Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Evelinas Blantas — tikras šunsnukis. Piktas suktas rašeiva, nekenčiantis pasaulio, nes jam niekaip nepavyksta — kuo jis ten norėjo būti? Rašytoju? Žmogumi?

— Man Evelinas Blantas visai patinka. Jis kandus, nepagarbus, linkęs ginčytis.

Baris ėmė raustis užkandžių dubenyje.

— Bet koks girtuoklis su asmeniniu kompiuteriu gali sukelti nedidelę sensaciją ir užkalti šešis skaičiukus, kai yra kandus, nepagarbus ir linkęs ginčytis.

— Šešis skaičiukus? Tikrai? Neblogai. Nori pasakyti, kad rašydamas savo skiltį vargu ar ilgai užtruko, ar ne?

— Jis visados tai slėpė užanty, laikė Eimonui. Pavydus parsidavėlis. Ką tas storas riebaluotas niekšas šį kartą parašė?

Baris Tvistas nusibraukė nuo pirštų trupinius ir pasibalnojo skaitomuosius akinius.

— Komikų kartai, kurių karjera smunka greičiau, nei slenka plaukai...

— Įdomu. Evelinas Blantas tikrai ne gražuolis. Tik bjauriausi šikniai amžinai kimba prie žmogaus išvaizdos.

— Eimonas Fišas buvo populiarus komikas, šiuolaikinės komedijos atstovas. Bet dabar Fišas „ilsisi“. Populiarumas priblėso. Ir prieš kvatojančius berniukus per atviro mikrofono vakarą jis nebeatsilaiko taip, kaip atsilaikydavo dešimtajame dešimtmetyje. Paskui jis nukrypsta į asmeniškumus. Antraštė — Žuvis gera , kol šviežia 23 .

— Kas gali, tas daro, — tariau. — Kurie negali, tampa nepagarbiais kritikais.

— Kaip tas vyrukas? Normaliai? Apsiramino?

— Nenustygsta grįžti į darbą. Grįžti į savo laidą.

— Į laidą. — Bario akys klydinėjo po „Merry Leper“. Jis abejingai mostelėjo kažkokiam pažįstamajam. — Žinoma. Žinoma.

— Ar kas ne taip?

— Viskas taip. Tik planas truputį pasikeitė.

Jo žodžiai taip ir pakibo tarp mudviejų.

— Uždarote „Penktadienio Fišą“?

Baris vien nuo tokios minties nusikvatojo.

— Ne, ne, ne, ne, ne, — pasakė. Paskui tarsi susigėdo. — Taip.

— Viešpatie, Bari. Tas šou — visas Eimono gyvenimas.

Ir, pamaniau, mano pragyvenimo šaltinis. Pagalvojau apie pinigus, kuriuos nusiunčiau Džinai, apie pinigus Patui, apie sąskaitas namie ir sunerimau, kas bus, jei mūsų šou nueis vėjais. Atrodo, Martis Menas buvo teisus. Kvaila buvo pasikliauti vienu žmogumi. Kai viskas nueina šuniui ant uodegos, kas tau lieka? Monogamija sudaužo tau prakeiktą širdį.

— Mes nenutraukiame ryšių su Eimonu. Tačiau po pastarųjų įvykių, vis per tą jo nepasotinamą nosytę, nebeįsivaizduojame Eimono pokalbių laidoje. Įsivaizduojame jį šiek tiek... gatviškesnį. Šiek tiek... jaunatviškesnį. Kad, taip sakant, atskleistų dramą. Heroinas ir panašiai. Norime, kad jis vestų „Nuodėmingą pasaulį“.

— Kokį „Nuodėmingą pasaulį“, kai jis jau rodomas?

— Na, iš tiesų, kad būtų vienu iš vedėjų. Su Hermiona Geits.

— Ta tatuiruota kvaiša, kuri per kiekvieną vakarėlį rodo savo kelnaites?

Baris entuziastingai sukinkavo galva.

— Ta pati Hermiona. Šauni, ar ne? Labai moderni. Drąsi. Veikia kaip vibratorius. — Jis mąsliai pasitrynė smakrą. — Ji tikrai dažnai rodo kelnaites, ar ne?

— Ir kas tas „Nuodėmingas pasaulis“? Kažkoks absurdiškas kvailų pliurpalų ir prastos muzikos mišinys, skirtas įkaušusiems studentams, ką tik išlindusiems iš universiteto baro ir norintiems per valandą persisotinti abejotinomis nešvankybėmis, kol iš girtumo neteks sąmonės?

— Toks sumanymas, — pasakė Baris. — Sukurta „Mad Mann Productions“. Marčio Meno, seno tavo draugužio. Jie dabar klesti. Martis šį sezoną gavo daugybę tiesioginio eterio laidų. Su trenksmu grįžta realybės šou „Šeši įkalę studentai bute“ ir dar tas naujas pasimatymų žaidimas „Vyruti, kur mano kelnės?“ Ir ta televizijos viktorina „Atsiprašau, aš visiškas žioplys“. Martis taip pat rengia mūsų naują vėlyvąją kultūros apžvalgą „Menas? Mano šikna!“

— Šikna? Koks čia pavadinimas?

— Mano šikna!“, Hari. „Menas? Mano šikna!“ Jėga, viršūnė, veža.

Jis pamatė mano išraišką.

— Palik tai jam, gerai? „Nuodėmingas pasaulis“. Laikas nestovi. Pažįstu tokius jaunus vyrukus kaip Eimonas. Ir tu, Hari, pažįsti: jiems atrodo, kad televizija visados bus jiems prie kojų. Tačiau taip nebūna. Žemė sukasi. Visą laiką atsiranda naujų veidų. Televizija — gera meilužė, bet bloga žmona.

Jau ketinau pulti ginti Eimono — jis susitvarkė, jis per geras kažkokiam vėlyvo vakaro šlamštui, skirtam įsiteikti girtiems mulkiams, — bet štai per Bario petį pamačiau į „Merry Leper“ įeinančią Sidę. Ne vieną.

Lukas Mūras, savininkiškai apglėbęs per liemenį, mano žmoną per barą nuvairavo į restoraną. Man dingtelėjo, kad ji kažkokia kitokia. Ir staiga supratau.

Ji atrodė laiminga.

Dilgtelėjo širdį pagalvojus, jog seniau ji tokia būdavo greta manęs. Su pasididžiavimu sumišusi laimė, kai atrandi tą, kurio ieškojai. Ir staiga suvokiau, kad vedžiau ją ne dėl savo sūnaus. Vedžiau Sidę, nes buvau dėl jos pametęs galvą. Nes ją mylėjau.

Žmogus iš televizijos užgniaužė žiovulį.

— Toks jau tas šiuolaikinis pasaulis, — pasakė jis. — Anksčiau ar vėliau visus mus išmeta.

Kai grįžau namo, Salė miegojo ant sofos.

Dažytų šviesių plaukų kupeta, apsmukę džinsai ir subtilus žiedelis bamboje po apkarpytais marškinėliais. Tarsi būtų kaimynų mergiotė. Nuo eilinės auklės Salė skyrėsi tik tuo, kad ant patiesalo priešais židinį miegojo jos pačios kūdikis.

Brangenybė, apvilkta Gap Kid pižamyte, miegojo aukštielninka, iškėlusi rankytes kaip koks miniatiūrinis sunkumų kilnotojas. Atrodė kur kas didesnė, nei prisiminiau, bet juk ji jau turėtų būti dvejų. Susivokiau, kad netrukus būsiu tipiškas susiraukšlėjęs seniokas, kokie, kol užaugau, vesdavo mane iš kantrybės, kai vis kartodavo: „Kaip tu užaugai!“ Ir vaikas manys sau: „Tai senas mulkis tas dėdė Haris“.

Salė pabudo ir šypsodamasi pasitrynė akis.

— Pegė ramiai užmigo, — pasakė ji. — Be Pato labai ramu.

— Sale, kaip tu sugebi?

Ji suėmė į glėbį miegančią dukrytę ir ėmė čiupinėti jos retus plaukelius.

— Sugebu ką?

— Brangenybę. Viena ją auginti. Kaip tu įstengi?

— Na, mano tėvai šaunūs. Kaip tavo mama su Patu. Juk pats žinai, kaip yra. Juk kurį laiką gyvenai su Patu vienas, ar ne? Ne taip jau ir baisu.

— Man taip buvo neilgai. Tau — visą gyvenimą. Turėtų būti sunku viską vilkti ant savo pečių be — kuo jis vardu? Stivo?

— Geriau jau suksiuosi pati negu su kokiu netikša šunsnukiu, — atšovė Salė sūpuodama Brangenybę. — Tokiu kaip jos storašiknis tėvas. Be barnių. Be niovimosi, kas ką turi daryti. Tik aš ir mano mergytė. Vienišai motinai ar tėvui nereikia nieko klausyti. Pasakysiu, Hari, kuo man tai patinka. — Ji pabučiavo pūkų kuokštelį ant Brangenybės galvos. — Taip gyventi paprasta.

Prisiminiau tuos laikus, kai mudu su Patu gyvenome vieni. Džiną buvo išvažiavusi į Japoniją ieškoti savęs ir susigrąžinti prarasto gyvenimo, o mudu su Side dar nebuvome pradėję. Kad ir kaip padedamas savo tėvų, vis vien neretai jausdavausi kaip paskutinė apsauginė siena tarp savo sūnaus ir visų tamsiųjų pasaulio jėgų. Kartais jausdavausi vienišas ir man būdavo baisu. Bet vis dėlto tą laiką prisiminiau kaip laimingą savo gyvenimo dalį. Mudu su Patu, tik mudu du — lyg ir ilgėjausi tų dienų.

Salė teisi.

Taip gyventi buvo paprasta.

Prausiausi duše, kai Sidė grįžo namo.

Ji kyštelėjo galvą pro dušo užuolaidą ir vyptelėjo.