Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Britnė privėmė svetainėje, — pasakojo Patas. — Ričardas labai supyko. Paskui Britnė prišlapino ant indiško kilimo, paskui ją operavo, ir Ričardas sakė, kad šlykštu, kaip Britnė kandžioja dygsnius.

Jau buvau bemanąs, kad Britnė, atrodo, kieta auklė, bet staiga prisiminiau. Nagi taip. Mano sūnus dabar turi šunį.

Šypsena iš lėto nušvietė Pato veidelį.

— Žinai ką? Per vakarienę jis tupi po stalu ir laižo savo, ė, pimpaliuką.

Kilstelėjau antakius.

— Ričardas ar Britnė?

Mano sūnus truputį pagalvojo.

— Tu juokauji, — pasakė.

— Eikš, — pakviečiau.

Jis pasislinko sėdyne ir užsiropštė man ant kelių. Užuodžiau, kad Patas kvepia cukrumi ir prakaitu, užuodžiau jo nuovargį. Po kelių minučių jis jau miegojo.

Taksi vairuotojas ant prietaisų skydelio turėjo prisiklijavęs trijų vaikučių nuotraukas. Jis pasižiūrėjo į mudu per veidrodėlį ir nusišypsojo.

— Ar iš toli, vyručiai? — pasidomėjo.

— Oi, taip, — atsakiau. — Sukorėme nemenką kelią.

Sidė ant laukujų durų buvo pakabinusi balionų, ir nuo to mano širdis priplūdo dėkingumo ir meilės.

Kol susimokėjau vairuotojui, ji stovėjo spinduliuodama šypsena. Nusitempiau Pato lagaminą takučiu namo. Sidė pasilenkė, čiupo Patą į glėbį, ir man pasirodė, kad štai pagaliau mes būsime tikra šeima.

Pegė svetainėje žiūrėjo lėlės Liusės vaizdajuostę. Tą filmą buvau žiūrėjęs su Pege — animuota juosta, atkartojanti pigų filmuką apie tai, kaip Liusė rokenrolo dainininkė ir jos bespalvė grupė plaikstosi šeštojo dešimtmečio skaromis.

— Liusė rokenrolo dainininkė ir jos draugai nenustygsta, kada galės prisijungti prie hipių jaunimėlio džiazo gazuoto vandens parduotuvėje ir pirščiukų laižymo linksmybių, — pranešė Pegė. — Nežiopsok — linksmybės prasideda!

Patas droviai nusišypsojo savo seniausiai draugei.

— Labas, Patai, — su princesės orumu išlaikė formalumą Pegė. — Tai kaip ten Amerikoje?

— Gerai, — atsakė Patas. — Aš turiu šunį. Jo vardas Britnė. Jam neleidžiama būti namie, nes jis priešais kiekvieną laižo savo pimpalą.

— Nenoriu tavęs nuliūdinti, Patai, — šnarpštelėjo Pegė, — bet jis negali būti šuo, jeigu vardas — Britnė. Nes Britnė — mergaitiškas vardas, kvailiuk.

Patas pažvelgė į mane, tikėdamasis paramos.

— Juk Britnė — šuo, ar ne?

Man prieš akis iškilo Britnė, po vakarienės po stalu laižanti savo milžinišką organą.

— Manyčiau, taip, mielasis.

— Ar nori su manimi pasižiūrėti „Lėlės Liusės amerikietišką grafiti“? — paklausė Pegė. — Liusė rokenrolo dainininkė čia tiesiog nereali.

Mudu su Sidne nusišypsojome vienas kitam. Ji spustelėjo man ranką. Žinojo, kiek daug man visa tai reiškia.

Patas įsistebeilijo į rožinę viziją, kaip Čakas Beris krypuojančią televizoriaus ekrane.

— Lėlė Liusė — šūdas, — pasakė.

— Patai, — sudraudžiau.

— Lėlė Liusė — visiškas šūdas.

— Patai!

— Tegu lėlė Liusė pabučiuoja man į šikną.

— Patai, aš perspėjau.

— Eina lėlė Liusė šikt.

Ir nuo čia viskas ėmė tarsi ristis žemyn.

Dar nebuvau matęs mamos tokios laimingos.

Tai buvo daugiau negu laimė. Vėl išvydus anūką ją apėmė savotiška ekstazė, nevaldoma euforija. Mano mama tarsi ištirpo savo anūke.

Kol užtraukiau rankinį stabdį, ji jau pasičiupo Patą ir išspaudė iš jo visą orą. Atsitraukė per ištiestas rankas ir su nuostaba žvelgė į jo žavų veidelį. Ji kraipė galvą, negalėdama patikėti, kad jis grįžo.

Kad ir savaitei.

Suėjome vidun. Ant svetainės stalelio paskleisti gulėjo rausvi ir violetiniai lankstinukai. Mama ėmė skubiai juos rinkti. Bet aš spėjau pamatyti kai kuriuos užrašus.

Tai jums. Kaip išgyventi diagnozę. Krūties atkūrimas. Krūties vėžio slaugos draugija. Važiuojant į ligoninę. Zoladeksas. Taksolis. Taksoteris. Arimideksas. Chemoterapija. Švitinimas.

Pusės užrašų aš nė nesupratau. Bet supratau, ką tie lankstinukai reiškia.

— Kaip tu, mam? — uždaviau pati beprasmiškiausią klausimą, nuo kurio niekaip negalėjau susilaikyti. Nes labai norėjau, kad ji man pasakytų, jog viskas bus gerai ir jog ji visados bus šiame pasaulyje.

— Oi, gerai, — atsakė ji, vengdama sąmyšio, norėdama bet kuria kaina apsieiti be savigailos ir melodramų. — Prisiuntė man šitų. Negi tikisi, kad viską perskaitysiu.

Surinkusi lankstinukus apie vėžį, įkišo į stalčių.

Tada suplojo rankomis.

— Paruošiu po puodelį arbatėlės abiem savo berniukams, — pasakė. — Kaip manot?

— Man negalima kofeino, — pasakė Patas ir paėmė televizoriaus valdymo pultelį. — Mamytė sakė.

— Ir aš jau išgėriau porą puodelių kapucino, — pasakiau. — Mano gydytoja nenori, kad gerčiau daugiau kaip tris kofeino porcijas per dieną. Mat kenkia kraujospūdžiui.

— O, — sutriko mama. — O, gerai. Tai tada užsiplikysiu sau, gerai?

Taigi mudu su Patu sudribome ant senos sudubusios sofos, rodos, pažįstančios kiekvieną mūsų kūnų iškilumą, kiekvieną linkį, o mama nuėjo į virtuvę: niūniavo Dolės Parton „Jolene“ ir mąstė apie šitą keistą naują pasaulį, kur jos sūnui ir jos anūkui užginta išgerti puodelį geros arbatos.

Paskui parke žiūrėjome, kaip Patas šturmuoja viršutines aprūdijusios laipynės pakopas. Jau nebe tas nedrąsus mažas berniukas, koks buvo vos prieš porą metų. Dabar bebaimis kaip kalnų ožys.

Du didesni berniukai karstėsi pačiame viršuje kaip beždžionės. Net ir dabar Patas stabtelėjo, tvirtai įsitvėrė ir susižavėjęs įsmeigė į juos akis. Jam vis dar patiko vyresni berniukai. Tie du į jį nekreipė absoliučiai jokio dėmesio.

— Gera, kad jis grįžo, — pasakiau. — Vėl panašiau į normalią šeimą. Ypač dabar, kai esame čia su tavimi. Eilinė šeima, kur apie nieką nereikia per daug galvoti. Kur viskas atrodo, nežinau — normaliai. Kaip tu ir tėtis.

Mano tėvas noriai būtų pritaręs mano normalumo troškimui. Mano tėtušis padejuotų dėl šeimos žlugimo, dėl padidėjusio skyrybų skaičiaus, dėl vaikų kartos, užaugintos tik vieno iš tėvų. Visa tai būtų išdėstęs besukdamas sau cigaretę.

Mano tėtis visom keturiom buvo už normalumą.

Tačiau mano mama nulipdyta iš kitokio molio.

— Kas yra normalu? — paklausė ji. — Mudu su tavo tėčiu iki tol, kol tu atsiradai, susituokę pragyvenome dešimt metų. Ir tu mus vadini normaliais? Jautėmės kaip tik nori, bet tik ne normaliai. Jautėmės kaip kokie apsigimėliai.

Du didesnieji berniukai nušoko nuo laipynės ir nukūrė prie sūpynių. Patas šypsojosi jiems tyros meilės sklidinomis akimis.

— Visi mūsų draugai susilaukė vaikų, — pasakojo mama. — Kaip kokie triušiai. Kurie nors vieni visados turėdavo pašautą kepalėlį. Viens du — nėščia, vaikas yra. Bet mums taip nenutikdavo. — Ji nusišypsojo. — Ir tu mus vadini normaliais, Hari. Kad tave kur. Sakau tau, nesijautėme labai normalūs.

Stebėjau, kaip mano sūnus vargais negalais baigia užsiropšti iki laipynės viršaus: veidas griežtas ir susikaupęs, skruostai raudonuoja nuo šalčio.

— Tu supranti, ką aš noriu pasakyti. Mes buvome normalūs. Tu, aš ir tėtis.

Ir aš prisiminiau Kalėdas su visais dėdėmis ir tetomis, atostogas vagonėlyje Kornvalyje, sekmadieninio kepsnio kvapą ir tėtį, ant keliuko plaunantį automobilį. Prisiminiau išvykas į Sautendą — ne į prieplauką ar paplūdimį, o į šunų lenktynes. Ir prisiminiau, kaip grįžtant iš senelės arba, kartą per metus, iš pantomimos Londono „Palladium“ gulėdavau ant galinės automobilio sėdynės, virš galvos švysčiodavo geltonos Esekso A kelių šviesos, sakydavau mamai, kad negaliu užmigti, kad nesu pavargęs, visai nepavargęs. Tu tik pailsink akytes , — sakydavo ji man. — Tik pailsink akytes. Mano vaikystė buvo pilna paprastumo ir gerumo. Mano sūnui suteikti tą patį, atrodo, jau per vėlu.