Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Kas dar? Ak taip.

Žinau, kad mano mama nemėgsta vaikščioti pas gydytojus.

Šiaip ar taip, Teksas nenuvežė mamos į ligoninę. Atrodo, atsirado problemų su jo mašinos galine pakaba, nors įtariu, kad iš tiesų problemų kilo su Tekso nervais.

Mama pasakė, kad nuvažiuos autobusu. Aš pasakiau, kad važiuosiu į ligoninę drauge su ja. Ji pasakė, kad bus gerai ir autobusas. Ji nenorinti kelti sąmyšio. Tai vienas iš jos ryškiausių bruožų — kad nebūtų sąmyšio. Jei sode per jos rožių krūmus atšuoliuotų keturi Apokalipsės raiteliai, mano mama pasistengtų nekelti sąmyšio.

Pasijuokti ir nekelti sąmyšio. Tai jos būdui. Tokia jos filosofija. Savotiškas linksmas stoicizmas, nuo kurio man suspausdavo širdį ir kildavo noras ją apkabinti.

Bet šiandien juokas neėmė. Tokiomis dienomis būna sunku.

Kai išėjo iš gydytojo kabineto, aiškiai matėsi, kad naujienos prastos.

Ji susikaupusi bandė suprasti diagnozę, stengėsi perprasti tą kalbą, stengėsi suvokti, kaip sukietėjęs kūno gabalėlis gali aukštyn kojom apversti visą tavo pasaulį.

Ji nenorėjo apie tai kalbėtis žmonių pilname laukiamajame. Ji nenorėjo apie tai kalbėtis, kol nesusėdome į mano automobilį.

Sėdėjome bekraštėje ligoninės automobilių stovėjimo aikštelėje. Automobiliai lyg kokie rykliai suko ratus ieškodami vietos sustoti. Įtempta diena ligoninei. Galbūt čia visos dienos įtemptos.

— Žiūrėk — aš nusirašiau. — Mama parodė man popieriaus skiautę. Ten jos drebančia ranka buvo užrašyta invazinė karcinoma.

— Ką tai reiškia? — paklausiau, lyg ir žinodamas, bet negalėdamas tuo patikėti.

— Krūties vėžys, — atsakė mama.

Taip, pamaniau. Iš pradžių tėvas, paskui motina. Pats natūraliausias dalykas pasaulyje, toks pat natūralus, kaip vaiko gimimas. Tai kodėl tuomet atrodo, kad pasaulis byra į šipulius?

— Krūtų skyriaus gydytojas sako, kad jie dar nežino, ką darys. Kaip gydys. Malonus vyrukas. Turbūt iš kurios nors Viduržemio jūros šalies. Angliškai kalba geriau už mane. Išdėstė man viską tiesiai šviesiai. Sako, jog yra tai, kas vadinama stadijomis. Tai reiškia, kad jie turi įvertinti jo plitimo riziką. Ir, supranti, kiek jis jau išplitęs.

Tylėjau.

— Susipažinau su krūtų skyriaus sesute. Ji buvo maloni. Graži mergina. Jos nosis — kaip tai vadinama? Pradurta. Specialiai parengta tokiems atvejams, kaip mano. Man dar reikia į ligoninę, Hari. Galiu grįžti autobusu. Nesijaudink. Žinau, kad neturi laiko.

Iš šono stebėjau ją žiūrinčią į ligoninę, žvelgiau į tą švelnų, gerą veidą, pažįstamą man kur kas ilgiau už visus kitus, ir mačiau, kaip joje kunkuliuoja jausmai.

Siaubas. Sutrikimas. Pyktis. Netgi nuostaba.

— Grehemas neužsibuvo, ar ne? Seniukas Teksas. Kaubojus Džo iš Rio Sautendo. Išgaravo, vos tik muzika nutilo. Tavo tėtis būtų čia. Tavo tėtis būtų čia dėl manęs, Hari. Tas vyras dėl manęs būtų ėjęs per ugnį ir vandenį. Tai santuoka, Hari. Tam santuoka ir reikalinga.

— Dar daug ką galima padaryti, tiesa?

Ji tylėjo paskendusi mintyse.

— Mam? Dar daug ką galima padaryti, tiesa?

— A, taip. Taip. Daug ką galima padaryti. Aš nusiteikusį nugalėti tą daiktą. Tikrai, Hari. Žmonės gyvena su krūties vėžiu. Gyvena. Žmonės gyvena. Čia ne taip, kaip tavo tėčiui. Plaučių vėžio neįveiksi. To nenugalėsi. Prakeiktas plaučių vėžys. Prakeiktas vėžys. Pasiglemžė tavo tėtį. Manęs negaus. Prakeiktas vėžys. Tikras... šiknius. — Ji žvilgtelėjo į mane. — Atsiprašau.

— Mam?

— Ką, mielasis?

— Aš tikrai didžiuojuos, kad tu mano mama.

Ji linktelėjo, paėmė mano ranką ir nepaleido. Taip stipriai savo nedidukais delnais suspaudė man plaštaką, jog pajutau, kaip įsispaudė brangiojo metalo juosta, ta laiko išdeginta aukso gija.

Mano motinos vestuvinis žiedas.

Jis jai buvo kaip tik.

Mano tėvai susipažino per mamos brolį. Per tą, į kurį ji paleido peilį ir bandė nužudyti. Jis buvo jos mylimiausias.

Mamos brolis ir mano tėtis lankė tą patį bokso klubą. Tai buvo tais laikais, kai boksas berniūkščių buvo taip pat mėgstamas kaip ir futbolas. Dabar, aišku, viskas pasikeitė, ir jei kas iš televizijos pažįstamų ir boksavosi mokyklos laikais, tai visi jie mokėsi Itone.

O anais laikais buvo manoma, kad boksas augantiems berniukams į naudą. Ir štai po bendros treniruotės — mano dėdė ir tėtis buvo vienodo svorio ir vienodo amžiaus, abu metais vyresni už mano mamą, — mamos brolis parsivedė mano tėtį į tuos namus Ist Endo dėžėje, kaip jie vadino savo akligatvį. O dėžė todėl, kad kaip tik tokios formos ir buvo. Toje dėžėje gyveno visas būrys berniūkščių. Bet buvo ir viena mergaitė.

Mano tėtis tuomet ėjo septynioliktus metus. Dirbo nuo keturiolikos. Jis buvo įžūlus ir pasiutęs, išdidus ir ūmus. Kartą, kai viena iš ištisos armijos pusseserių jį išplūdo, jis pririšo ją prie stulpo ir muilu išplovė burną. Jis kunkuliavo pykčiu. Buvo pasiryžęs muštis su visais. Rodėsi, jam tai smagu. Paskui jis pamatė mano motiną, dar tik šešiolikos, išpaikintą dėžės princesę, ir radosi priežastis liautis muštis ir pradėti gyventi.

Ji išmokė jį švelnumo — ji ir sunkiai įsivaizduojami dalykai, kurių jis prisižiūrėjo kare. Jis ją išmokė stiprybės. O gal jiedu tai ir taip jau turėjo: šėlstantis berniokas buvo kur kas jautresnis, negu drįso rodytis. Ir galbūt ji buvo tvirtesnė, nei atrodė. Santūrią šešiolikmetę užgrūdino skurdas, gyvenimas dėžėje ir broliai.

O jų santuoka buvo beprotiškai laiminga. Iki pat tėčio mirties jiedu ėjo vienas dėl kito iš proto. Visą gyvenimą jie stengėsi vienas kitam įtikti.

Jis jai atsiųsdavo raudonų rožių, ji jam nešdavo pusryčius į lovą. Jis žiūrėdavo į ją negalėdamas patikėti savo laime. Ji rašydavo eilėraščius ir dėdavo jam į priešpiečių dėžutę. Mačiau jo rašytus atvirukus — Motinos dienos, gimtadienio, Kalėdų. Vadindavo ją „mano angelas“, „gyvenimo meilė“. Mažiau romantiško žmogaus, rodėsi, nerastum visame pasaulyje, o ji įkvėpė mano tėvą rašyti sonetus.

Atėję iš didžiulių draugiškų šeimų, jie tenkinosi vienas kito draugija. Vienintelis tikras sielvartas jų pasaulėlyje buvo tie bendro gyvenimo pradžios metai, kai niekaip negalėjo susilaukti vaiko. O vėliau, kai aš pagaliau gimiau, širdį draskantys persileidimai vienas po kito. Vienas iš pačių ryškiausių mano vaikystės prisiminimų — mama sugniužusi sėdi ant grindų mūsų virš daržovių parduotuvėlės nuomojamame bute, o tėtis ją, savo susisielojusį angelą, palūžusią tikrąją meilę, guodžia raudančią dėl dar vieno prarasto vaiko.

Mano pirmas žvilgsnis į vedybinį gyvenimą.

Kai pats tapau tėvu, susivokiau, kad bandau juos mėgdžioti, kad bandau atrasti jų pusiausvyrą tarp griežtumo ir švelnumo. Man jie atrodė tobuli tėvai. Mylintys ir griežti.

Tėvas nei prieš vieną iš mudviejų gyvenime nėra pakėlęs rankos — smarkumą pasilaikydavo nepažįstamiems, kuriems nepakakdavo proto nestoti jam skersai kelio. Mama nevengė į mane paleisti batą — gerai, kad ne peilį, — kai varydavau ją iš proto savo fantazijomis ir vienišiaus žaidimais, tais vienturčio privalumais, dėl kurių dažnokai neatsiliepdavau kviečiamas. Bet ji taip ilgai laukė vaiko, kad nemokėjo ilgai ant manęs pykti.

— Palauk, grįš tavo tėvas, — sakydavo man, ir tai būdavo baisiausias jos grasinimas.

O aš neišsigąsdavau. Nes žinojau, kad jie mane myli, žinojau, kad jų meilė besąlyginė ir amžina, meilė, kuri tęsis visą gyvenimą ir po jo.