Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Patėviai siaubūnai — tie, kurie atsiduria teisme, laikraščiuose arba kalėjime, — apie tai nemąsto. Jiems tai nerūpi. Partnerio vaikas jiems — skaudus, nemalonus gyvas iširusių santykių priminimas. O kaipgi kiti? Tie, kurie iš paskutiniųjų stengiasi elgtis teisingai?

Mes niekuo neypatingi. Nesame kažkokios geresnės būtybės, nes ėmėmės auginti mažių, kuris nėra mūsų biologinis vaikas. Imiesi to apie tai nemąstydamas, o jei ir pagalvoji, manai, kad tai kaip nors savaime susitvarkys. Meilė ir mišri šeima padės rasti išeitį. Šitaip manai.

Tačiau mišri šeima perima visas senosios šeimos problemas ir dar prideda savų. Povaikiui gali tik būti geras ir supratingas, kaip ir pridera tikriems tėvams. Bet neturi teisės jam priekaištauti kaip tikri tėvai.

Nesu pakėlęs rankos prieš Patą.

Tačiau su Pege negalėjau net balso pakelti.

Patėviai — tie, kurie stengiasi, — nori būti mėgstami. Tėvams — tikriems tėvams, — nereikia, kad juos mėgtų.

Nes jie žino, kad yra mylimi.

Ta meilė teikiama be jokių sąlygų ir išlygų. Tėvai turi padaryti ką nors baisiai bloga, kad netektų savo vaiko meilės. Patėvis tokios meilės tiesiog nepatiria.

Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad niekuo tos meilės nenusipelnysi.

Ramiai mąstydamas suvokiu, kad Ričardui nelengva. Žinau, kad tie dalykai, kuriuos jis piršo mano sūnui — muziejai, Haris Poteris, tofu, netgi naujas gyvenimas kitoje šalyje, — nebuvo bausmė. Nekenčiau Ričardo ne dėl šitų dalykų. Nekenčiau jo už tai, kad jis atskyrė mano sūnų nuo manęs. Kas jis mano esąs? Jis nėra Pato tėvas.

Patėvio vaidmuo nedėkingas. Patėvis negali laimėti. Su tuo mažuliuku nepažįstamuoju susidraugauji arba per daug, arba per menkai. Tačiau vieną dalyką patėvis privalo visados atminti. Vaikui kur kas blogiau.

Suaugusieji gali susirasti naują vyrą ar žmoną. O vaikai po skyrybų negali įgyti naujo tėvo ar naujos motinos, kaip kad negali gauti naujos širdies, naujų plaučių, naujų akių. Geras ar blogas, turtingas ar vargšas, tu vis vien esi surištas su tėvais, kuriems gimei.

Pegės našta buvau aš — vyriškis jos motinos lovoje, nei velnias, nei gegutė, nei draugas, nei tėvas — tiesiog tėvo mėgdžiotojas.

Dėdė Tėtis.

Vakaras kaip senais gerais laikais. Toks buvo sumanymas. „Kurzono Meiferyje“ rodė naują „Anės Hol“ versiją. Paskui eisime į Kinų kvartalą valgyti Pekino anties. Vakarą galbūt užbaigsime puodeliu kavos kokioje nors užeigėlėje Soho, paskui grįžę namo pasimėgausime neskubriu tingiu seksu ir galiausiais gerai išsimiegosime.

Filmas, antis, kava, lova.

Paskui sugulam šaukštais ir geras aštuonias valandas dalijamės viena pagalve.

Tobulas pasimatymas.

Mudviejų vakaras mieste — ne vakarėlis su Galaheriu16 Meto bare, bet žinojau, kad būsime laimingi. Taip buvo daugybę kartų. Tik aš gal šiek tiek persistengiau, rūpindamasis, kad viskas būtų kaip senais gerais laikais.

Filmas buvo geras. Ir mudu žingsniavome siauromis Soho gatvelėmis susikibę už rankų. Juokėmės iš Alvio Singerio ir jo Anės Hol, mums rūpėjo tik filmas ir mudu — kaip senais gerais laikais.

Ir tik Kinų kvartale viskas ėmė krypti į bloga.

„Shenyang Tiger“ buvo pilna žmonių. Prie gretimo staliuko sėdėjo visa kinų šeima: senelė, senelis, kelios jaunos poros ir pulkas jų gražučių vaikučių, iš kurių vienas dar visiškas kūdikis, apskritaveidis Buda su pritrenkiančiais juodais kaip derva Elvio plaukais.

Mudu su Side pasižiūrėjome į mažylį ir nusišypsojome vienas kitam.

— Tikras žavumėlis, ar ne? — pasakė Sidė. — Tie plaukučiai.

— Norėtum tokio? Užsakymą dar galima pakeisti? Aš užsisakysiu antį, o tu — vaiką.

Tik pajuokavau — juk taip? — bet jos šypseną tarsi vėjas nupūtė.

— Pabaik. Nepradėk vėl apie vaiką, Hari. Niekaip neapsieini, ką?

— Ko tu dabar? Aš visai ne apie vaiką. Tik pajuokavau, mieloji. Nestokodavai humoro jausmo.

— O tu leisdavai man turėti savo gyvenimą.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Žinau, nori, kad atsisakyčiau verslo. Juk taip? Nori, kad būčiau nėščia ir tupėčiau virtuvėje. Žinau, kad nori.

Nieko neatsakiau. Negi neigsi, kad man labiau patiktų, jeigu ji gamintų pietus savo šeimai, o ne pusei prašmatniojo Londono? Negi neigsi, jog noriu vaiko, šeimos ir visų tų senamadiškų svajonių?

Noriu, kad būtų taip, kaip buvo. Bet ne todėl, kad norėčiau ją įkalinti. Todėl, kad ją myliu.

Padavėjas atnešė Pekino antį ir lėkštes su agurkais, svogūnų laiškais bei slyvų padažu. Palaukiau, kol jis supjaustė antį ir pasišalino.

— Aš tik noriu, kad būtum laiminga, Side.

— Tai palik mane ramybėje, Hari. Leisk man turėti savo verslą. Leisk man pabandyti bent kartą gyvenime kažką daryti sau. Nesistenk priversti mane viską mesti ir būti — net nežinau, ko tu nori. Gal Doris Dei? Mere Tailer Mūr17? Tavo motina? Kokia nors šeštojo dešimtmečio namų šeimininke, vakarais nekišančia nosies iš namų?

Iš tiesų mano motinos ištisai nebūdavo namie. Trypdavo „Keturių žvaigždžių bugį“, „Stok į eilę“, „Man tai patinka, man tai patinka“ ir „Žingsninį“. Bet aš nutylėjau.

— Visai nieko tokio, kad vakarais išeini. Džiaugiuosi, kad tavo verslas taip gerai einasi. Aš tik noriu, kad būtų daugiau tokių vakarų kaip šitas. Kai tu vakarą praleidi su manimi.

Bet ji jau buvo įsiutusi.

— Tu nori būti vienintelis šeimos maitintojas, ar ne? Didysis vyras. Ar visą gyvenimą stengsies būti toks, kaip tavo tėvas?

— Gal. Mano tėtušis — ne blogiausias atvejis. — Atstūmiau lėkštę. Staiga netekau apetito. — O tu visą gyvenimą pataikausi visokiems šliužams?

— Lukas Mūras ne šliužas. Jis — puikus verslininkas.

— O kas kalba apie prakeiktą Luką Mūrą? Aš kalbu apie visus tuos girtus Sičio berniukus, kuriems atrodo, kad gali įlįsti tau į kelnaites, nes atnešei kąsnelį vištienos ant pagaliuko.

Kažkur jos rankinėje suskambo mobilusis telefonas. Ji susižvejojo telefoną ir iš karto pažino numerį. Nes tai buvo mūsų namų numeris.

— Sale? — Ta buvo palikta su vaiku. Sidė nenorėjo, kad kas nors svetimas būtų su Pege. — Ir ar ilgai ji vemia?

Puikumėlis, pamaniau. Vaikas varo šliauką ant auklės.

— Ar viskas gerai? — pasiteiravo padavėjas.

— Ačiū, kuo puikiausiai, — nusišypsojau.

— Tirštai ar skystai? — tardė Sidė. — Gerai, gerai. Klausyk, ar nenuvestum jos vemti į tualetą? Taip, taip. Klausyk, Sale, po pusvalandžio būsim namie. Ką? Tik perrenk pižamą, o nešvarią sukišk į skalbyklę. Mes lekiam. Iki.

— Kas nutiko?

— Pegė. Juk žinai, kad jai nepatinka, kai abu išeiname. Jai susuka pilvuką. — Ji mostelėjo pro šalį einančiam padavėjui. — Gal malonėtumėt sąskaitą? — Tada pasižiūrėjo į mano akmeninį veidą. — Ar pasišiaušei dėl to, kad Pegė susirgo?

— Mudviem derėtų pasilikti. Suvalgytume šitą gardžią antį. Pegei nieko bloga.

— Ji ką tik išvėmė „Pono Milano“ picą. Kaip gali sakyti, kad jai nieko bloga?

— Visada taip būna. — Tai tiesa. Kaskart, kai mudu pagaliau ištaikydavome drauge kur nors išeiti, atrodydavo, tarsi Pegė tyčia susikiša pirštus į gerklę. — Klausyk, jei ji iš tiesų sirgtų, jaudinčiausi ne mažiau už tave.

— Tikrai? Ne mažiau už mane? Nemanau, Hari.

— Negi nesupranti? Čia savotiškas šantažas. Ji taip daro tik tam, kad grįžtum namo. Valgyk, Side.

— Nenoriu valgyti. O tu, Hari, turėtum suprasti, kaip ji jaučiasi. Kaip niekas kitas. Tu žinai, ką reiškia būti vienišu tėvu.