Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Vyras ir žmona» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vyras ir žmona: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vyras ir žmona»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

"Vyras ir žmona” – visame pasaulyje populiaraus romano “Vyras ir vaikas” tęsinys. Čia pasakojama apie meilę ir santuoką: apie tai, kodėl įsimylime, ir apie tai, kodėl jį paliekame. Haris Silveris išgyveno skyrybas ir sukūrė naują šeimą. Dabar viskam reikia atrasti laiko, nesupainioti tarpusavio santykių, laviruoti tarp dabartinės ir buvusios žmonos, tarp sūnaus ir podukros, tarp savo darbo ir sparčiai kylančios naujos žmonos karjeros. Hario tėvų pasaulis atrodė toks pastovus, tačiau tėtis mirė, o ir mama vis labiau sensta. Tiesą sakant, viskas Hario gyvenime atrodo komplikuota. O kai jis sutinka tą vienintelę moterį iš milijono, pasidaro dar sudėtingiau...

Vyras ir žmona — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vyras ir žmona», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Hari, ir tu čia?

— Dirbu. — Jei šias kelias valandas pasiplepėjimo ir Chardonnay galima vadinti darbu. Mano tėtušiui tai būtų reikšmingas pokylis. Man — eilinė darbo diena. — O tu? — Nors aš, žinoma, jau susipratau.

— Irgi dirbu.

Tik dabar pastebėjau, kad ji laiko sidabrinį padėklą — tuščią, tik su žuvies pyragėlių ar vėrinukų trupiniais.

— Su mano vaiku Salė. Tai yra su mūsų vaiku. Paskambino šiandien. Paprastai čia kviečiasi Luką ir jo žmones, bet dabar jie visai užsivertę. Man tai geras užsakymas.

Lukas. Bjaurybė.

Nusišypsojome vienas kitam. Buvo taip gera ją matyti. Kol netikėtai išvydau jos veidą, jaučiausi čia gana vienišas. Sidė su manimi yra atbuvusi nemažai tokių vakarų, tiesa, seniau. Ir nors ji niekados neišsisukinėdavo nuo šitų pobūvių, tai buvo visai ne jos stichija — daug dūmų, daug alkoholio ir daug beprasmio plepėjimo su žmonėmis, su kuriais ji daugiau nesimatys, su žmonėmis, kurie amžinai dairosi tau per petį, ar nepamatys kokios įžymesnės personos. Šiurpas. Vis dėlto ji čia su manimi jau buvo, taigi regėti ją čia ne taip ir keista. Netgi su sidabriniu padėklu rankose.

Paliečiau jos petį.

— Gal ko nors išgertum?

Ji nusijuokė.

— Darbas, mažiau. Pasimatysim vėliau, gerai? Galėtume drauge grįžti namo, jei pakentėtum, kol susitvarkysim.

Ji pakštelėjo man į skruostą ir grįžo į virtuvę pasikrauti vėrinukų ir žuvies pyragėlių. Aš nuklydau į svečių minią, stengdamasis apeiti žmones, kuriems magėtų pasišnekėti apie Eimoną ir jo nervinį išsekimą. Salės viduryje stovėjo TV ekranų blokas, kur vis sukosi naujojo sezono laidų anonsai. Daug Marčio Meno laidų. Vėl rodoma „Šeši įkalę studentai bute“ ir dar kabelinės televizijos programa „Jus apiplėšė!“ Stovėjau nusitvėręs savo alų ir žiūrėjau nepagarbių žaidimų šou, nepagarbių pokalbių šou ir nepagarbių dramų siužetus.

Atsibodusi įgrisusi nepagarba, pamaniau. Žudanti televizija.

Greta manęs išdygo pora tipiškų kostiumuotų verslininkų žvilgančiais batais. Jie mėtė sau į burnas žemės riešutus ir vėpsojo į ekranus taip, tarsi niekados nebūtų matę televizoriaus. Jie negalėjo būti nei iš televizijos stoties, nei iš šou kuriančių kompanijų, nes apsirengę per daug oficialiai. Televizijoje galiojo griežtos aprangos taisyklės: visada turėjai būti madingai netvarkingas. Gal jie buvo reklamininkai, pakviesti, kad galėtų už mažesnę kainą pasimėgauti televizijos kerais.

Pro mane praėjo Sidė, nešina dviem sidabriniais padėklais, kaupinai apkrautais sašimiais. Mirktelėjo man ir pasilenkė virš stalo padėti vieną padėklą. Tiedu nusigręžė nuo ekranų žandikauliais įnirtingai tebemaldami riešutus.

— Žiūrėk, kokios kojos, — pasakė vienas.

— Iki pat kaklo, — paantrino kitas.

— Bet jokio užpakalio.

— Plokščias kaip lenta.

— Ir papų nėra.

— Nenorėk papų, kai tokios kojos.

— Bet reikia gero užpakalio.

— Aš tau jį parūpinsiu.

— Reikia arba papų, arba užpakalio, ar ne, net ir prie tokių kojų. Nes reikia už ko nors nusitverti, kai pradedi kilti.

— Bet gražios kojos.

— Apsivynios tokiomis tau apie kaklą, žmogau, ir niekados nebenorėsi pakilti į orą.

Jie sutartinai sukikeno, akimis nulydėdami mano žmoną.

Žiūrėjau į juodu. Veidas liepsnote liepsnojo. Nenuleidau nuo jų akių, norėjau, kad mane pastebėtų.

Nepastebėjo.

Riešutai baigėsi, ir tie du tipai, dar panaršę po dubenis, numaklino ieškoti gardesnių užkandžių. Dairiausi žmonos. Kai prisiyriau iki Sidės, ji sašimiais vaišino būrelį man menkai pažįstamų moterų. Jos vaišinosi žalia žuvimi ir tuo pat metu sugebėjo visiškai ignoruoti Sidę. Tai bjaurūs žmonės. Kas, jų manymu, ji tokia? Tuščia vieta?

Sidė nusišypsojo man. Gražus jos veidas. Jos veidas visados bus gražus, nesvarbu, po kiek metų. Bet aš neįstengiau šypsotis.

— Pasiimk paltą. Važiuojam namo.

— Važiuojam? Aš negaliu važiuoti. Dar negaliu, mažiau. Kas nutiko? Atrodai toks...

— Noriu eiti.

— Bet man darbas. Pats žinai.

Moteriškės ėmė žvilgčioti į mudu. Trumpais storais pirštais jos laikė lašišos ir tuno gabalėlius. Suėmiau Sidę už rankos ir truktelėjau į šalį. Padėklas trinktelėjo į kažkieno nugarą. Sašimiai rizikingai susvirduliavo.

— Tikrai, Side. Aš važiuoju namo. Tuojau pat. Ir noriu, kad tu važiuotum drauge. Būk gera.

Ji nebesišypsojo.

— Tu gali važiuoti, Hari, bet aš dirbu. Kas atsitiko? Nagi, sakyk. Kas nors ką nors pasakė apie Eimoną? Dėl to nuliūdai? Pamiršk Eimoną. Martis teisus — pasiieškok ko nors naujo.

Norėjau jai pasakyti — neeikvok čia savo laiko. Labai gerai žinau, kokie tie vyrai, nes pats esu toks pat šunsnukis. Bet ji nebūtų supratusi, apie ką aš kalbu. Ji tokia naivi, jai atrodo, kad čia tik žalia žuvis ir vištiena ant iešmelių, ir žmonės, vertinantys tave už gerai atliktą darbą.

— Būk gera, Side. Važiuojam.

— Ne, Hari.

— Na, daryk, kaip išmanai.

— Darysiu.

Taigi palikau ją pobūvyje, palikau ją maitinti visų tų akmeninių tuščių veidų, ir išėjau ieškotis taksi. Palikau ją ten, visiškai vieną, nors žinojau, kad ji per gera tai vietai, per gera visiems tiems žmonėms.

Kai grįžau namo, Pegė jau kadais miegojo savo lovoje. Salė sėdėjo ant sofos: viena ranka tingiai junginėjo kanalus, kita — ramino nešiojamajame lopšyje gulintį savo kūdikį. Ramino Brangenybę. Toks buvo kūdikio vardas. Brangenybė. Salė pasiteiravo, kaip vakaras — ji omeny turėjo „Food Glorious Food“, o ne televiziją, — ir aš pasakiau, kad viskas praėjo sklandžiai. Tada iškviečiau jai taksi.

Mano žmoną namo parvežė Lukas Mūras. Apsimečiau, kad miegu. Gulėjau ant šono ir tyliai šnopavau — stengiausi imituoti romius miego garsus. Klausiausi, kaip tamsoje tyliai rengiasi mano žmona, girdėjau, kaip drabužiai nuslysta jos liaunu ilgu kūnu, ir manoji Marks & Spencer pižamoje plakanti širdis baisiai jos ilgėjosi. Paskui mudu ilgai gulėjome tamsoje ir iš paskutiniųjų stengėmės vienas kitam netrukdyti.

Nugara į nugarą šeimyninėje lovoje, bet kiekvienas sau.

— Pone Silveri, jūsų širdis — mažas stebuklas, — pasakė daktarė Badžijo. — Mažas stebuklas.

Mano žmona turi romaną, pamaniau. Ji dulkinasi su tuo tipu. Tiesiog jaučiu tai.

— Širdis yra maždaug kumščio dydžio pompa, — aiškino man gydytoja, pumpuodama man apie ranką apvyniotą juostą. Jaučiau, kaip ima spausti. — Visi turime kraujospūdį. Tai tiesiog spaudimas, kuris randasi dėl nuolatinio kraujo pumpavimo po kūną. Sveiko suaugusio žmogaus normalus kraujospūdis — 120 ir 80. Jūsų... Dieve šventas!

Tai nutiko. Žadėjome vienas kitą mylėti amžinai. Žadėjome nuoširdžiai. Buvome nusiteikę visą likusį gyvenimą nebemiegoti su niekuo kitu. Paskui laikas aptrynė meilę, kaip potvynis aptrina uolą. Ir pagaliau mūsų jausmai — jos jausmai — jau nebe tokie kaip kadaise. Atsiranda kitų žmonių — tarsi šviesa įslenka į tamsų kambarį. Nebegali jų išprašyti. Nebegali, kai jau leidai atsirasti. Ką begali padaryti, jei jau leidai jiems atsirasti?

— Galite apsirengti marškinius, — pasakė gydytoja.

Ji nebenori sekso. Su manimi. Net ir su mano stebuklingaisiais sargiais. Ak, tebebūna šeštadieniniai pasidulkinimai, kurie kartais, kai klesti maisto pristatymo verslas, nukeliami į sekmadienį ar į pirmadienį. Bet man atrodo, jog ji tai daro vien tam, kad mane apramintų. Lengviau gulėti ant nugaros ir apie nieką negalvoti, negu dėl to ginčytis.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vyras ir žmona»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vyras ir žmona» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Mūsų istorijos
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Vyras ir žmona»

Обсуждение, отзывы о книге «Vyras ir žmona» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x