Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Tai va kaip tau atrodo? Kad tu vieniša motina? — Papurčiau galvą. — Tu ištekėjusi, Side. Mudviejų vestuvių dieną lioveisi būti vieniša motina.

— Tai kodėl aš vis dar jaučiuosi vieniša motina? Kodėl jaučiuosi tokia vieniša?

— Ne todėl, kad kažkas negerai Pegei. — Padavėjas ant stalo padėjo sąskaitą ir į keturias dalis padalytą apelsiną. — Todėl, kad kažkas negerai mudviem.

Lauke vakaras buvo netekęs ankstesnės ramybės.

Gerai nusiteikusią neskubančią pavakarės liaudį pakeitė šutvės triukšmingų įkaušėlių. Iš „Mamma Mia!“ ir „Les Miserables“ pabirę turistai beviltiškai šūkčiojo jau užimtiems taksi. Gatvėse knibždėjo priemiesčių chuliganų ir elgetų iš tolimų miestelių. Prie baro prasidėjo padrikos vangios peštynės. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, užkaukė sirenos.

Tada pamačiau ją.

Kazumi.

Ji stovėjo eilėje prie tos bažnyčios Šaftsberio aveniu, kuri beveik prieš dvidešimt metų buvo paversta klubu. „Rampos šviesa“. Mudu su Džiną buvome čia porą sykių. Nė nežinojau, kad „Rampos šviesa“ vis dar veikia.

Kazumi buvo su būreliu vyrų ir moterų, kiek jaunesnių už ją ir, iš pažiūros, vietinių. Stovėjo pulkelio viduryje, ir matei, kad vaikinukai iš kailio neriasi, kad padarytų jai įspūdį, o visos merginos nori būti jos draugės. Ji kantriai šypsojosi. Susidūrė su mano akimis ir manęs nepamatė. Nepažino vyro iš savo draugės praeities, o gal tai jai tiesiog nerūpėjo.

Kazumi susirengė pašokti.

Aš rengiausi namo, kai ji iš namų buvo ką tik išėjusi.

Ir esmė ne ta, kad ji kitaip leidžia vakarus.

Esmė ta, kad ji gyvena kitokį gyvenimą.

Penkioliktas skyrius

Dar vienas atvirlaiškis iš Amerikos. Vienoje pusėje po raidėmis Connecticut — the Nutmeg statė, New England — rudens spalvomis liepsnojantys kaimo laukai. Kitoje — sūnaus sujungtomis raidelėmis parašyta žinutė.

Mielas tėveli. Mes turime šunį. Jo vardas Britnė. Mes jį mylime. Viso gero.

— Britnė — keistas vardas šuniui, — pasakė mano mama. — Turbūt Džiną sugalvojo.

Mama seniau Džiną mylėjo. Kai jos susipažino, mano mama manė, kad Džiną — vietinis Greisės Keli18 variantas, tobulas mėlynakio grožio, senoviško mandagumo ir karališkos laikysenos derinys. Po mudviejų skyrybų mamos nuomonė pamažu pasikeitė. Dabar Džiną buvo jau ne Monako princesė, o veikiau Babilono palaidūnė.

— Gal Britnė — kalė, mama.

— Nereikia šitaip kalbėti, — pasakė mano motina.

Lankėme tėčio kapą. Pastarąjį sykį buvau čia per Kalėdas, kai atvažiavau parsivežti mamos šventėms pas save. Prieš tris mėnesius. Kalėdos buvo neįtikėtinai geros: mama su Side prisilinksmino kimšdamos milžinišką kalakutą Pegė su Patu telefonu gal valandą vienas kitam gyrėsi dovanomis. Ir Pegės veidelio išraiška, kai išvyniojo svarbiausią dovaną — Ibizos DJ Briusą su visomis jo plokštelėmis.

Maniau, kad be Pato Kalėdas temdys liūdesys ir praradimo jausmas, bet iš tikro atsikvėpėme nuo viso to. O laikas nenumaldomai tekėjo, ir aš pamačiau, kad tėčio antkapio akmuo nebe toks baltas ir naujas, koks atrodė prieš keletą mėnesių. Apsiblausęs nuo žiemos, nuo laiko pakrypęs. Viskas pamažu dėvisi, o aš to nė nepastebiu.

— Kaip Patas? — paklausė mama. — Ar mokykloje patinka? Ar susirado draugų? Čia juk turėjote bėdų, ar ne? Kiek pamenu, judviem su Džiną teko eiti pas jo mokytoją. Ar dabar viskas gerai?

— Gerai, mama, — atsakiau, nors iš tiesų žalio supratimo neturėjau, ar jis grynas pirmūnas, ar klydinėja po savo naująją klasę, kai šauna į galvą. Atrodė, kad mane nuo sūnaus skiria ne šiaip tūkstančiai mylių, o ištisi šviesmečiai.

— Žinai, pasiilgau jo.

— Žinau, mam. Ir aš.

— Ar jis parvažiuos per atostogas?

— Per vasaros atostogas. Tada parvažiuos.

— Negreitai. Vasara dar toli. O per Velykas? Gal galėtų parvažiuoti per Velykas?

— Pasišnekėsiu su Džiną, mama.

— Tikiuosi, kad parvažiuos per Velykas.

— Žiūrėsim, mam.

— Juk nežinai, kas gali nutikti, ar ne? Nežinai.

— Mama, nieko jam nenutiks, — pasakiau stengdamasis nerodyti suirzimo. — Patui viskas gerai.

Ji pasižiūrėjo į mane, energingai viena į kitą trindama prie tėčio kapo susiteptas rankas.

— Aš ne apie Patą, Hari, — ištarė. — Aš apie save.

Įsmeigiau į ją akis, tarsi visas pasaulis būtų apvirtęs ir pasikeitęs.

Man visados atrodė, kad tai mano tėtis — kietuolis. Mama nevairavo, sutemus niekam neatverdavo durų, ji nekentė bet kokios konfrontacijos. Ir todėl, kad neturėjo vairuotojo pažymėjimo, buvo mandagi šiurkštiems padavėjams, miegojo šviečiant lempoms, aš buvau toks kvailys, jog patikėjau, kad mano motina — baikšti moteris. Dabar teko suvokti, kad mama turi savąjį narsos šaltinį.

— Mam, kas atsitiko?

Ji atsikvėpė.

— Radau gumbą, Hari. Kai prausiausi duše. Krūtyje.

Širdis pašoko aukštyn.

— O Dieve, mama. Jėzau.

— Mažiuką. Ir labai kietą. Nuėjau pas gydytoją. Juk žinai, negaliu pakęsti, kai reikia pas gydytoją. Panašiai kaip ir tavo tėtis. Dabar reikia pasidaryti tyrimus. Grehemas žadėjo pavėžėti.

Štai kaip viskas būna, pamaniau. Netenki vieno iš tėvų, o paskui netenki ir kito. Į galvą atėjo savanaudiška mintis: perėjau visa tai su tėčiu ir nežinau, ar ištverčiau dar kartą. Bet žinojau, kad teks. Nes taip sutvarkytas pasaulis.

Įsivaizdavau mamą duše. Įsivaizdavau, kaip prausiasi delfino formos muiliuku iš „Body Shop“, kurį jai per Kalėdas padovanojo anūkas. Mačiau motinos veidą, gerą pažįstamą veidą, kai atrado kažką, ko seniau nebuvo.

Mažą kietą gumbelį.

Planetos didumo gumbą.

Kai parėjau namo, Pegę radau sukryžiuotomis kojomis sėdinčią ant kilimo ir vartančią žurnalą. Myliu lėlę Liusę: mėgstamiausia lėlė pasaulyje buvo solidus iliustruotas leidinys, pilnas socialinių analizių ir kultūrinės dekonstrukcijos. Pirmas straipsnis — „Iš kur kilusi lėlė Liusė?“ Permečiau jį akimis, nes man pačiam tai visados rūpėjo. Paaiškėjo, kad lėlė Liusė gimė Paryžiuje, jos motina — pusiau tailandietė, pusiau brazile, tėvas — pusiau anglas, pusiau zulas. Iš žurnalo paaiškėjo, kad lėlinas Briusas yra iš Ibizos.

Buvo moksliškesnių straipsnių. Lėlė Liusė — šiuolaikinis simbolis. Lėlė Liusė — feministinės gyvensenos pavyzdys. Lėlė Liusė — tradicinių vertybių sergėtoja. Lėlė Liusė — seksualinės revoliucijos variklis. Lėlė Liusė buvo tobula lėlė: ji galėjo būti bet kas — ko tik tu norėjai.

— Iš kur šitą gavai, mažute?

— Dėdė Lukas davė.

— Dėdė Lukas?

— Jis atvažiavo su mamyte savo lenktynine mašina.

— Ar dėdė Lukas užėjo vidun?

— Ne. Bet davė mamytei knygelę, kad man parneštų. Ji didelėms mergaitėms.

Kažin kodėl tokie šliužai šitai mažai mergytei amžinai kiša niekam tikusias dovanas. Jos tėtušis — milžiniškus nevykusius pliušinius žvėris, kurie netinka nei žmogui, nei gyvuliui. O dabar žurnalas nuo dėdės Luko. Pegė mažiausiai dešimtmečiu per jauna šitam Myliu lėlę Liusę: mėgstamiausia lėlė pasaulyje. Bet ką aš išmanau?! Pegė įnikusi žiūrėjo paveikslėlius: čia buvo iliustracijos iš visų laikų lėlės Liusės katalogų.

— Visos lėlės Liusės, — pasakė Pegė.

Jos čia puikavosi visu gražumu. Lėlė Liusė sekretorė (lėlė Liusė, dirbanti didžiulei japonų korporacijai, kol sprogo burbulas). Lėlė Liusė Rio šokėja (Karmen Mirandos plunksnos ir uodegos). Ir dirbanti lėlė Liusė (šviesiomis sruogelėmis dažyta brunetė, veiklios moteriškės rimtumui parodyti — portfelis ir akiniai be lęšių).