Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Kodėl išvažiavai iš Tokijo?

Keista, man norėjosi sužinoti kuo daugiau. Man norėjosi žinoti, kodėl ji taip toli nuo namų. Įtariau, kad tai maža tesusiję su Anri Kartjė-Bresonu ar Robertu Kapa.

— Aš buvau kaip Džiną.

— Kaip tai?

— Shufu.

Per visus tuos metus prisigraibiau japonų kalbos nuotrupų. Bet nepakankamai. Dabar pabandžiau atspėti:

— Motina?

— Ne, ne. Motina tai oka - san. Shufu pažodžiui reiškia ponia Naminė.

— Ponia Naminė?

— Anglijoje sakoma namų šeimininkė, Japonijoje — shufu. Bet Džiną norėjo būti shufu. Ar ne?

— Taip, turbūt. Kurį laiką.

Kol nusprendė, kad nori susigrąžinti savo gyvenimą.

— Mano vyras nori, kad būčiau shufu. O aš nenoriu!

Pasakė taip, tarsi jai tai atrodytų labai juokinga. Tik nežinau, ar ją prajuokino pats buvimo namų šeimininke faktas, ar ponios Naminės pareigų apibūdinimas. O gal ji tiesiog taip slėpė sutrikimą.

— Tai judviem nesusiklostė?

Aišku, kad nesusiklostė, Hari, tu visiškas idiote. Antraip ji nebūtų čia, vyras neraudotų sodelyje prie jos namų, o svetimi vyrai nesibelstų į jos duris ir neskiestų nė neraudonuodami.

Tačiau kaip vienai dienai ji buvo man jau daug pasakiusi.

— Vedęs, — pasakė, ir aš ne iš karto supratau, kad dabar kalbama apie mane.

Ji žiūrėjo į platų auksinį žiedą ant mano bevardžio dešinės rankos piršto.

— Vėl vedęs. Dabar vedęs. Kitą ponią. Ne Džiną-san.

Įbedžiau akis į savo vestuvinį žiedą, tarsi matyčiau jį pirmą kartą, tarsi jis čia būtų staiga išdygęs. Nesvarsčiau, ar nenusimovus jo prieš einant aplankyti Kazumi. Nė į galvą neatėjo.

Nes pastarosiomis dienomis negalėjau jo nusimauti. Tam žiedui kažkas nutiko. Jis prilipo.

— Nesusiklostė, — pasakė sau Kazumi, tarsi tai būtų nauja frazė, kurią ji mielai įsidėmėtų. — Tiesiog nesusiklostė.

Džiną atsiuntė man nuotrauką.

Ir aš pamačiau, kad mano vaiko šypsena kitokia.

Miela bedantė šypsena, nuo kurios man suspaudė širdį. Nebebuvo dviejų dantukų. Viršuje, pačiame viduryje.

Be tų dviejų dantukų atrodė keistai nerūpestingas — kaip koks įgėręs jūreivis, grįžtantis iš kranto į laivą, ar plevėsa peštukas po sėkmingos kovos.

Nuotraukoje, iš anksto paruoštas fotografuotis, Patas nuo galvos iki kojų buvo aprengtas firminiais Niujorko jankių daiktais. Beisbolo kepuraitė, sportinės kelnės ir tai, ką mano mama pavadintų striuke. Viskas tamsiai mėlynos spalvos, viskas su tomis baltomis jankių emblemomis. Po striuke Patas vilkėjo mėlynai ir baltai dryžuotus keliais dydžiais per didelius jankiškus marškinius.

Jis atrodė kaip mažas amerikietis. Iš karto puoliau jam skambinti, nė neskaitęs Džinos laiško, nepažiūrėjęs, ar dar kas nors yra voke.

Atsiliepė Džiną, bet tuojau pat pakvietė Patą.

— Kas nutiko tavo dantukams? — paklausiau.

— Iškrito.

Kalbėjo neįtikėtinai ramiai.

— Ar skaudėjo?

— Ne.

— Turėsi naujus, Patai. Vietoj tų, kurie iškrito, tau išdygs nauji tvirti dantys.

— Mėsiniai dantys vietoj pieninių dantų. Žinau. Mamytė sakė.

Tie du priekiniai dantukai klibėjo visą amžinybę. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad kai jie iškris, būsiu kartu. O dabar štai jie iškrito ir priminė man viską, ko ilgiuosi.

Voke pamačiau degtukų dėžutę. Ant jos užrašyta: „II Fornaio“, Malberio gatvė 132a, tarp Hesterio ir Grando.

— Ar smagu tau Amerikoje?

— Niujorkas labai didelis. Net didesnis už Londoną. Ir taksi — teisingai? Jie geltoni, o ne juodi. Bet kur mes gyvename, laukai. Kur mes gyvename, ne miestas.

— Buvai su mamyte ir Ričardu tame restorane? Ar tau patiko „II Fornaio“, zuiki?

— Ten yra picų. Ar pažiūrėjai, kas viduje?

Degtukų dėžutėje buvo du rantyti perlai. Iškritę priekiniai mano sūnaus dantukai.

— Jie man? Ar galiu pasilikti?

— Gali juos parduoti dantukų fėjai.

— Gal verčiau pasiliksiu juos sau. Pasiliksiu. Kaip manai?

— Gerai.

— Kaip tu laikaisi, zuiki?

— Aš labai užsiėmęs.

— Nujaučiu.

— Dar ne visi daiktai išpakuoti.

— Dar daug liko?

— Nežinau. Man tik septyneri.

— Teisingai. Užmiršau. Na, ką, kurį laiką nebus mudviejų sekmadienių.

— Žinau. Koneki... Konaki...

— Konektikutas.

— Taip, Konektikutas per toli, kad galėtum atvažiuoti. Sekmadieniais.

— Tačiau mudu galime bet kada pasikalbėti telefonu. Ir aš pas tave atvažiuosiu. O tu atvažiuosi čia ir pagyvensi pas mane per atostogas. Greitai. Labai greitai.

— O kur aš gyvensiu?

— Surasiu tau kokį šaunų kambarėlį. Pas mane namie.

— O kaip bus su mano daiktais? Kur dėsim mano daiktus?

— Pasirūpinsime, kad tavo daiktams atsirastų vietos. Daug vietos.

— Tada gerai.

— Amerika — puiki šalis. Tau patiks. Ten, kur dabar gyveni, daug erdvės.

— Aš galėsiu laikyti šunį. Mamytė sakė. Įsigysime šunį. Kai tik išsipakuosime daiktus ir nebebūsime tokie užsiėmę.

— Šunį? Šaunu. Kaip tu jį pavadinsi?

— Dar nežinau. Nes šuo gali būti mergytė. Tada vardas kitoks.

— Ir žinai, Patai?

— Ką?

— Neužmiršk manęs, gerai? Neužmiršk savo tėvelio, kuris labai labai tave myli.

— Aš niekada tavęs neužmiršiu.

Tada ragelį perėmė Džiną. Nenorėjau jos klausinėti, kaip einasi. Kol Patui gerai, daugiau nieko nenorėjau žinoti. Man nerūpėjo. Tačiau ji norėjo papasakoti apie viską.

— Apsigyvenome Konektikute pas Ričardo šeimą. Jis kasdien traukiniu važiuoja į Manhataną ieškotis darbo.

— Palauk, palauk. Maniau, kad jis jau turi darbą. Maniau, kad viskas sutarta.

— Turėjo, bet iš jo išėjo.

— Jau išėjo? Jūs ką tik atsikraustėte. Kaip jis galėjo spėti išeiti iš darbo?

— Tai buvo ne tai, ko jis tikėjosi. Tikėjosi kai ko geresnio, tačiau visur juntamas ekonominis nuosmukis. Nedaug tėra darbų tokiam kaip Ričardas. Ir su būstu tikras košmaras. Arba turi į darbą važinėti tris valandas, arba vaikščioti į darbą pėstute, bet užtai gyventi batų dėžutėje. Tėra toks pasirinkimas.

— Vadinasi, yra ne taip, kaip tikėjaisi.

— Pernelyg aukštos kvalifikacijos. Va kaip jie sako apie Ričardą. Kaip žmogus gali būti pernelyg aukštos kvalifikacijos? Kaip gali būti pernelyg sumanus kokiam nors darbui?

— Nežinau. Genijus turbūt. O Patui gerai?

— Man rodos, jam čia patinka, Hari. Ričardo šeima tik ir šokinėja aplink jį. Elgiasi su juo — na, nežinau, — kaip su saviškiu.

Gražu iš jų pusės, pamaniau. Bet nieko nepasakiau.

— Ričardo sesuo turi metais už Patą jaunesnį berniuką. Jiedu gerai sutaria. Daug laiko praleidžia drauge. Jie irgi atsikraustė į Konektikutą. Čia visa jo šeima.

— Bet yra ne taip, kaip tu tikėjaisi?

— Nėra jokios Pažadėtosios žemės, ar ne? Dabar pradedu tai suvokti.

— Tai kada grįžtat namo?

Ji atsiduso.

— Mūsų namai čia, Hari. Ričardui pasiūlė darbą Braidl Vortingtone.

— Kas tai? Nežinau, apie ką tu kalbi.

— Tai brokeriai, Hari. Braidl Vortingtonas — brokerių kontora Volstrite.

— Maniau, jis pernelyg aukštos kvalifikacijos.

— Čia ne visai tai, ko jis ieškojo. Kur kas mažiau pinigų. Bet jie Ričardui pasiūlė darbą. Kaip aš sakau, alga ne tokia, kokios jis norėtų, bet pradžioje...

— Maniau, kad arba po keletą valandų važinėji į darbą, arba gyveni batų dėžutėje. Man rodos, taip sakei.