Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Tu jį lepini, — tarė ji. Pasakė nepiktai. Kone švelniai. — Jeigu taip jo nelepintum, šitaip nebūtų nutikę.

— Kažkas turi jį lepinti. Kas kitas tą darys? Tu?

— Nebuvo jokio reikalo taip ilgai būti pas jo senelį.

— Jie amžinybę nesimatė. Nežinau, kada vėl pasimatys. Jiems buvo smagu.

— Aš labai norėjau, kad judu šįvakar ten būtumėt. Dėl Pegės. Ir dėl manęs.

— Tu nenori, kad jis čia būtų. Jis pas mus vieną niekingą savaitėlę. Ir to tau jau per daug.

— Netiesa. Ir nesąžininga.

— Ar žinai, kodėl vedžiau? Ar supranti, Side? Vedžiau, kad mano sūnus turėtų šeimą. Argi ne juokinga? Numirti galima iš juoko. Na ir šeimynėlė išėjo.

Sidė į tai nieko neatsakė. Tarsi permąstė mano žodžius.

— Maniau, vedei, nes pats norėjai šeimos, Hari. Tu pats. Šeimos sau. Ne Patui.

— Viena menka savaitėlė, ir viskas. Ir tau jos per daug.

Vėl gulėjome tyloje. Jau ir taip per daug pasakėme. Po kurio laiko pamaniau, kad Sidė užmigo.

Bet ji nemiegojo.

— Seniau ėjome iš proto vienas dėl kito. Ne taip jau seniai. Norėjome tiek daug vienas kitam duoti. Prisimeni, Hari? Nežinau, kas mums darosi. Seniau drauge buvome laimingi.

Maniau, ji išties ranką ir palies mane. Bet ji nepalietė. Ir aš jos nepaliečiau. Tiesiog gulėjome tamsoje, mano žmona ir aš, ir mąstėme, kaip iki šito priėjome.

— Kartais stebiuosi, kodėl už manęs ištekėjai, — tariau.

Tai buvo tiesa. Žinau, seksas buvo šaunus, mudu galėdavome kalbėtis vienas su kitu, ir dažniausiai ji džiaugdavosi, kad galime pabūti kartu. Na ir kas? Ji būtų galėjusi pakabinti turbūt bet kurį vyrą. Kodėl iš visų pasaulio vyriškių ji išsirinko mane?

— Įsimylėjau tave, — pasakė Sidė.

— Bet kodėl? Šito niekaip nesuprantu, Side. Tikrai. Įsimylėjimas nieko nepaaiškina. Jei būtum geriau pasižvalgiusi, būtum susiradusi ką nors su daugiau pinigų, su didesniu galu ir kur kas malonesniu charakteriu.

— Nenorėjau kito. Norėjau tavęs.

— Bet kodėl?

— Nes tu geras tėvas.

Senojo namo sode tvyrojo jaudulys. Buvome sujudę, nes rytą Patas turėjo išskristi atgal į Ameriką ir mudu su mama iš kailio nėrėmės, kad tik kiekviena likusi valandėlė būtų ypatinga.

Ir dar buvome sujudę, nes tai buvo pirma iš tiesų karšta diena tais metais. Aš per visą sodą ištiesiau ilgą plastiko juostą, kurią mama tol liejo vandeniu, kol ta pasidarė slidi kaip čiuožykla.

Tačiau daugiausia jaudulio buvo dėl nepaprasto svečio.

Pas mus viešėjo Bernis Kuperis.

Kai išgirdau, kaip tiedu smagiai čiauška antrame aukšte, kur užlipo persirengti glaudžių, supratau, kad reikėjo šitai padaryti anksčiau. Berniui Kuperiui ir Patui reikėjo duoti padraugauti ne vieną dieną. Bet aš taip rūpinausi, kad Patas pabūtų su mano mama, su Side ir Pege, galiausiai su seniu Glenu, kad kone užmiršau skirti laiko žmogučiui, su kuriuo Patas pasimatyti troško labiausiai. Taigi paskutinės dienos išvakarėse paskambinau Bernio tėvams ir man buvo leista nusivežti jį pas mano mamą. Ketinome eiti į kiną, parke paspardyti kamuolį, suvalgyti po picą. Bet saulė kaitino kaip vasarą, ir berniukai taip visai dienai ir liko mamos sode.

Visą ilgą karštą popietę jie čiužinėjo šlapia plastiko juosta. Bernis tamsbruvis, o Patas šviesus, Bernis pasiutėlis (pilvu nučiuožė tiesiai į rožių krūmus), o Patas atsargus, Bernis skardžiabalsis, o Patas tylus. Tokie skirtingi, o drauge kažkaip labai derantys.

Mudu su mama ištisas valandas stebėjome, kaip jų liaunos šlapios galūnės čiūžčioja per sodą. Mama retkarčiais nuliedavo plastiko plėvelę, primindavo, kad būtų atsargūs, kai tie skuosdami prie juostos pradžios šlepteldavo ant šlapios žolės. Ir šypsojosi sau, kai berniukai sprogo juokais. Bernis Kuperis ir Patas, septynmečiai, ir diena, kuri, jei tik būtų jų valia, tęstųsi visą gyvenimą.

Žinojau, kad mano sūnus susiras naujų draugų. Konektikute. Kaimynystėje. Didelėje mokykloje. Koledže. Jis mielas vaikas ir visados susiras naujų draugų. Gal ne tokių gerų kaip šitas, gal ne tokių gerų kaip Bernis Kuperis, bet jie vis tiek bus jo tikri draugai. Kad ir kaip skaudu būtų, Berniui teks jį paleisti.

Ir man teks.

Mano mama atvažiavo su mumis į oro uostą.

Kai išlipome iš Hitrou ekspreso, Patas paėmė ją už rankos. Aplinkui knibždėjo turistų, verslininkų, ir jis tarsi apsiėmė ją globoti. Kada tai pasikeitė? Kada mano mama suseno?

Susiradome „British Airways“ registratūrą ir perdavėme Patą besišypsančiai palydovei. Atrodė, ji labai džiaugiasi jį matydama. Taip jau būna su Patu. Žmonės visada džiaugiasi jį matydami. Tokį vaiką lengva mylėti.

Prie išvykimo vartų pritūpiau greta Pato ir pabučiavau į skruostą, pasakiau, kad vėl greitai pasimatysime. Jis trumpai linktelėjo. Jis nebijojo, neliūdėjo. Tik atrodė toli toli, tarsi jau grįžęs į tą kitą savo gyvenimą.

Mano mama čiupo jį į glėbį ir stipriai stipriai suspaudė. Jaunoji „British Airways“ darbuotoja paėmė jį už rankos. Ir tik tada mano sūnus lyg ir susirūpino.

— Ilgai skrisime, — pasakė. — Skrisiu visą naktį.

— Tiesiog pailsink akytes, — pasakė mano mama.

Prisiminiau tą dieną, kai nuvežiau Patą į ligoninę pas senelį, kai viskas ėjo prie pabaigos, kai geso jo gyvybė, ir aš nusprendžiau, kad mano tėvas ir mano sūnus turi pasimatyti paskutinįsyk. Kai netenkame senelių, dingtelėjo man, tada paprastai pirmą kartą suvokiame, kad gyvenimas — atsisveikinimų virtinė.

Ir kai mano sūnus įsikibo į ranką merginai iš „British Airways“, širdyje sukirbėjo nerimas, ar, kažin, mano mama ir Patas dar kada pasimatys.

— Žinai, stotis labai gerbia Eimoną Fišą, — pasakė man Baris Tvistas jaukiame kampelyje „Merry Leper“.

Nuskambėjo grėsmingai.

— Jis madingas. Drąsus. Kerta iš peties, — tratėjo Baris. — Jis aistringas. Jis šaltakraujis. Tyrimai rodo, kad ABC vyriškiai nuo aštuoniolikos iki trisdešimties jį, kaip komiką, mėgsta labiausiai.

— Palaukei, kol Eimonas grįš į Airiją, kad visa tai man pasakytum?

Eimonas ilsėjosi kažkokioj sodyboj Kerio grafystėje. Jis praleido ne vieną savaitę ten, kur kalnai susibėga su jūra ir kur nėra jokio pavojaus, kad susitiks su savo kokaino platintoju.

Priėjo padavėjas.

— Taurę šampano. Dvi, Hari? Dvi. Ir ko nors pakrimsti. Riešutų, ryžių paplotėlių, traškučių.

— Man nereikia.

Tuose daiktuose per daug druskos. Nuodai kraujospūdžiui. Man dabar tenka rūpintis dėl visų šitų seniokiškų problemų. Ir dėl to, kad netenku darbo. Ir dėl šito turiu jaudintis.

— Mes norime grįžti, — ėmiausi prodiuserio vaidmens. — Eimonas Fišas — ryškiausias savo kartos komikas. Nerodyti jo — tai nusikaltimas televizijai.

— Ne taip jau viskas paprasta, — tarė Baris Tvistas.

— Kodėl?

— Na, tyrimai rodo ir tai, kad dauguma AB vyrų nuo dvidešimties iki keturiasdešimties pietryčiuose visai patenkinti tuo, kad Eimonas, na, žinai, ilsėjosi. Reklamininkai nėra labai sužavėti. Didysis šešetukas — alus, automobiliai, gaivieji gėrimai, sporto prekės, asmeninė higiena ir finansai — nenori būti siejami su žmogumi, kuris visai neseniai... buvo išsekęs.

— Po velnių, kalbėk žmoniškai.

— Kolumbiečių žygio parakas. Čarlis. Koka22. Tai pakeitė Eimono įvaizdį, brolyti. Jis buvo toks mielas airis padykėlis, turįs silpnybę orų mergaitėms. Dabar jis jau nebe toks mielas. Ir nebe toks madingas.

Jis mestelėjo ant stalo laikraštį.

— Matei tą straipsniuką Trumpėti Evelinas Blantas apie Eimoną Fišą. Iš tiesų tai straipsnis apie naujosios komedijos žlugimą.