Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Laimingi?

Ačiū tau.

Paskui žmona Londono Akies lankstinuku plekštelėjo man per ranką.

— Ei, nepamiršk, — pasakė. — Kitą savaitę pas Pegę mokykloje vaidinimas. Judu, vyručiai, privalote būti. Jei neateisit, gausit beržinės košės.

— Nė už ką nepraleistume tokio įvykio.

Pasakiau nuoširdžiai. Šiandien buvome tikra šeima. Ir man norėjosi, kad tai tęstųsi.

Taip priartėjome prie didžiojo rato, kad dabar, norint pamatyti jo viršų, reikėjo atkraginti galvą. Dabar jau buvo matyti, kad jis tikrai juda.

— Jau arti, — aiktelėjo Pegė.

Taigi didysis ratas sukosi, aš laikiau Pegę už rankos. Ir visur, kiek tik ji užmatė, virš jos dunksojo suaugusiųjų pasaulis.

— Sveiki, vyručiai, — pasisveikino Džinos tėtis. — Jėga. Šaunu. Gal arbatos? Ar žolelių tiks?

Glenas. Antrasis Pato senelis. Prisimenu jį kaip niekam tikusį mano buvusios žmonos tėvą, plevėsą, per kurį visi vyrai tapo nepatikimi, per kurį visi vyrai tapo potencialūs išdavikai. Sunkiau prisiminti, kad jis mano sūnaus senelis.

Mano tėvai buvo neatsiejami nuo Pato gyvenimo, jie buvo stabilumo ir besąlyginės meilės šaltinis užsitęsusiu šeimyninio chaoso periodu, ir man buvo sunku tokį pat statusą suteikti ir aikštingajam Džinos tėtušiui. Glenas neatitiko mano senelio idealo. Buvo panašesnis į senstantį hipį, kuriam atrodo, kad jo susitraukęs pimpalas — visatos centras. Jeigu Gleno nebuvo, kai jo reikėjo jo dukrai, kodėl reikėtų tikėtis, kad kitaip bus su jo anūku?

Vis dėlto kad ir kiek skausmo kitiems jis buvo suteikęs per savo gyvenimą, nejutau jam neapykantos. Tais retais atvejais, kai susitikdavome, šitas pagyvenęs laisvamanis nutrintomis odinėmis kelnėmis atrodydavo man graudžiai vienišas. Po visų didžių svajonių, po visų didžių meilių ir audringų scenų jis nutūpė nuomojamame dviejų kambarių butuke Hadlėj Vude. Nes suklydo: malonumus palaikė laime.

Ir nepaneigsi, kad jis mielas. Žinojau, kad jis savanaudis senas šiknius, visus mylimus žmones paaukojęs dėl savo koto ir gitaros, žinojau, kad taip ir neužgijo Džinos žaizdos, atsirasdavusios po to, kai jis pranykdavo, o paskui vėl nei iš šio nei iš to parsidangindavo. Bet jis atrodė laimingas išvydęs Patą ir mane. Į mano sūnų jis žvelgė kažkaip labai švelniai. Kai pasitaikydavo proga, jie puikiai sutardavo. Gal ir prisifantazavau, bet kai Glenas žiūrėjo į Patą, man atrodė, kad jo akyse regiu meilę.

Kol Glenas vargo su arbata — dorotis su buitimi buvo ne jo jėgoms, — aš įsitaisiau ant sofos, aptrauktos tokia pat nutrinta oda, kaip ir jo kelnės. Patas vaikštinėjo po butą. Vietos nebuvo kažin kiek, ir kur tik mesi akį — muzika.

Roko žurnalai ant svetainės staliuko. Akustinė ir elektrinė gitaros stovuose. Gera garso aparatūra, nors, kaip ir pats Glenas, garsiakalbių medžiaga nutriušusi nuo senumo. Blizgantys CD bokštai. Ir įspūdingos senų dvylikos colių vinilinių plokštelių rietuvės. Patas išpešė vieną plokštelę.

— Kas čia? — Jis pamojavo priešais mane tamsiu kartoniniu keturkampiu.

— Čia ilgai grojanti plokštelė, Patai.

— Tai ką ji daro?

— Groja muziką.

Patas nelabai patikėjo.

— Ji per didelė, — pasakė.

Albumo viršelyje iš tamsos niūriai žvelgė jaunas gražus vyras. Fone trys ne tokie gražūs jaunuoliai tarsi kokios bjauriosios seserys lūkuriavo, kol pakvies į pokylį.

Glenas atėjo nešinas puodeliais su ramunėlių arbata.

— Puikus pasirinkimas, žmogau, — pasakė. — Čia pirmasis „Doors“ albumas. Daugelio manymu, kiečiausias debiutinis visų laikų albumas.

— Glenai, Patui neįdomus Džimis Morisonas, — pasakiau. — Jis tiesiog niekada nematė plokštelės.

Glenas vos neišmetė puodelių.

— Juokauji?!

Atrodė, kad jam tik to ir reikėjo. Sėdėjo su Patu ant savo nuomojamo buto grindų ir perrinkinėjo pusės amžiaus muziką, o „Doors“ tuo metu plėšė „Break On Through (to the Other Side)“.

Čia buvo viskas: nuo Elvio bei Mažojo Ričardo iki „The Beatles“ ir „The Stones“, „Hendrix“ ir „The Who“, „The Pistols“ ir „The Clash“, „The Smiths“ ir „The Stone Roses“, „Nirvana“ ir „The Strokes“. Kiekvienas šalutinis kelias ir kiekvienas aplinkkelis, nuo kantri roko iki glam, iki grunge, iki nu metai. Didieji, praėjusieji ir — kaip jis pats — vieno hito stebuklai. Glenas savo suglumusį užkerėtą anūką vedžiojosi po rokenrolo stebuklų šalį.

— Dar šitie vyrukai įdomūs, — sukikeno Glenas ir parodė voką, ant kurio penki vaikinai absurdiškomis kelnėmis siautė vaikų žaidimų aikštelėje. — Na taip, „The Trollies“.

Pradėjo kaip šiuolaikinė dainas perkurianti grupė ir vadinosi „Trolley Boys“. Paskui pradėjo groti psichodelinį roką ir pasidarė „The Trollies“. Komunaliniuose butuose mėgino kurti ne šios žemės kirminams skirtą muziką. Supranti, Patai!? O vėliau, jau kaip „Maximum Troll“, įrašė tokių ganėtinai įdomių, nepakankamai įvertintų konceptualių albumų. — Glenas padavė voką Patui. — Gal ką pažįsti?

Žvilgtelėjau jam per petį. Ir iš karto jį pamačiau — narkotikų pagraužto bažnyčios choristo veidu, ant aksominio švarko drimbančiomis Roberto Planto21 garbanomis, drauge su savo bičais šnairuojantį į objektyvą. Glenas prieš trisdešimt metų, kai Džiną buvo visai mažytė. Tada buvęs kaip niekad arti savo svajonių išsipildymo.

— Čia tavo senelis, Patai, — pasakiau, atsispyręs pagundai pasakyti „tavo antrasis senelis“. — Jis kartą buvo ant Top of the Pops viršelio, tiesa, Glenai?

Patas net išsižiojo.

— Tu buvai ant Top Pops ?

Jis visada sako Top Pops. Net nepataisau jo. Man beveik ir patinka ši jo klaida.

— Su šita pačia kompanija. A, tik be būgnininko Čokio Brauno. Iki padarėme „Roundhouse Lady“, mušamaisiais grojo Sniferis Pendžas.

Patas buvo sužavėtas. Jam ir į galvą nebuvo atėję, kad jo padraika senelis galėtų pasiekti tokios šlovės. O Glenas buvo susikuklinęs ir laimingas, tokio laimingo gal nė nebuvau jo matęs.

Mano tėvas nemėgo kalbėti apie savo praeitį: apie skurdą Ist Ende, apie tarnybą Karališkojo karinio jūrų laivyno komandosų būryje, apie karo baisybes ir mirtį, apie devyniolikmečius savo draugus, kurie taip ir nebegrįžo namo. Gleno praeitis buvo kitokia — grojimas su „Trolley Boys“, kai jų klausėsi Pitas Taunšendas ir Rodžeris Doltri, garsusis hitas „Roundhouse Lady“, kai jie buvo „Trollies“, išvykimas į kaimą įrašinėti konceptualių dvigubų albumų, kai jie buvo „Maximum Troli“. Glenas apie tai galėjo taukšti neužsičiaupdamas.

Ir aš pirmą kartą suvokiau, kad Glenas Patui toks pat senelis, kaip ir mano tėtis.

Džinos tėtis, suprantama, siūlė kitokią vyriškumo sampratą. Mano tėvas buvo karys, tėvas ir sutuoktinis, o Glenas — muzikantas, laisvas vyras, menininkas.

Jei buvusį „Maximum Troli“ narį gali vadinti menininku.

Užsisėdėjome pas Gleną.

Tiedu taip užsikalbėjo apie muziką — tiksliau, Glenas kalbėjo apie muziką, o Patas kaip užkerėtas nenuleido nuo jo akių ir tik kartais pasitikrindavo: „Seneli, tu buvai ant Top Pops viršelio?“ — kad kai įsėdome į automobilį, jau buvo pats piko metas.

Automobilis vėžlino Finčlėj Roudu į pietus. Galiausiai stabtelėjome prie parko ko nors užkąsti ir palaukti, kol prasisklaidys spūstys. Mūsų tą vakarą dar laukė svarbus renginys — Pegės mokyklinis vaidinimas, — bet laiko dar buvo į valias.

Bent jau taip atrodė.