardė, tarsena ir vaidyba. Aktorius jis puikus. Net ir dabar jis tebekvailina mane, aišku, ir daugelį kitų.

Bet Džošo kontoroje esama žmonių, kurie tikrai lankė Itoną, Harou ir Vestminsterį, išsipopinusių Barbadoso kurortų ir slidinėjimo Šveicarijoje veteranų, kilusių iš šeimų, kuriose pinigai nepasibaigė, o tėvo, sulaukus keturiasdešimties, neištiko insultas.

Tie žmonės žiūri į Džošą ir šypsosi. Šių jis niekada nepajėgs apgauti.

Keista. Džošas stengiasi apsimesti, kad visa, ką jis turi, — teisės mokyklos laipsnį, madingą pustuštį būstą pakraigėje Klerkenvele, naujutėlaitį „BMW“, — įsigijo be vargo. Tačiau tiesa daug įspūdingesnė. Žinau, kad jis nieko negavo lengvai, ir dėl to jis ant manęs niršta. Manau, kaip tik dėl to niekada nepraleidžia progos iš manęs pasityčioti. Tačiau yra kažkas, kas mus visada sies, kažkas, ko kiti žmonės niekada nesupras.

— Honkongas, — sako jis, — kaip galima ilgėtis Honkongo? Visos tos vestuvės ir laidotuvės tau nesuprantama kalba. Kranto linija keičiasi kaskart, vos pakeli žvilgsnį. Visi tie kino teatre čirškiantys mobilieji. Nuolat drebi, kad neužsikrėstum hepatitu B. Niekas tau nesišypso, išskyrus moteris filipinietes. Visi išprotėję dėl pinigų, sekso, pirkimo. Būtent tokia seka. Dar viena jų manija — taifūnai, kantoniečių popsas ir „Louis Vuitton“. Oras toks drėgnas, kad batuose želia lapai. Kondicionuotas oras toks šaltas, jog prekybos centre tave ištinka hipotermija. Žmonės meta šiukšles pro aštuoniolikto aukšto butų langus. Ir šaldytuvus.

— Juk tu to irgi ilgiesi, tiesa?

— Taip, be galo, tiesiog širdis plūsta krauju. Prisimenu, kaip pirmą kartą pirkau sekso paslaugas Honkonge. Kažkur dar turiu kvitą.

Džošas mėgsta mane. Stengiasi tai nuslėpti, bet mėgsta. Kartais atrodo, kad jis man pavydi. Tiesa, nepadariau karjeros, neturiu nei pinigų, nei tviskančio automobilio, nei kitų panašių dalykų. Bet neturiu ir viršininko, ir kostiumo su kaklaraiščiu, kuriuos privalėčiau vilkėti, neturiu posto, kurį privalėčiau išsaugoti. Neturiu jokios viliojančios partnerystės, kurios trokščiau. Ir jau tikrai nėra nieko, ką iš manęs būtų galima atimti. Dabar jau ne.

Tačiau mano santykiuose su Džošu visuomet justi įtampa. Jo priešiškumas nėra vien tik priedanga, po kuria slepia per didelį palankumą. Manau, Džošas galvoja, jog pavogiau iš jo Rožę kaip tik tada, kai jis ruošėsi lemiamam žingsniui.

O aš pats toli gražu nesu įsitikinęs, kad galima pavogti vienam iš kito gyvą žmogų. Nesvarbu, ką mano Džošas. Žmonės keisti.

Jie tiesiog išslysta.

Kai daugiau gerti nebegalim, nužingsniuojame Siti Roudo, paskui Aukštutine gatve, ieškodami juodo taksi.

Jau pasiekėme ir Haiberi Konerio skvero pakraštį, kur prabanga ir mados staiga užleidžia vietą skurdui ir funkcionalumui, o taksi vis dar nepagavome. Tarp nušepusių parduotuvių matome žybsinčią geltoną šviesą.

— Tu važiuok mini taksi, — sakau Džošui, — aš nuo čia galiu ir pareiti.

— Norėčiau pirma ką nors suvalgyti, — prisipažįsta jis, — reikia įmesti maisto į susidėvėjusį skrandį.

Nors ryškios šviesos jau liko už mūsų, žinau, kad ir čia netrūksta visai neblogų vietų pavalgyti. Vienoje Holovėj Roudo pusėje „Trevi“, nedidelė anglų-italų kavinukė, kitoje pusėje „Bu-San“, vienas seniausių mieste korėjiečių restoranų. Tačiau „Trevi“ uždaryta, o „Bu-San“ sausakimšas.

— O kaip ta vieta? — klausia Džošas. — Atrodo kaip šiukšlynas, bet aš jau beveik praradau viltį.

Jis rodo į kinų restoraną, įsispraudusį tarp cheminės valyklos ir kebabų kepyklėlės. Vadinasi „Šanchajaus drakonas“, išvaizda vargana. Dūminio stiklo langai, papuošti senoviškais valgių išsinešti pavadinimais, susiraičiusiomis iškarpomis iš vietinių laikraštėlių ir parduodamus namus reklamuojančių žurnaliūkščių, didelės raudonos kiniškos raidės, matyt, restorano pavadinimas. Nedidelė iškaba lange įspėja: „Su šunimis draudžiama.“

Ant pagrindinių durų, kurios tėra dar viena kvadratinė dūminio stiklo plokštė, nupieštas klastingai žvelgiantis auksinis drakonas, regėjęs ir geresnių laikų. Bet pro užtamsintus stiklus ir meniu užsiraičiusiais kampais matyti viduje judančios galvos. Lankytojų šiai vietai netrūksta. Geras ženklas. Einame vidun.