Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Ar čia dar yra vietos?

Atrodė išlenkusi taurę ar porą. Įsivaizdavau savo žmoną su Luku Muru „Merry Leper“ restorane. Kodėl man nepasakė, kad susitinka su šituo šliužu? Ką bandė nuslėpti?

Girdėjau, kaip ji niūniuoja nusirengdama. Laiminga ir žaisminga. Šiek tiek įkaušusi moteris, grįžusi pas vyrą švaria sąžine. Atgręžiau veidą į dušo galvutę ir leidausi plakamas karšto vandens.

Sidė palindo po dušu, ilgu liaunu kūnu prigludo prie manęs. Pajutau, kaip mano kūnas akimirksniu sureagavo. Niekaip nepaneigsi — vis dar geidžiau jos kaip beprotis.

— O-ho-ho, — nudainavo ji. Dangau, tikrai buvo įgėrusi. — Ar tu tik džiaugiesi mane matydamas ar čia sustandėjimas ilgam? Na, paduok man muilą.

Ji įmuilino kempinę ir ėmė muilintis rankas ir kojas. Paskui ėmėsi manęs: ėmė trinti nugarą. Veikiau uoliai negu seksualiai — kaip moteris įpratusi prausti vaiką, — bet manasis netrukus pasidarė kietas kaip akmuo. Atsigręžiau į ją. Jos plačiai įstatytos akys nuo vandens primerktos, juodi plaukai prilipę prie pečių.

— Duše? — Ji nusijuokė. — Nedarėme to visą amžinybę, ar ne?

— Kaip praėjo vakaras?

— Gerai.

— Atsiprašau, su kuo tu ten susitikai?

— Ai, tik su pora moteriškių, kurios tiekia maistą kai kurioms solidžioms korporacijoms Sityje. Truputį išgėrėme ir šio to užkrimtome vakarienei „Merry Leper“. Patas gerai išskrido?

— Sakai, pora moteriškių?

Ji užsimerkė, nusičiupo manęs kaip rankinio stabdžio svirties ir sudejavo.

Nusipurčiau jos, atitraukiau dušo užuolaidą ir čiupau arčiausiai kabėjusį rankšluostį.

— Kas yra? Hari?

Įsiutęs puoliau šluostytis. Visa nugara buvo muilina, žmonos veidas šlapias ir sutrikęs. O, kad negeisčiau jos šitaip! Norėjau, kad viskas būtų baigta, kad nebejausčiau šito.

— Per mažai vietos, — tariau jai, sugrūdau rankšluostį į skalbinių krepšį ir palikau ją praustis vieną.

Ir supratau, kad mūsų santuoka labai panaši į Londono Akį, į tą milžinišką velnio ratą pietiniame Temzės krante.

Net kai viskas atrodo visiškai ramu, kai atrodo, kad visiškai nieko nevyksta, ten aukštai tamsoje jis vis sukasi, sukasi ir sukasi.

Dvidešimtas skyrius

— Žiūrėk paprastai, — pasakė Eimonas. — Tai pirmas dalykas, kurį tau pasako AA24 grupėje. Visokios melagystės ir blaškymasis neduos nieko gera. Jei nori, kad tau pavyktų, žiūrėk paprastai.

Priešais mus driekėsi kraštovaizdis kaip tipiškas Kerio grafystės atvirukas. Tik sidabrinis ežeras pagyvino mylių mylias viržynų, nubėgančių iki pat ten, kur kalnų uolos galiausiai susieina su vandenynu. Vandenynas atrodė milžiniškas, tarsi plytintis ne iki Amerikos, o iki pat pasaulio krašto.

Eimonas buvo mane perspėjęs, kad turistai trypia visą jo gimtinę, ieško pramogų kiekvienoje smuklėje, keltiškos mistikos prie kiekvieno kampo ir kaip „Corrs“ atrodančių merginų kiekvienuose nakvynės su pusryčiais namuose. Tačiau vienintelis gyvybės ženklas, kurį išvydau šitoje laukinėje atšiaurioje žemėje, buvo komikas, priaugęs porą svarų nuo to karto, kai pastarąjį sykį jį mačiau.

— Eimonai, jie nori nutraukti šou. Žinau, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas tau tai sakyti, bet nieko nepadarysi. Narkotikai juos gąsdina. Jei būtum prasigėręs, būtų kas kita. Sakytų, kad tai plevėsos kvailiojimas. Jiems priklausomybė nuo alkoholio atrodo žavi. Tai būtų tikę visiems gėrimų reklamuotojams. O narkotikai kas kita.

— Aš išmestas? Tiesiog viens, ir viskas?

— Jie nebenori tęsti „Penktadienio Fišo“. Nori, kad būtum vienas iš vedėjų tokio vėlaus vakaro žvėryno. Vadinasi „Nuodėmingas pasaulis“. Tu kartu su Hermiona Geits.

— Ta, kur amžinai rodo savo kelnaites?

— Ta pačia.

Jis truputį pagalvojo. Saldžiai kvepianti žolė traškėjo po mano naujutėliais Timberland batais.

— O kaip tu, Hari? Eitum su manimi? Aš to nedarysiu, jei jie nenori tavęs.

Buvo malonu, kad Eimonas pagalvojo apie mane. Tačiau man nė į galvą nebuvo atėję, kad tokio kieto drąsaus šou kaip „Nuodėmingas pasaulis“ kūrėjams galėtų prireikti tokio nekieto nedrąsaus prodiuserio kaip aš. Maniau, jie norės kokio jauno prasisiekėlio su taip apsmukusiais džinsais, kad matytųsi subinės griovelis.

— Dėl manęs nesirūpink. — Pagalvojau apie pinigus Patui, pasiųstus Džinai, apie pinigus, kurių mudviem su Side reikėjo paskolai išmokėti. — Susitvarkysiu.

Nusileidome į ūksmingą slėnį, užkopėme ant saulėtos kalvelės. Tolumoje kaip tik priešais medžius, prie jūros užleidžiančius vietą uoloms, stovėjo nedidukas kaimiškas namelis. Jame niekas nebegyveno nuo bulvių badmečio laikų, tačiau nuo tada, kai Airija tapo ta vieta, kur žmonės mieliau atvyksta, negu išvyksta, jis pasidarė autentišku kaimišku vasarnamiu. Pastarąjį mėnesį čia buvo Eimono namai. O dabar vingiuojančiu pusiasalio keliu prie namelio artinosi taksi.

— Čia turbūt jis, — pasakė Eimonas. — Evelinas Blantas.

Mudu akimis lydėjome taksi.

— Ar tikrai, Eimonai, tu to nori? Tu neprivalai kalbėtis su tuo tipu.

— Pasitikiu Blantu tiek, kiek galiu išleisti spermos.

— Taip labai?

— Bet jis jau mane iškeikė visais įmanomais žodžiais. Ką dar jis man gali padaryti?

Interviu buvo auksinė Bario Tvisto idėja.

Tvistui atrodė, kad publikai patinka nusidėjėliai, pagaliau suvokę savo klaidas. Liaudis atleis tau bet ką, įsivaizdavo Baris, jei tik neparodysi, kad tai tau teikė malonumo. Dabar jau nebepakanka išsigydyti, turi prisipažinti turėjęs gydytis. Pasauliui patinka vieša atgaila.

Evelinas Blantas, tikra rakštis Eimonui, buvo pakviestas imti interviu todėl, kad, kaip manoma, jo laikraštis turėjo įtakingų skaitytojų — tai yra jį skaitė žiniasklaidos žmonės, nuomonės formuotojai, kurie nuspręs, ar šitas sugrįžimas sėkmingas, — o Blantas, pabandęs nuo niekingų pagiežingų šmeižikiškų rašinėlių pereiti prie ko nors panašesnio į tikrą rašymą, dabar jau kurpė ilgesnes, gilesnes apybraižas. Blantui nepavyko tapti nei televizijos vedėju, nei rašytoju, nei radijo didžėjumi. Anksčiau ar vėliau jis neišvengiamai turėjo išbandyti jėgas žurnalistikos srityje.

Mudu nuo kalvos nusileidome prie namelio. Iš taksi greta mano nuomoto automobilio kaip tik lipo keleiviai. Išsiropštė Blantas ir gižiu susiglamžiusiu veidu nužvelgė visą laukinę didybę. Buvo kažkoks prakaituotas, lyg vis dar eitų garas po jo ištvirkusios jaunystės girtuoklysčių. Atvažiavo ne vienas. Drauge su juo buvo jauna moteris fotografė.

Nemačiau jos veido, kol taksi vairuotojas padėjo jai iš bagažinės iškrauti juodus nailoninius maišus su prožektoriais, juostą ir trikojį. Paskui ji atsitiesė ir nuo veido nusibraukusi juodų plaukų šydą apžvelgė apylinkę. Ir aš pažinau.

Kazumi.

Stovėjome prie namelio. Blantas puolė kratyti Eimonui ranką taip, tarsi pastaruosius dvejus metus nebūtų mano bičiulio pasirinkęs atpirkimo ožiu. Mudu su Kazumi žiūrėjome vienas į kitą. Paskui ji kryptelėjo į Atlantą.

— Žiūrėk.

Iš vandenyno tolumos artinosi audra. Kranto link ritosi didžiuliai juodi kamuoliniai debesys, tačiau buvo dar taip toli, jog atrodė kaip sapnas.

— O, dar toli, — pasakė Eimonas. Jo Kerio apylinkių akcentas visados pasidarydavo ryškesnis, kai išsiveždavai jį iš Soho. — Mes čia nepuolame slėptis. Numiegame posmelį, o tada jau slepiamės.

Kazumi šalia mūsų nebebuvo. Su ant kaklo tabaluojančiu fotoaparatu ji ropštėsi grublėtomis uolomis. Užkopusi ant uolų, ėmė fotografuoti atslenkančią audrą.