Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Buvo ir Liusė kosmonaute. Jausminga primadona Liusė. Liusė iš Kairiojo Kranto. Liusė hipė. Kunigaikštienė Liusė. Liusė parašiutininkė. Naikintuvo pilotė Liusė.

Lėlė Liusė dainininkė, pirkėja, namų šeimininkė, keleivė, virėja, karė, nuotykių ieškotoja ir turistė. Namai ir karjera, meilė ir seksas, šeimyniškas gyvenimas ir žavesys, darbas ir pramogos.

— Hari, kuri Liusė tau labiausiai patinka?

Žvilgtelėjau į Labanaktuko Liusę, vilkinčią permatomą baltą negližė maždaug iki bambos.

— Man patinka Liusė sekretorė, — pasakiau.

— Kodėl?

— Panaši į tavo mamą.

— Man irgi.

Sidė viršuje rengėsi. Sėdėjo prie tualetinio stalelio viena liemenėle ir kelnaitėmis ir žiūrėjo į veidrodį. Ji pakėlė į mane akis iškart pasirengusi gintis: tikėjosi, jog imsiu reikšti nepasitenkinimą dėl žurnalo, pavėžėjimo namo, dėdės Luko.

Prikandęs lūpą palingavau galva.

— Mano mama, — pasakiau.

— Kas atsitiko?

— Krūtyje aptiko gumbelį, — tariau ir balsas užlūžo ties šitais žodžiais ir tuo, ką jie reiškia. O mano žmona pripuolė prie manęs, apkabino ir priglaudė taip, kaip glaudė tik du kartus gyvenime.

Kai sužinojome, kad mano tėtis miršta.

Ir kai mano sūnus išsikraustė gyventi pas savo motiną.

Bjaurūs kartai, patys baisiausi kartai.

Ji laikė mane apkabinusi. Mano žmona laikė mane apkabinusi. Apglėbė mane ir tvirtai prispaudė, glostė man plaukus ir šnibždėjo žodžius, ramius tarsi malda.

Švelniai liūliavo mane, o aš verkiau, verkiau, verkiau.

Gydytoja liepė man plaukioti. Kone kiekvieną rytą traukdavau į viešąjį baseiną, vos tik jį atidarydavo, ir prisijungdavau prie kontorų tarnautojų, yriais matuojančių baseino ilgį.

Plaukiojau pirmyn atgal ir kartojau savąją mantrą: mano širdis — mažas stebuklas , mano širdis — mažas stebuklas. Plaukiojau, kol gavau pompą. Šitą posakį neseniai išmokau. Tai reiškia daryti ką nors tol, kol daugiau paprasčiausiai nebegali. Kol jėgų nelieka nė lašo.

Kai išėjau iš baseino, rytinis pikas buvo pačiam įkaršty. Žmonės per parką skubėjo į metro stotelę.

Išskyrus ją.

Kazumi pritūpusi ant žolės žiūrėjo į fotoaparato akutę, o pro ją iš vienos ir iš kitos pusės slinko įstaigų tarnautojų srautai. Voverė ir aš stabtelėjome į ją pasižiūrėti.

Ji vilkėjo juodą apsiaustą su gobtuvu, avėjo batus, segėjo trumpą klostytą smėlio spalvos sijoną. Net ir aš mačiau, kad tai Burberry. Juodos pėdkelnės. Gražios kojos. Plaukai krito ant veido, ji juos nubraukdavo. Ji buvo per graži šiai piko valandai.

— Ką tu fotografuoji?

Ji pakėlė į mane akis. Šį kartą pažino. Nusišypsojo.

— Lapus. Šviežius lapelius. Jie gražūs, bet tokie būna labai trumpai. Kaip sakuros Japonijoje. Ar žinai, kas yra sakura?

Linktelėjau.

— Žydinti vyšnia, ar ne? Japonai kasmet keletą dienų eina į parką pasižiūrėti sužydėjusių vyšnių. Mokinukai, tarnautojai, sekretorės, senukai. Visi žiūri, kaip žydi vyšnios.

Ji atsistojo, susitvarkė savo sijonėlį, nusibraukė nuo akių plaukus.

— Džiną tau pasakojo apie sakuras?

— Taip, Džiną. — Gyvendamas su pirmąja žmona išėjau intensyvų japonų kultūros kursą. Žinojau sakuros tradicijas. — Vargu ar kelis lapelius šiaurės Londone galima būtų su tuo lyginti.

Ji nusijuokė.

— Gražios spalvos. Vis kitaip žalia. To iškart nepamatysi. Reikia pažvelgti kitokiomis akimis. Ar domiesi fotografija.

— Aš? Labai.

— Tikrai?

— Tikrai. Man tai nėra tiesiog mėgėjiškos nuotraukos per atostogas, kurias išryškina fotoprekių parduotuvėje. Fotografija — tai, supranti, dvidešimtojo amžiaus meno forma. Ir, ė, akivaizdžiai naujas būdas, kuris dar nėra iki galo išstudijuotas.

Ką aš čia skiedžiu? Kokios čia nesąmonės? Ji turbūt pamanė, kad aš visiškas avigalvis.

— Sustok, akimirka žavinga, — pasakė ji.

Matyt, atrodžiau sutrikęs.

— Kažkas taip pasakė apie fotografiją. Manau, koks nors poetas. Tai tas pats, kas stebėti sakurą. Akimirka įdomi, nes ji tik akimirka. Sustok , akimirka žavinga. — Ji nusišypsojo. — Man patinka. Labai gražu.

Sustok, akimirka žavinga, pamaniau.

— Ir man patinka, — pasakiau. Ir nemelavau.

Ji uždengė objektyvą dangteliu, dar kartą pasitaisė sijoną. Rengėsi eiti. Puoliau kurstyti pokalbį, kad tik nenutrūktų.

— Kaip tu laikais, Kazumi? Dirbi?

— Bandau. Ieškau.

— Radai, kur gyventi?

Ji linktelėjo.

— Ten pat, Primrous Hile. Per kelis kvartalus nuo senųjų Džinos namų.

— Puiku. Primrous Hile gerai.

— Mačiau parduotuvėje Džudą Lo. Su kūdikiu.

— Tau pasisekė. — O iš tiesų sau pamaniau: pasisekė Džudui Lo. — Norėjau tavęs paklausti — ar negalėčiau užsisakyti Pato nuotraukų? Jei nesi labai užsiėmusi? Aš pažymėjau atspaudų lakšte. Tiksliai žinau, ko noriu.

Ji linktelėjo. Šitie nežymūs padrąsinantys linktelėjimai.

— Atsiųsiu.

— Arba galėčiau ateiti pas tave ir paimti.

— Arba aš atsiųsiu.

— Man nesunku. Tikrai.

Ji žiūrėjo į mane ir galvojo.

— Kazumi, gal norėtum puodelio arbatos? Prie teniso kortų yra kavinukė.

— Norėčiau. Anglai visada nori puodelio arbatos.

— Kaip ir japonai.

Prieš kontorų tarnautojų srautą nužingsniavome į kavinukę prie teniso kortų. O kai užsisakėme, ką gersime, aš jau įsivaizdavau save jos bute Primrous Hile, mačiau, kaip ji nusitraukia batus ir išsineria iš savo Burberry sijono. Įsivaizdavau, ir atrodė, kad tai būtų geriausias dalykas pasaulyje. Tai buvo tas senas, pavojingas jausmas, kad kažkas prasideda.

— Kaip Patas? — pasidomėjo ji, ir aš ėmiau ją dievinti. Būčiau dievinęs kiekvieną, susipratusį pasiteirauti apie Patą.

— Manau, gerai, — pasakiau. — Pradėjo lankyti mokyklą. Turi šunį Britnę. Atvažiuos atostogų. Tikiuosi, kad greitai. Dar reikia susitarti. O tu kaip? Ar laiminga Londone?

— Laimingesnė negu Tokijuje. Laimingesnė negu tada, kai buvau ištekėjusi.

Prisiminiau Džinos sodelyje verkiantį vyrą. Dalis manęs nenorėjo nieko žinoti. Nepakenčiu, kai pasakoja apie senus laikus. Tai tik kliūtis viskam. Bet ji norėjo, kad aš išklausyčiau. Man buvo per daug smalsu, kad bandyčiau ją sustabdyti.

— Jis fotografas. Lyg ir žinomas. Bent jau Tokijuje. Jam patinka daugybė Europos fotografų. Horstas, Robertas Duano, Alanas Brukingas. „Magnum“ fotografai. Žinai „Magnum“ agentūrą? Jis buvo nuostabus. Buvau jo padėjėja. Pirmas darbas po koledžo. Aš — kaip pasakyti? — gerbti jį.

— Gerbei jį.

— Jis mane labai remdavo. Rėmė. Paskui mes susituokėme, ir jis pasikeitė. Norėjo, kad sėdėčiau namie. Kad gimdyčiau vaiką.

— Kaip vyras gali to reikalauti?

— Nenorėjo, kad dirbčiau. — Ji siurbtelėjo arbatos. — Kaip tu ir Džiną.

Negalėjau to nuleisti negirdom.

— Nieko panašaus. Džiną norėjo būti namie ir auginti mūsų sūnų. Bent jau taip buvo iš pradžių.

— Vedę vyrai, — pasakė ji, tarsi tuo būtų paaiškinta viskas. Atsistojo, išsitraukė mažytę Pradu piniginę. Nepaisant visų kalbų apie „Magnum“ fotografus, ji buvo klasikinė japonė. Pametusi galvą dėl Pradu ir Burberry.

— Pasidėk pinigus. Aš užmokėsiu. Tu galėsi kitą kartą.

— Ne, — pasakė ji. — Kito karto nebus. Aš atsiųsiu Pato nuotraukas.

Ir išėjo, lydima voverės ir mano žvilgsnių, kol įsiliejo į kontorų tarnautojų minią. Azijietė mergina Burberry sijonu. Riktelėjau jai iš paskos: